Būsimoji medikė troško tapti orlaivių pilote, bet koją pakišo tuo metu buvę griežti ūgio ir regos reikalavimai. Galop užsivilkti baltą chalatą ją įkvėpė Šiauliuose dirbusio a.a. Vytauto Pečiulio pavyzdys.
„Be galo atsidavęs savo profesijai, mylintis pacientus ir labai dėmesingas“, – gydytoją prisiminė E.Morozaitė.
Šiandien ją sutinka su nosies trauma į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę (RVUL) atskubėję nelaimėliai ar vienoje privačioje klinikoje operacijai užsiregistravę pacientai.
Tačiau socialiniuose tinkluose gydytoja žinoma kitu vardu – Ponia Nosytė. „Instagram“ platformoje ji dalijasi žiniomis apie nosies ligas, patarimais, kaip pasiruošti operacijoms, ir užkulisinėmis įžvalgomis iš gydytojos darbo kasdienybės.
Nors otorinolaringologai kartais šmaikščiai vadinami „snarglių gydytojais“, E. Morozaitė pabrėžia, kad tai – ypač plati ir dinamiška medicinos sritis: apima viską nuo galvos svaigimo ir lėtinio rinito iki galvos-kaklo chirurgijos bei onkologijos.
Naujienų portalas Lrytas rengia projektą „Ačiū medikams“, kurį lydintis publikacijų ciklas supažindina su pacientų bėdoms jautriais sveikatos priežiūros specialistais. Padėką savo mylimiausiam medikui parašyti kviečiame polapyje: Ačiū medikams.
– Kaip socialiniuose tinkluose atsirado „Ponia Nosytė“?
– Draugai ir kolegos jau kurį laiką ragino susikurti paskyrą, kurioje galėčiau dalintis savo darbo kasdienybe. Galiausiai viskas prasidėjo nuo vienos situacijos.
Turėjau budėjimą RVUL, kai į priėmimą atvyko pacientas su draugu. Jis primygtinai reikalavo, kad čia ir dabar atstatyčiau jam nosies formą. Tokios procedūros atliekamos vis rečiau – jos nemalonios, kraujingos, ir reikalauja daug atsakomybės. Bandžiau jį atkalbėti, bet jis buvo atkaklus.
Galiausiai atlikau nosies atstatymą. Po procedūros jie abu atsisuko į mane ir su šypsena pasakė: „Jūs tikra Ponia Nosytė.“ Aš tuo metu pildžiau dokumentus ir juokiausi.
Tada jie pradėjo domėtis, ar internete galima rasti daugiau mano darbų, ar dalinuosi tuo, ką veikiu. Taip viskas ir prasidėjo.
Man buvo labai svarbu suprasti, kodėl ir kam man reikalinga ši paskyra. Dažnai tokie projektai kuriami su tikslu monetizuoti veiklą – reklamuoti produktus ar atidaryti elektronines parduotuves. Tačiau „Ponia Nosytė“ skirta ne savireklamai, o švietimui.
Aš tai vadinu namų darbais pacientui. Konsultacijų metu mes kartojame tą pačią svarbią informaciją, bet pacientui dažnai sunku ją įsiminti ar viską suprasti iš pirmo karto.
Per trumpą vizitą pasakome labai daug, o kiek iš to lieka atmintyje – nežinia. Todėl sukūriau paskyrą, kad pacientas galėtų bet kada grįžti prie informacijos – kaip taisyklingai plauti nosį, kaip pasiruošti operacijai, į ką atkreipti dėmesį po procedūrų.
– Pastebėjote, kad pacientas atsimena ne viską, kas pasakoma gydytojo kabinete. Galbūt tam įtakos turi ir aplinka?
– Manau, kad tikrai taip. Aplinka ir emocinis fonas turi didelę reikšmę. Dauguma pacientų ateina su vadinamąja „balto chalato baime“, kiti būna tiesiog išsigandę.
Mano sritis – nosies operacijos, o prieš jas daugelis pacientų žiūri į mane didelėmis akimis ir sako: „Dieve, visi aplinkui sako, kad čia bus labai baisu.“ Žmogus jau būna įsitempęs, pilnas nerimo, o tu tuo metu bandai ramiai paaiškinti techninius dalykus, pooperacinės priežiūros ypatumus, ką ir kaip reikės daryti.
