​Sveikatos politikai vėl užsimojo permainų kirviu

Sveikatos politikai vėl užsimojo teisės aktų vėzdu prieš pacientus ir medicinos įstaigas. Kovo pabaigoje Seimo teisės aktų bazėje buvo įregistruotas Sveikatos sistemos įstatymo 11 ir 49 straipsnių pakeitimo projektas.

Tas pats 49-asis straipsnis buvo linksniuojamas ir prieš gerą dešimtį metų. Tąsyk irgi buvo ketinama pastoti kelią priemokoms, kad pacientai turėtų galimybę padengti skirtumą tarp bazinės ir faktinės paslaugos kainos.

Priemoka žmonėms, turintiems privalomąjį sveikatos draudimą, suteikia galimybę pasirinkti brangiau kainuojančias, bet individualiai parenkamas kokybiškas paslaugas, procedūras ar medicinos priemones.

Dabar situacija kartojasi. Įvairiomis ligomis sergančius žmones vienijančių organizacijų atstovai neabejoja, kad įstatymo projektas kelia grėsmę ir pacientų teisėms, ir kartu sveikatai. Be to, svarstant teisės aktų pakeitimus ligonių atstovai net nebuvo pa– kviesti į posėdžius, nors būtent juos visa tai palies pirmiausia.

Regėdama, kas vyksta, Lietuvos pacientų organizacijų atstovų taryba suskubo išplatinti kreipimąsi į prezidentą Gitaną Nausėdą, Seimo pirmininką Saulių Skvernelį ir premjerą Gintautą Palucką.

„Įstatymo projektas tarsi sumanytas, kad būtų apribotos mūsų teisės, nes būtent iš Lietuvos gyventojų norima atimti galimybę pasirinkti brangiau kainuojančias, bet kokybiškesnes paslaugas, procedūras, medicinos priemones ir už tai papildomai sumokėti.

Pagal dabar galiojančią tvarką už visa tai mūsų žmonės gali sumokėti oficialiai, o atėmus šią teisę netruks sugrįžti medikams kaišiojami vokeliai“, – sakė Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė.

Pasak jos, gydymo įstaigos, gaudamos finansavimą už paslaugas tik pagal bazinius įkainius, negalės ne tik patenkinti susirgusių žmonių poreikių, bet ir turės stabdyti investicijas į modernią diagnostinę ir gydymo įrangą.

„Kyla grėsmė, kad tokios pertvarkos medikus vers arba išsižadėti profesijos, arba emigruoti, o kartu padidins šešėlinės ekonomikos riziką mūsų šalyje“, – neabejojo V.Augustinienė.

Sveikatos politikai, kuriantys teisės aktus, atkartoja tai, ką buvo bandoma padaryti 2013–2014 metais.

Tuo metu taip pat buvo parengti Sveikatos sistemos įstatymo pakeitimai, kuriais sumanyta panaikinti gyventojams teisę pasirinkti aukštesnės kokybės diagnostikos ir gydymo paslaugas už jas primokant oficialiai.

Tąkart Konstitucinis teismas (KT) išnagrinėjo teiktus panašaus pobūdžio teisės aktų pakeitimus ir tokiems sumanymams nepritarė.

Jis išaiškino, kad įstatymų leidėjas turi sudaryti žmonėms sąlygas už sveikatos priežiūros paslaugas atsiskaityti iš privačių finansavimo šaltinių, pavyzdžiui, savo pačių pinigais arba savanoriško sveikatos draudimo fondų lėšomis.

Anot KT, tam tikrais atvejais dalį tam tikros sveikatos priežiū– ros paslaugos kainos, finansuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto, gyventojai gali padengti savo lėšomis.

Dabar vėl sumanyta iš jų tokią galimybę atimti nepaisant net paties KT nuomonės.

Pasak V.Augustinienės, Lietuvos sveikatos apsaugos sistema ir taip yra nepakankamai finansuojama valstybės, o jos skiriamos lėšos vieno gyventojo sveikatos priežiūrai yra beveik perpus mažesnės nei Europos Sąjungos šalių vidurkis.

Svarbu ir tai, kad valstybės įmoka už jos lėšomis draudžiamą asmenį sudaro vos 704 eurus per metus, o tai yra kone triskart mažiau nei vidutinė vieno dirbančiojo įmoka, kuri siekia kone 2 tūkst. eurų.

„Dabar gi, užuot sprendę nepakankamo finansavimo problemą, valdantieji siūlo reformą, kuri dar labiau apsunkins žmonių galimybes gauti reikiamą gydymą.

