Ji pasakoja, kad infekcijų kontrolės specialisto darbas yra labai sudėtingas, dinamiškas, kupinas nuolatinės kaitos, todėl netinka norintiems stabilumo ir nenorintiems nuolat mokytis. Be to, reikalingos ne tik teorinės žinios, bet ir gebėjimas vertinti ir interpretuoti socialinius, kultūrinius, ekonominius aspektus, rašoma RVUL pranešime žiniasklaidai.
– Pradėkime nuo paprasto klausimo – kas yra infekcijų kontrolė ir kodėl ji reikalinga ligoninėje?
– Kalbant apie infekcijų kontrolę ligoninėje, būtina pradėti nuo hospitalinių infekcijų. Hospitalinės infekcijos – tai tokios infekcijos, kuriomis pacientai užsikrečia gydymo įstaigoje, būdami joje dėl kitų sveikatos problemų. Didžiausia hospitalinių infekcijų rizika po invazinių procedūrų, operacijų ir ilgalaikės hospitalizacijos. Hospitalinės infekcijos egzistuoja visose pasaulio ligoninėse, nepriklausomai nuo jų dydžio ar išsivystymo lygio, ir kelia grėsmę tiek pacientų, tiek medicinos personalo sveikatai.
Būtent todėl svarbų vaidmenį atlieka infekcijų kontrolės specialistai – jų darbas yra stebėti, analizuoti, vertinti rizikas ir taikyti įvairias priemones, kad hospitalinių infekcijų skaičius ir jų rizikos būtų kuo mažiau.
– Jei gydymo įstaigose egzistuoja tikimybė užsikrėsti hospitaline infekcija, ligoninės nėra visiškai sterilios vietos?
– Taip, visiškas ligoninės sterilumas yra mitas. Žinoma, patalpos yra nuolat valomos ir dezinfekuojamos laikantis griežtų standartų. Tačiau ne visus mikroorganizmus įmanoma išnaikinti – ligoninėje dėl nuolatinio antimikrobinių preparatų vartojimo ir stiprių dezinfekcinių medžiagų susidaro palankios sąlygos vystytis atspariems mikroorganizmams, kurie gali labai ilgai išgyventi aplinkoje. Be to, juos iš vienos gydymo įstaigos į kitą gali pernešti pacientai, lankytojai ar medicinos personalas.
– Kokias priemones taikote savo darbe, norėdami sumažinti hospitalinių infekcijų atsiradimą ir plitimą?
– Mūsų skyriaus specialistai moko medicinos personalą tinkamų higienos bei infekcijų valdymo standartų – rankų ir aplinkos higienos, tinkamo medicinos prietaisų paruošimo, tinkamo skalbinių, medicininių atliekų tvarkymo, ir kontroliuoja, kaip jų laikomasi. Taip pat taikome ir nemažai netiesioginių priemonių, pavyzdžiui, dalyvaujame rengiant ligoninės projektus ir įvertiname patalpų tinkamumą bei kiekį pacientų izoliacijai siekiant išvengti infekcijų plitimo. Parenkame dezinfekcines medžiagas, asmens apsaugos priemones, organizuojame mokymus, prevencinius renginius, net memų konkursus ar rankų higienos olimpiadas ir didiname darbuotojų informuotumą bei sąmoningumą.
Taip pat reaguojame į visus pokyčius visuomenėje, keliančius infekcijų riziką ir inicijuojame naujas tvarkas. Pavyzdžiui, patvirtinome tvarką, pagal kurią visi iš užsienio gydymo įstaigų atvykstantys pacientai izoliuojami. Įvertinę epidemiologinę situaciją ir rizikas šalyje, iš kurios jie atvyko, sprendžiame dėl tolimesnių veiksmų. Reikia suprasti, kad skirtingų šalių ligoninės turi skirtingas infekcijų kontrolės praktikas, o grėsmės kyla ne tik Azijos ar Afrikos ligoninėse, bet tokiose pamėgtose šalyse kaip Italija, Ispanija, Graikija, jau nekalbant apie Turkiją ar Egiptą. Tokiu būdu siekiame apsaugoti visus pacientus ir darbuotojus nuo naujų hospitalinių infekcijų ar jų sukėlėjų plitimo.
– Infekcijų kontrolės specialisto vaidmuo labai platus. Kas Jums pačiai, kaip Epidemiologinės priežiūros skyriaus vedėjai, yra artimiausia, įdomiausia?
