Kaip žinia, etinė eutanazijos reiškinio pusė nuolat kursto diskusijas. Skirtingų nuomonių galima rasti ir medikų bendruomenėje. Kauno klinikų anesteziologijos-reanimatologijos klinikos vadovas prof. Andrius Macas mano, kad į keblią situaciją įstūmė tobulėjanti medicina ir efektyvesnė slauga.
„Verta diskutuoti, bet ne apie eutanaziją, o tai, kas priveda prie tokių minčių. Mes, turbūt, turime kalbėti apie neproporcingą gydymą, kurį taikome, kai žmogus negali numirti. Tada atsiranda daug klausimų, ką daryti“, – „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“ pasakojo A.Macas.
Eutanazijos taikymo taip pat nepalaiko regeneratyvinės ir holistinės medicinos gydytojas Rolandas Janušas. Jo nuomone, sergančiojo skausmai – ne priežastis užbaigti gyvenimą.
Ligoniui įvykdžius „pasyvią“ eutanaziją, netyla diskusijos dėl įstatymų moralumo
„Manau, esame tiek išsivystę medicinoje, kad galime padėti sumažinti jų kančias, numalšinti skausmus ir visą kitą“, – sakė R.Janušas.
Jis pasakojo turėjęs pacientą, kurį gydė dėl nugaros skausmų. Tačiau šis panoręs nutraukti kančias. Vėliau gydytojas sužinojo, kad ligonis kreipėsi į Belgijos medikus ir jam buvo įvykdyta eutanazija.
Susiję straipsniai
„Tai – patirtis, nelabai maloni patirtis. Aš norėjau jam padėti išgyti, bet ne dėl to, kad jis išeitų“, – prisiminė R.Janušas.
Gydytojas: negirdime mirštančio paciento
A.Macas aiškino, kad eutanazija gali turėti įvairių motyvų, esą būna, kad tokiu būdu gyvenimą užbaigti nori visai ne sunkūs ligoniai.
„Pavyzdžiui, yra garsių bylų, kur už nusikaltimus iki gyvos galvos kalėti nuteisti žmonės reikalavo, kad jiems būtų atlikta eutanazija. Jie įrodinėjo, kad kalėti, bausmę atlikinėti yra nepakeliama ir tada tu motyvuoji, kad tau reikia eutanazijos. Aš čia matau visai nemedicininius interesus.
Medicinos prasme poreikis šitiems reikalams atrodytų atsiranda, kai mes užsižaidžiame su neproporcingu gydymu (...) prieš 20–25 metus visada gaivindavome žmogų, kuris yra ūmioje būsenoje. Jam įvyko staigi mirtis – mes gaiviname.
Bet dabar turime vis daugiau atvejų, kai matome, kad žmogus natūraliai gęsta, bet mes ieškome sprendimų.
Visada norime padėti, bet jau net ne kartais matome, kai žmogus nori, kad jam nebūtų taikomas gydymas. Pavyzdžiui, netaikoma dializė, jis būtų negaivinamas, bet mes jo negirdime, stengiamės jam padėti“, – įžvalgomis dalinosi A.Macas.
Jis pridūrė, kad į paciento nuomonę būtų galima įsiklausyti, bet šalia dar yra artimieji, į kurių poziciją gydytojams irgi tenka atsižvelgti.
„Jie gal daug metų nerodė dėmesio, galbūt neturėjo galimybės. Ir taip supranta, kad dėmesį rodys, jei gydytojams sakys, kad jeigu negydysite, bus blogai“, – pastebėjo A.Macas ir pridūrė, kad tokios situacijos priverčia medikus taikyti, jo žodžiais, neproporcingą gydymą.
Pasak jo, tam gali būti ir daugiau priežasčių: gydytojui mažiau popierizmo, kai per savo pamainą pavyksta išsaugoti gyvą pacientą; ligoninė už taikomą „neproporcingą gydymą“ gauna apmokėjimą; o artimiesiems kapsi, nors ir leisgyvės, bet vis dar gyvos močiutės pensija.
Tatuiruotė ant krūtinės: „Negaivinkite“
Vokietijoje ir Šveicarijoje dirbęs R.Janušas pasakojo, kad šiose šalyse lėtine liga sergantis žmogus gali iš anksto pasirašyti dokumentus, jog sunkią valandą jam nebūtų taikomas perteklinis gydymas.
