„Fizinės medicinos ir reabilitacijos (FMR) gydytojo darbo vaisiai yra komandinių pastangų rezultatas. Šiandien dar stebiuosi, kad buvau pasirinkta būtent aš“, – sako LSMU Kauno ligoninės medikė.
Metų medicinos darbuotojo premijos – kasmetinė padėka Kauno sveikatos priežiūros specialistams.
Balandžio 29-osios vakarą Kauno rotušėje vykusios šventės metu laureatams buvo įteiktos 3 tūkst. eurų vertės premijos.
Naujienų portalas Lrytas.lt jau trečius metus rengia projektą „Ačiū medikams“, kurio metu specialioje platformoje kviečia padėkoti medicinos darbuotojams ir supažindina su medikais, kuriuos drąsiai galima pavadinti angelais baltais chalatais.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado fizinės reabilitacijos medicina?, – paklausiau gydytojos D.Pažėrienės.
– Tai buvo visiškas atsitiktinumas. Kai baigiau studijas, fizinės medicinos ir reabilitacijos specialybės apskritai nebuvo. Tiesiog gavau paskyrimą dirbti Druskininkuose ir papuoliau į kurortinę sistemą.
Tada pamačiau, kad gamtiniai ir fizikiniai veiksniai iš tikrųjų padeda, yra svarbi kompleksinio gydymo dalis. Mane tai apžavėjo.
Po kelių metų grįžau į Kauną ir kaip tik pradėjo kurtis medicininė reabilitacija, kaip mes ją suprantame dabar. Bet tai buvo dar tik pirmieji žingsniai.
Tada atsirado FMR gydytojo rezidentūra, aš ją baigiau ir tame kelyje pasilikau.
– Ir visus tuos metus dirbote Kaune?
– Taip, 1991 m. pradėjo kurtis reabilitacija. Iš pradžių buvo gydytojai fizioterapeutai, tam užteko kursų, o paskui baigiau rezidentūrą. Mačiau, kad einama prie komandinio darbo, kai taikomos kompleksinės priemonės.
– Ko gero, mokosi ne tik gydytojai, bet ir pacientai. Kaip per tuos metus keitėsi žmonių požiūris į reabilitacinį gydymą?
– Pačioje pradžioje pacientai sakydavo: „Daktare, man tos mankštos nereikia. Gal jūs geriau masažą padarykite“.
Bet palaipsniui šitas keitėsi ir dabar pasitaiko, kad dėlioji programą, įvertini, jog paciento fizinė ištvermė mažesnė, dvejoji skirti mankštą, tai žmogus stebisi: „O man mankštos nebus?“ Pastebėjau, kad žmonės darosi sąmoningesni, geriau supranta reabilitacijos principus; žino, kad reikės ir patiems įdėti pastangų.
– O kaip su pacientų padėkos kultūra – ir čia būta pokyčių?
– Tarpusavio santykis tikrai pasikeitė į gerąją pusę. Žinoma, žmogiška savybė, kad jei kažkas nepatinka, iš karto parašysi skundą, o jei viskas gerai – akstino padėkoti pritrūksta.
Bet pacientai rašo padėkas, turime tam skirtas dėžutes, gražių žodžių sulaukiame ir internetinėje erdvėje. Pasitaiko, kad gėlių gauname, bet nuoširdžiai džiaugiamės ir paprastu „ačiū“.
– Sakoma, reabilitacija gali pakeisti vaistus. Yra tame tiesos?
– Dirbame visa komanda ir kiekvienam pacientui sudėliojame individualų gydymo planą. Būna, pacientas sako, kad geria perpus mažiau medikamentų, nes jam padeda judesys.
– Daktare, kas yra jūsų pacientai?
– Dirbu 2 grandyse – ir ambulatorinėje ir stacionarinėje reabilitacijoje. Pastaroji apima du profilius: atramos-judėjimo aparato ir nervų sistemos ligas.
Daugiausia priimame pacientus po galvos smegenų insultų – tai mūsų pagrindinis kontingentas. O kas liečia atramos-judėjimo aparatą, dažniausiai būna pacientai su protezuotais sąnariais.
– Insultas – ūmi būklė ir staigus sukrėtimas žmogui. Su kokiomis emocijomis pacientai patenka į jūsų rankas?