Jeigu bus priimtas žalingas įstatymo pakeitimas, gyventojai ligoms užklupus praras galimybę gauti personalizuotą gydymą.

Norėdami gauti bazinio lygmens sveikatos priežiūros paslaugas jie bus priversti kreiptis į valstybines gydymo įstaigas, kuriose ir šiuo metu labai didelės paslaugų laukiančiųjų eilės. Visa tai tik dar labiau pablogintų jų prieinamumą“, – įžvalgomis pasidalino pacientų organizacijų atstovė.

Gydytojas urologas med. m. dr. Robertas Adomaitis dirba ir Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose, ir privačiose gydymo įstaigose, tad jis gerai mato, kokios situacijos skatina pacientus rinktis privačiai teikiamas paslaugas.

Pasak jo, jeigu žmonės netektų galimybės privačiose gydymo įstaigose sumokėti papildomai už paslaugas, didelis ligonių srautas būtų nukreiptas į viešąsias gydymo įstaigas.

„Valstybinės įstaigos tokio krūvio nepavežtų ir apskritai kai kurių paslaugų jos visokiais būdais vengtų.

Nes paslaugos, kurias teikia privačios medicinos įstaigos ir už kurias primoka pacientai, uždraudus priemokas taptų nuostolingos. Jų įkainiai nepadengia savikainos ir valstybinėms įstaigoms tai reikštų ne ką kita, kaip didžiulį finansinį minusą“, – aiškino gydytojas R.Adomaitis.

Kitas niuansas, susijęs su įstatymu, yra ir išskirtinis gydytojų bei pacientų santykis.

„Šiuolaikinė medicina yra personalizuota. Nėra vidutinio statistinio paciento – kiekvieno žmogaus organizmas yra skirtingas, skirtingi ir gydymo metodai.

Kiekvienam ligoniui turi būti individualiai parenkamos medicinos priemonės, vaistai, procedūros, nes tai daro įtaką geresniems gydymo rezultatams, o kartu ir pacientų lūkesčiams.

Bet valstybė neįstengia visko nupirkti. Ji perka tai, kas svarbiausia, o žmonės yra linkę prisidėti savo lėšomis prie individualios sveikatos priežiūros.

Dabar iškilo reali grėsmė, kad tokios galimybės susirgę žmonės gali netekti.

Pagal pateiktas Sveikatos sistemos įstatymo pataisas pacientams siūloma naudotis arba vidutine statistine valstybės siūloma medicinos pagalba, arba už optimalias, jam tinkamiausias paslaugas mokėti vien tik asmeninėmis lėšomis, negaunant jokios ligonių kasų kompensacijos.

Tokiu būdu žmogus, norėdamas pasirinkti individualizuotas paslaugas, yra atskiriamas nuo PSDF biudžeto pinigų, nors pats juos ir suneša į tą biudžetą. Tai – antikonstituciška“, – kalbėjo gydytojas R.Adomaitis.

R.Adomaitis sakė nesuvokiąs, kaip apskritai sveikatos politikai pateisina tokius sprendimus, kurie žmones, mokančius privalomojo sveikatos draudimo įmokas, išstumia iš sveikatos draudimo sistemos.

„Tai esminis nesusipratimas, – patikino jis. – Gydytojai turi žinių, kaip teikti individualizuotas paslaugas, bet dirbdami valstybinėse įstaigose jie to negali daryti.

Medikams jose tenka būti buhalteriais – galvoti apie įstaigos lėšas, skirti tik statistines vidutines paslaugas.

Jeigu jie rekomenduotų pacientams gydytis privačiai, kokios sulauktų reakcijos? Kad gydytojai kažką slepia? Prašo kyšio? Norėdami pasiūlyti geriausią pagalbą pacientų akyse jie taptų sukčiais, todėl saugos savo nervus ir to nedarys.

Štai todėl, išsipildžius politikų sumanymui, gydytojai valstybinėse įstaigose teiks vidutines statistines paslaugas, už jas mokės ligonių kasos ir nebus paisoma, kad tai nėra tinkamiausia pagalba pasiligojusiam žmogui, galbūt tam tikra prasme net žalinga“, – taip situaciją apibūdino gydytojas R.Adomaitis.

Gydytojas vaikų ortopedas-traumatologas bei stuburo chirurgas Giedrius Bernotavičius taip pat dirba ir Santaros klinikose, ir privačiose gydymo įstaigose.