Yra ir žmonių, kurie ant krūtinės išsitatuiruoja, kad jų negydytų reanimacijoje.
„Mes Lietuvoje turime tokių žmonių, gydytojų, kurie yra išsitatuiravę D.N.R. – Do Not Resuscitate (liet. negaivinti, red. pastaba). Nuotrauką galėčiau parodyti.
Yra labai svarbu išgirsti žmogų ir netaikyti to, ko nereikia“, – sakė A.Macas.
Jis pateikė Jungtinės Karalystės pavyzdį, kur, profesoriaus žodžiais, visiškai atsisakyta perteklinio gydymo
„Žmogus atvažiuoja į priėmimo skyrių, jie padaro kompiuterinę tomografiją ir sako: „Viskas. Mes nebepriimsime jo į ligoninę.“
Medicina sako, kad šitas žmogus negali išgyventi, gali tik būti slaugomas. Bet ten yra politinė valia, tenka diskutuoti su pacientų artimaisiais“, – pastebėjo A.Macas.
Jis tęsė, kad artimiesiems suteikiama proga atsisveikinti su ligoniu ir jei jis per parą nenumiršta, yra perkeliamas į paliatyviosios slaugos ligoninę.
A.Macas apie eutanaziją: „Tai yra mirties bausmės įvykdymas“
Gydytojas tęsė, kad lėtinio skausmo gydyme medicina dėjo didelius žingsnius į priekį, bet vis tiek atsiranda ypač nedidelė dalis pacientų, kuriems padėti neįmanoma.
Bet ir tokiais atvejais, A.Maco teigimu, gali nutikti taip, kad dėl šalutinio vaistų poveikio bus sukelta mirtis.
„Tada yra natūrali pabaiga. Pavyzdžiui, didinant vaistų dozes sustoja žmogaus kvėpavimas. Bet jeigu tas skausmas nepakeliamas, sprendimų nėra, jį vis tiek reikia malšinti.
Mes turėjome tokį pacientą, kuriam buvo užsitrombavusi pagrindinė kraujagyslė – aorta, jos apatinė dalis. Kelios labai patyrusių kraujagyslių chirurgų komandos sakė, kad pagal tą pakitimą nieko negali padaryti – nei prisiūti, nei protezuoti, nes neįmanoma atstatyti kraujotakos kojose.
Ir šeštadienio rytą aš gaunu pacientą, kuris miršta. Norėtųsi, kad viskas baigtųsi kuo greičiau, nes juk laikas suskaičiuotas – liko 5 valandos, o skausmai dideli.
Bet aš artimųjų klausiu, ar jie susitiko, susitaikė, ar jie tikintys? Gal kunigo norėtų?
„Oi ne, – sako artimieji. – Jis prieš mėnesį buvo išpažinties, jam nereikia.“
Bet man širdyje buvo neramu, galvoju, vis tiek didinsiu vaistų nuo skausmo dozę ir žinau, kad sustos kvėpavimas.
Aš tam pacientui sakau: „Situacija rimta.“
Jis labai protingas vyras, klausia: „Kiek rimta?“
Sakau: „Labai rimta.“
Jis klausia: „Kada?“
Sakau: „Šiandien.“
„Gal kunigą?“, – klausiu, o jis sako: „Kvieskite.“
Ir mes su šviesiu kapelioniu turėjome tris valandas nuostabų pokalbį, kur juokėsi ir jis, ir aš, ir kapelionas.
Po to didinome vaistų dozes, atsiranda tas, kad tau stoja kvėpavimas (...) Bet ir yra proporcingumas. Tu netaikai gaivinimų, kurie yra nelogiški“, – istorijos moralą apibendrino A.Macas.
Pasak jo, tai nėra vadintina eutanazija, nes taikomu gydymu nėra intencijos nutraukti paciento gyvenimą.
„Kaip mes suvokiame eutanaziją? Kai ateina dėdė ar teta su švirkštu ir sako: „Viskas. Finita la comedia.“ Tai yra mirties bausmės įvykdymas, taip aš tą suprantu“, – dėstė A.Macas.