Pavyzdžiui, toks atrodytų paprastas dalykas kaip nosies plovimas pacientui tuo momentu skamba kaip visiška smulkmena. Bet realybėje tai – vienas esminių pooperacinės priežiūros žingsnių.
Natūralu, kad žmogus tokioje būsenoje visko neatsimena.
– O iš kur ateina tie kaimynų perspėjimai dėl nosies operacijų?
– Tai dažniausiai kyla iš mūsų medicinos istorijos. Ilgą laiką dauguma intervencijų – nosies pertvaros operacijos, tonzilių šalinimas – buvo atliekamos vietinėje nejautroje, be sedacijos ar komforto priemonių.
Tiesą sakant, net daugelis mano bendraamžių dar turi nemalonių prisiminimų iš tokių procedūrų. Tie „baubai“, apie kuriuos pasakoja pacientai, yra praeities traumų atgarsiai.
Kalbant apie nosies operaciją, ne paslaptis, kad mūsų valstybė iki šiol kompensuoja tik ilgus marlinius tamponus. Ir tie kaimynai, turėję operaciją prieš -niolika metų ir daugiau, pasakoja, kad jiems iš nosies traukė metrinius šniūrus.
Bet medicina juda į priekį. Pacientai jaučia patį mažiausią diskomfortą. Todėl patariu nesiklausyti gąsdinimų, nes ir kiekvieno žmogaus patirtis yra individuali.
– Viename „Instagram“ įraše pasakojote, ko nebedarote tapusi ausų, nosies ir gerklės (ANG) gydytoja. O kaip jums sekasi kasdienybėje laikytis bendrų sveiko gyvenimo principų?
– Savo srityje, kalbant apie nosies, ausų ir gerklės priežiūrą, stengiuosi būti geru pavyzdžiu pacientams. Tačiau jei kalbėsime plačiau – esu kaip tas batsiuvys be batų.
Darbo labai daug, dažni naktiniai budėjimai, o tai stipriai išbalansuoja miego ritmą ir hormonų veiklą. Atvirai pasakius, gydytojai dažnai nėra geriausias sveikos gyvensenos pavyzdys (juokiasi).
Kasdienybėje būna daug streso, didelė atsakomybė, o laiko net pavalgyti kartais pritrūksta. Yra dienų, kai nuo ryto iki vakaro operuoji, konsultuoji ir tik devintą vakare supranti, kad dar nė karto nevalgei.
Pacientas visada yra pirmoje vietoje, tad medikų poreikiai dažnai lieka nustumti į šalį.
– Internete gausu pozityvių pacientų atsiliepimų. Pati juos paskaitote?
– Daug feedback‘o (liet. grįžtamojo ryšio) gaunu asmeniškai. Ir tai mane be galo džiugina, nes tada jaučiu prasmę. Patinka pamatyti plačias paciento akis, kai po nosies operacijos jis džiaugiasi ir stebisi: „Dieve, ar taip buvo galima kvėpuoti?“ Tai yra pats didžiausias įvertinimas.
Tokie žodžiai – pats didžiausias įvertinimas.
Daug žmonių rašo tiesiogiai į mano asmeninį profilį. Esu nuoširdžiai dėkinga visiems, kurie skiria laiko parašyti žinutę ar padėką. Tai labai motyvuoja.
– O ar asmeniškai parašo tik padėkoti panorę žmonės? Gal yra tokių, kurie klausia patarimo?
– Iš tikrųjų, pasitaiko nemažai. Sakyčiau, tai yra labai didelė bėda. Jie prašo konsultacijos, bet tu nematai, kas iš tiesų vyksta. Tu gali duoti žmogui bendrą patarimą, bet tai toli gražu nėra gydytojo konsultacija, negali prisiimti tokios atsakomybės.
Todėl tokiais klausimais stengiuosi bendrauti tik su savo operuotais pacientais, nes jų atvejai man žinomi, galiu įsivaizduoti, kokia ten situacija.