– Kaip vedėja, turiu labai platų žinių spektrą. Mano „arkliukas“ yra aplinkos higiena. Labai domiuosi aplinkos paviršių dezinfekcinėmis medžiagomis, jų parinkimu ir poveikiu. O mano, kaip vadovės darbas, yra orientuotas į inovatyvų infekcijų kontrolės valdymą. Didelę savo darbo laiko dalį skiriu naujausių metodų paieškai ir taikymui praktikoje: aiškinuosi, kaip turėtų dirbti infekcijų kontrolės skyriai, kokie turėtų būti siekiami rezultatai, koks specialistų skaičius reikalingas efektyviai veiklai, koks turėtų būti jų veiklos pobūdis – duomenų analizė ar kontaktinis darbas klinikiniuose skyriuose. Tačiau nuolatinio tobulėjimo poreikis duoda didelį pasitenkinimą ir stimulą.
– Be teorinių žinių, kokių dar gebėjimų reikia infekcijų kontrolės specialistui?
– Epidemiologijos srityje sėkmingai dirbti gali tik tie žmonės, kurie turi epidemiologinio mąstymo logiką. Ką tai reiškia? Geras specialistas privalo turėti ne tik teorinių žinių apie sukėlėjų plitimą ir valdymą, bet ir pagalvoti apie daugybę aplinkybių, taip pat numatyti, kokią įtaką šie sprendimai turės individui ar visai ligoninei. Kartais net paprasti sprendimai gali turėti didesnę žalą negu naudą, o kartais rizikingesni sprendimai ateityje gali duoti didesnę naudą.
Mano dėstytojas profesorius Kęstutis Žagminas pasižymėjo labai stipria logika ir racionaliais infekcijų plitimo skaičiavimais. Būtent jis man padėjo galutinai apsispręsti dėl studijų krypties.
Kita vertus, ligoninėje infekcijų kontrolės specialistui reikalingos ne tik epidemiologijos žinios. Jam reikia bendrauti su labai skirtingomis žmonių grupėmis: pavyzdžiui, mokėti profesoriui priminti, kad nusiimtų laikrodį, valytojai paaiškinti, kaip taisyklingai skalauti šluostes, o administracijai mokėti pristatyti savo viziją.
Todėl reikalingas stiprus charakteris, atsparumas stresui, gebėjimas suprasti žmonių skirtumus, bendravimo ir psichologijos žinios. Darbas yra labai sudėtingas, labai dinamiškas, viskas labai greitai keičiasi, todėl šis darbas netinka tiems, kurie nori stabilumo, nenori mokytis.
– Jūsų skyriaus specialistai moko ne tik RVUL, bet ir kitų įstaigų darbuotojus.
– Visiškai teisingai. Labai džiaugiuosi, kad mūsų skyriaus darbuotojai ne tik atlieka savo tiesioginį darbą RVUL, bet ir esame lektoriai bei infekcijų kontrolės programų rengėjai, mokome ir medikus, ir infekcijų kontrolės specialistus kitose gydymo įstaigose. Nevengiame papildomų sudėtingų užduočių. Tai padeda tobulėti ir mums patiems, megzti ryšius, prisidėti prie visos šalies epidemiologinės situacijos gerinimo. Todėl labai didžiuojuosi savo komanda, kuri turi energijos ir noro daryti ir sau patiems kelti kartelę vis aukščiau.
– Kokius iššūkius infekcijų kontrolės specialistams numatote artimiausioje ateityje?
– Išskirčiau tris didžiausius iššūkius – antimikrobinis atsparumas, klimato kaita ir globalizacija. Vis dažniau hospitalines infekcijas sukeliantys mikroorganizmai tampa atsparūs antibiotikams. Tai reiškia, kad infekcijas darosi vis sunkiau išgydyti, nes įprasti vaistai nebeveikia.
Klimato kaita keičia įvairias ribas, todėl laikui bėgant mūsų šalyje žymiai lengviau plis ar net vystysis tropinės infekcijos. Pavyzdžiui, esant tam tikrai drėgmei ir temperatūrai uodas galėtų išsiauginti maliarijos sukėlėją ir Lietuvoje. Jau dabar matome, kaip Dengės ar Vakarų Nilo karštinės dabar nėra retenybė pietų Europos šalyse. Tai atneš naujų iššūkių valdant infekcijų plitimą.