Pasak jo, tikėtina, kad sveikatos politikams dingstį stabdyti paslaugų srautą privačiame sektoriuje davė išaugęs dienos chirurgijos paslaugų skaičius. Pastaruoju metu čia buvo atliekama ypač daug akių vokų plastikos, tulžies pūslės pašalinimo ir kraujagyslių operacijų.

Tačiau, užuot išsiaiškinus perteklinių paslaugų priežastis, imta teigti, kad visų dienos chirurgijos paslaugų privačiame sektoriuje yra per daug, ir sumanyta situaciją pakeisti nukertant priemokas.

„Tikėtina, jog panaikinti priemokas sumanyta viliantis, kad gydytojai terapeutai bei chirurgai išsižadės darbo privačiame sektoriuje ir pradės grįžti į viešąsias įstaigas. Tačiau taip nenutiks – viskas vyksta ne taip, kaip įsivaizduoja politikai.

Jeigu manoma, kad priemokų panaikinimas padidins paslaugų prieinamumą, to irgi nebus. Jo tikrai nepagerins ir tvarka, numatanti, kad privačiame sektoriuje pacientas už viską turės susimokėti pats.

Apskritai yra blogai, kad kuriama priešprieša tarp privačių ir valstybinių gydymo įstaigų teigiant, jog vienos yra blogos, o kitos – geros. Iš tiesų labiausiai reikia dialogo tarp sveikatos politikų, ligonių kasų, privataus ir viešojo sektoriaus atstovų, nes abu sektoriai yra reikalingi.

Reikia surasti galimybę jiems bendradarbiauti.

Privačios medicinos įstaigos tikrai neteikia ir neteiks tokių sudėtingų paslaugų, kokios teikiamos universitetų ligoninėse. Bet jei yra tokių paslaugų, kurias galima atlikti privačiose įstaigose, tai naudinga visiems, nes mažina eiles ir padidina prieinamumą.

O kol kas regiu daug nepagrįstos skubos ir politinį sprendimą, kuriam nėra argumentų“, – sakė G.Bernotavičius.

„Teisės aktais norima atimti iš gyventojų teisę primokėti už jiems tinkantį individualiai parenkamą gydymą, medicinos priemones, tyrimus, geresnį aptarnavimą. Dabar užsimota grįžti į sovietmetį – valstybinę standartizuotą mediciną“, – sakė Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos vadovas Laimutis Paškevičius.

Pasak jo, teisės aktais bandoma pridengti tai, kas realiai ir kuria problemą, – sąnaudų nepadengiančius įkainius.

„Baziniai įkainiai ir paslaugų sąnaudos smarkiai skiriasi. Pavyzdžiui, į įkainį nėra įskaičiuota pastatų amortizacija – nusidėvėjimo ir kitos sąnaudos.

Kita vertus, jeigu įrodinėjama, kad įkainiai viską padengia, kodėl tuomet 2023 metais valstybinėms įstaigoms pacientai sumokėjo apie 66 mln. eurų privačių lėšų?“ – kalbėjo L.Paškevičius.

Dar vienas niuansas – milžiniška ES struktūrinių fondų parama, kuri buvo skiriama viešosioms įstaigoms atnaujinti ir kurios privačios beveik neregėjo.

Jos į pastatų statybą ar renovaciją investavo ir investuoja savo uždirbtas lėšas, kurių įkainiuose taip pat neregėti.

„Šiuo metu yra numatyta, kad apie 900 mln. eurų paramos lėšų bus skirta viešųjų įstaigų infrastruktūrai, o privatų sektorių pasieks vos keli milijonai.

Užtat tai, kas vyksta šiuo metu, yra ne kas kita kaip sumanymas iš sveikatos apsaugos sistemos finansavimo išstumti privačias gydymo įstaigas.

Juo labiau kad jau yra numatyta, jog pirmenybė sudarant sutartis su ligonių kasomis bus teikiama valstybinėms gydymo įstaigoms“, – teigė L.Paškevičius.

Šiemet kovą Valstybinė ligonių kasa (VLK) ir Seimo Sveikatos reikalų komitete, ir Nacionalinėje bendradarbiavimo platformoje pateikė pranešimus apie planuojamus sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo pokyčius.

Vienas sumanymų – sumažinti apmokėjimą tų paslaugų, kurios teikiamos viršijus sutartyse numatytą skaičių. Jeigu perviršis sudaro daugiau nei 50 proc., už suteiktas paslaugas gydymo įstaigoms numatyta visai nemokėti.