– Sakykime, žmogus atvažiuoja su paralyžiuota ranka arba koja. Pradžioje jis tikisi, kad viskas labai greitai atsistatys. Būna atvejų, kai jis pamato, kad situacija negerėja – savaitė praėjo ir nieko nesimato. Kiekvienas mūsų komandos narys dirba ir psichologo darbą.
– Reabilitacija, tikriausiai, ne tik mankštos ir masažai. Kokias inovacijas taikote?
– Iš tikrųjų, tradicinę reabilitaciją deriname su interaktyviomis priemonėmis, kurios turi panašumų į kompiuterinius žaidimus.
Pavyzdžiui, jeigu yra labai ryškus rankos paralyžius, pacientas nė pats nejaučia, kad jam pavyko atlikti nežymų judesiuką, bet kompiuteris fiksuoja net menkiausią judesį. Tada ir pacientas supranta, kad jo raumuo padarė susitraukimą.
Mes iš šono matome, kad žmogus stiprėja, bet pacientas ne visada tą jaučia, kartais jam atrodo, kad savaitė po savaitės – viskas taip pat. O su kompiuterinėmis priemonėmis galime išgauti grafinį vaizdą, kylančią kreivę, objektyviai parodyti paciento progresą. Tai žmogui suteikia papildomos motyvacijos.
Iš pradžių galvojome, kad vyresnio amžiaus pacientai baidysis sėsti prie kompiuterio. Bet nekilo problemų, pacientai paskui skambindavo savo anūkams ir sakydavo: „Tu man neleidi prie kompiuterio, o aš dabar dirbu su juo.“
Yra pratimų, kai 40–60 monotoniškai atlieki tą patį judesį, bet su interaktyvia priemone tai nepabosta, nes tai pateikiama žaidimo forma. Pastebėjome geresnius rezultatus, nes pacientai atliko daugiau pratimų nei tradiciniu būdu.
– Galbūt turite jums labai įsiminusį atvejį?
– Neturiu išskirtinio, nes kiekvieną prisimeni ilgai. Jei žmogus pas mus atvažiavo su neįgaliojo vežimėliu, o namo išeina savo kojomis, tai kiekvienas toks atvejis yra ypatingas. Širdyje gera ir labai džiugu matyti tokias istorijas.
– Jaučiu, kad mylite savo darbą...
– Taip, turime ilgą aktyvaus gydymo laikotarpį – 40 dienų matai tą patį pacientą, todėl užsimezga ryšys. Sužinai ir visus jo šeimos reikalus, vaikų ir anūkų vardus.
Manau, mūsų komandai pavyksta sukurti tokią atmosferą, kad tai, ką darome, nėra tik procedūros. Ir pacientai mūsų įstaigą renkasi ne dėl to, kad turėtume išskirtinę įrangą – dabar visur tas pats. Bet didžiulė dalis pacientų grįžta būtent dėl tos atmosferos, kurią sukuria visas personalas.
– O būna, kad svyra rankos?
– Taip. Ypač kai matai jauną žmogų... Žinote, reabilitacijoje su prognozėmis reikia būti labai atsargiam. Insulto pažeidimas būna galvos smegenyse, žalą tu gali įvertinti per nuotraukas. Bet žmogus turi labai stiprų kompensacinį mechanizmą, jis gali atsistatyti.
Nuo pat pradžių visi nori prognozės, bet kiekvienas atvejis labai individualus. Tu nežinai, kaip seksis reabilitacija, kaip organizmas reaguos į sudėliotą programą. Greta to yra atsineštas gretutinių ligų kompleksas, kuris irgi turi įtakos reabilitacijos eigai.
Daug priklauso ir nuo paciento motyvacijos. Jeigu jos trūksta, neturėsime rezultato, kurio tikimės.
Deja, bet būna atvejų, kai atvažiuoja žmogus ir tu matai, kad jis, sakykime, net ir po reabilitacijos nevaldys savo rankos taip gerai koks yra paciento lūkestis.
Bet mes tam ir esame, kad padėtume žmogui priimti realybę, prisitaikyti.
– Darbo diena baigiasi. Kaip tada pailsite?
– Nuo mažumės daug skaitau, išmokau dar prieš eidama į mokyklą. Ir dabar knygos man teikia atgaivą, mintimis persikeliu į kitus pasaulius.
Kai būna sezonas, grybauju. Labai mėgstu vaikščioti, ypač gamtoje, miške – ten pasikrauna mano baterijos.