Žmonės parašo ir vakarais, ir savaitgaliais. Ne visada pavyksta atsakyti, nes turiu išlaikyti ir savo poilsio režimą. Jeigu kreipėsi vėlai vakare, atsakymas iš daktarės greičiausiai bus ryte.
Ribos tarp asmeninio gyvenimo ir darbo nebuvimas gali labai lengvai nuvesti prie perdegimo sindromo. Todėl stengiuosi riboti šitas veiklas, kurios pasiveja po darbo valandų.
– Prieš kelias savaites Sveikatos apsaugos ministerija paskelbė ketinanti išplėsti medikų galimybes dirbti nuotoliu. Be to, apie gydytojus radiologus sakoma, kad jų darbas labai lankstus – tyrimų vaizdus peržiūrėti ir aprašyti jie gali iš bet kur. Kaip suprantu, jūsų specialybei tai nelabai tinka?
– Tai sudėtinga. Iš dalies nuotolinis darbas galėtų būti įmanomas, jeigu pacientą pirmiausia apžiūrėtų šeimos gydytojas ir pateiktų labai tikslią informaciją. Tačiau realybėje reikalinga paties otorinolaringologo akis, kad galėtum įvertinti, pavyzdžiui, gleivinės būklę, jos spalvą, paburkimą, struktūrą.
Tai įmanoma tik tiesioginio kontakto metu – čia nepakanka tik pasikalbėti ar pamatyti nuotrauką. Kartais tiesiogine prasme tenka labai giliai „įlįsti“ į nosį, kad suprastum, kas vyksta (juokiasi).
Teisingai pastebėjote, kad radiologams nuotolis yra fine (liet. puiku). Jie gali sėdėti Tailande ir aprašinėti nuotraukas, kurios padarytos pacientams Lietuvoje. Bet mano profesijoje toks būdas nėra įmanomas.
– Gydytoja, dažnai atliekate nosies pertvaros operacijas. Kokie simptomai rodo, kad žmogui gali būti reikalinga tokia intervencija?
– Pacientas ne visada supranta, kad jo nosies pertvara kreiva. Iš išorės nosis gali atrodyti visiškai tiesi, tačiau viduje situacija gali būti visai kitokia.
Pagrindinis simptomas – apsunkintas kvėpavimas per nosį, ypač naktį. Žmonės dažnai pastebi, kad viena nosies pusė „neveikia“ arba nuolat užgulta, ir tai nėra susiję su peršalimu ar alergija. Tai jau signalas, kad gali būti struktūrinė problema – nosies pertvaros iškrypimas.
Tiesa, apie 80 proc. žmonių turi tam tikrą pertvaros kreivumą, bet tai nereiškia, kad visus reikia operuoti. Kartais tie nežymūs vingiai ar nelygumai netgi pagerina oro cirkuliaciją, leidžia orui efektyviau sušilti, sudrėkti.
Operacija reikalinga tada, kai pertvara yra stipriai iškrypusi, sukelia objektyvių kvėpavimo sutrikimų, arba deformacija yra ypač nepalankioje vietoje (pavyzdžiui, vidinis arba išorinis nosies vožtuvas), kur net nedidelis nuokrypis turi didelę įtaką oro srautui.
– Kodėl tokios operacijos nereikėtų atidėlioti?
– Jeigu yra stiprus nosies pertvaros iškrypimas, dėl gleivinės netolygaus kiekio nosyje, kvėpavimas yra netolygus, nosis neatlieka savo funkcijos sklandžiai dėl ko ilgainiui kvėpavimas pro nosį sunkėja, automatiškai žmogus įpranta daugiau kvėpuoti pro burną. Bet tada nesudrėkiname, neišfiltruojame oro, mūsų burna neturi antibakterinių savybių, kuo pasižymi nosis. Todėl kvėpuojant per burną oras pasiekia plaučius šaltesnis, sausas ir mažiau išvalytas.
Be to, kvėpavimas burna taip pat mažina seilių kiekį burnoje, dėl ko gali būti pažeidžiamas dantų emalis. Apsunkintas kvėpavimas nosimi prisideda prie knarkimų ir miego ciklo sutrikimų. Nosies pertvaros iškrypimai gali sąlygoti pasikartojančias sinusų infekcijas.