Anot V.Augustinienės, tokiu atveju gydymo įstaigos neišvengiamai ims mažinti iš PSDF biudžeto kompensuojamų paslaugų apimtį ir pacientai bus priversti arba mokėti visą paslaugos kainą, arba laukti kitų metų, kai įstaigos gaus naujas sutartyse su VLK numatytas lėšas.

Gyventojams atstovaujanti organizacija įspėja, kad naujieji sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo pakeitimai turės katastrofiškų pasekmių ne tik ligoniams, bet ir sveikatos apsaugos sistemoje dirbantiems specialistams.

„Jei bus įgyvendintas Sveikatos sistemos įstatymo pakeitimo projektas, gydymo įstaigos praras dalį pajamų, kurias dabar gauna iš pacientų ar savanoriško sveikatos draudimo įmonių. Jos bus priverstos mažinti darbo užmokestį medikams, o tai paskatintų jų emigraciją“, – pabrėžė V.Augustinienė.

Lietuvos pacientų organizacijų atstovų taryba ragina valdžios institucijas ir šalies prezidentą pradėti konstruktyvų dialogą dėl įstatymo pakeitimų, kuriame galėtų dalyvauti ir pacientų organizacijos, nes svarbu užtikrinti, kad sveikatos apsaugos sistemos reformos būtų įgyvendinamos skaidriai – tik gavus pacientų, medikų ir gydymo įstaigų atstovų pritarimą.

Pasak sveikatos apsaugos ministrės Marijos Jakubauskienės, šiuo metu esantis teisinis konfliktas turi būti išspręstas.

„Pasitaiko atvejų, kai gydymo įstaigos, pasirašiusios sutartį su Valstybine ligonių kasa (VLK), prisiėmusios atsakomybę už paslaugas, jau apmokėtas iš PSDF biudžeto, iš pacientų neimti papildomų priemokų, šios nuostatos nesilaiko. Todėl šiuo metu esanti teisinė kolizija turi būti sutvarkyta“, – teigė M.Jakubauskienė.

Pasak jos, papildomai už val– stybės jau apmokėtas sveikatos paslaugas per metus pacientai sumoka apie 40 mln. eurų, daugiausia priemokų būna už specialistų konsultacijas.

Į „Lietuvos ryto“ klausimą, kodėl rengiant įstatymo pataisas nebuvo pakviestos pacientų organizacijos, sveikatos apsaugos ministrė

M.Jakubauskienė atsakė, kad savo pastabas jos galėjo siūlyti, kai buvo viešai svarstoma Vyriausybės programa.

„Būtent joje buvo įrašyta nuostata naikinti priemokas už sveikatos paslaugas, kai už jas mokama iš PSDF biudžeto. Gavome įvairių organizacijų pasiūlymų ir komentarų, kurių sąvadas yra patvirtintas“, – teigė ji.

Į klausimą, kodėl nebuvo atsižvelgta į ankstesnį KT išaiškinimą, ministrė neatsakė.

Anot VLK direktoriaus Gyčio Bendoriaus, valstybė visuomet apmoka visą teikiamos paslaugos kainą.

„Jeigu einama su siuntimu į specialisto konsultaciją gydymo įstaigoje, kurios paslaugos apmokamos iš ligonių kasų, jokios priemokos negalima imti“, – aiškino G.Bendorius.

Į „Lietuvos ryto“ klausimą, ar pacientai, mokėdami privalomojo sveikatos draudimo įmokas, privačiose gydymo įstaigose turės mokėti visą konsultacijos kainą, G.Bendorius atsakė, kad būtent taip, nes tarpinio varianto, kai šiek tiek paimama iš ligonių kasų ir šiek tiek iš paciento, neturėtų būti.

Paklaustas, ar sudarant sutartis su pastarosiomis įstaigomis bus vertinama jų paslaugų savikaina, o gal su jomis visai nebebus sudaroma sutarčių, VLK vadovas atsakė: „Paslaugų teikimo savikaina visada yra įvertinama nustatant įkainius. Jie yra pakankami ir padengia visas sąnaudas.

Privačios gydymo įstaigos, sudariusios sutartis su ligonių kasomis, jų ribose ir turi teikti PSDF biudžeto lėšomis finansuojamas paslaugas.

Papildomai teikti visiškai mokamų paslaugų joms niekas nedraudžia, o priemokų klausimas nėra tik privačių įstaigų klausimas, bet ir viešųjų“, – sakė jis.