Nereikia pamiršti, kad sinusuose gaminasi azoto oksidas, kuris veikia ne tik bakteriacidiškai bet ir padidina deguonies prisijungimą plaučiuose per alveoles, vadinasi vyksta geresnė oksigenacija. Tai ypač svarbu sportininkams, žmonėms, kurie gyvena sveikai. Mes visi turime kvėpuoti pro nosį.
– O kiek trunka nosies pertvaros operacija ir kaip dažnai jas atliekate?
– Be abejonės, trukmė priklauso nuo to, kokio sudėtingumo yra nosies pertvaros iškrypimas, jo lokalizacijos. Pavyzdžiui, daugiausia laiko užima atstatyti priekinę nosies dalį. Bet vidurkis yra apie valandą, jei operacija mažiau sudėtinga, ji trunka apie 40 minučių.
Tai yra rutininė operacija, ją atlieku kasdien, dažnai ir po keletą per dieną.
– Kaip atrodo jūsų budėjimai ligoninėje?
– Budėjimo metu Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje dirba tik vienas otorinolaringologas, kuris yra atsakingas už labai platų spektrą pacientų. Jis rūpinasi skubios pagalbos skyriuje atvykstančiais pacientais, prižiūri skyriuje hospitalizuotus ligonius, ir bet kurią akimirką gali būti iškviestas konsultuoti į kitus ligoninės skyrius, kai pacientui prireikia skubios ANG ligų specialisto pagalbos.
Skubios pagalbos skyriuje būna visko. Pas mus keliauja pacientai, kuriems taikytas gydymas poliklinikose neveiksmingas, taip pat infekcijos ir pūliniai, kai reikalauja atvėrimo, pavyzdžiui, tonzilių ar net kaklo pūliniai, kurie reikalauja skubios chirurginės pagalbos, skubių operacijų. Įvairiausio stiprumo kraujavimai iš nosies ar pooperaciniai kraujavimai. Kartais turi būti keliose vietose vienu ir tuo pačiu metu.
Kita kategorija – nosies traumos, lūžimai, įvairios žaizdos, kurių matome labai daug. Baisu, bet tuoj prasidės ir paspirtukų traumos, kurios sukelia ne tik nosies sužeidimus, bet ir daugybinius veido kaulų lūžius.
Pasitaiko ir komiškų buitinių situacijų – kai žmogus atsitrenkia į duris ar stiklinę parduotuvės vitriną. Tokios istorijos gali nuskambėti juokingai, bet trauma – tikra.
Ne paslaptis, kad budėjimų metu tenka padėti ir alkoholio padauginusiems pacientams, kurie įsivėlė į muštynes ir patyrė sužalojimų. Tai kasdienybė, kurioje susipina medicina, žmogiškumas ir net truputis absurdo.
– Pabaigos klausimas. Kaip jums pavyksta pabėgti nuo darbų?
– Tiesą sakant, laisvalaikio lieka labai nedaug – darbas intensyvus, o po jo dažnai dar skiriu laiko mokymuisi ir profesiniam tobulėjimui. Stengiuosi, kiek įmanoma, dalyvauti nuotolinėse konferencijose, praktikiniuose kursuose, skaityti naujausią literatūrą, ypač domiuosi nosies funkcijos fiziologija, vožtuvų nepakankamumo diagnostika ir chirurginiu gydymu – tai sritys, kurias noriu išmanyti giliai ir atsakingai.
Tačiau pagrindinė atsvara darbinei įtampai – mano šeima. Turiu du berniukus, kurie gana aktyviai „įsuka“ mamą į įvairias veiklas. Jie padeda atsitraukti nuo operacinių ir skubios pagalbos skyriaus realybės.
Esu labai dėkinga savo vyrui, šeimai ir draugams – jie yra mano ramstis ir įkvėpimas. Kartais tiesiog išeiname į gamtą, pabūname atvirose erdvėse, pasijuokiame, pasidalijame mintimis – ir tai pakelia ūpą, atkuria balansą. Manau, kad tokios akimirkos „užveda“ tą vidinį profesinį varikliuką iš naujo.