Nuo pat idėjos užsimezgimo iki šių dienų klinikai vadovaujantis prof. Kęstutis Stašaitis neslepia džiaugsmo, kad šis projektas buvo ne tik savalaikis, bet ir strategiškai labai reikalingas.
Kauniečių pavyzdžiu pasekė kitos Lietuvos ligoninės, o skubiosios medicinos gydytojai šiandien – vieni paklausiausių ir labiausiai vertinamų specialistų šalyje.
Prof. K.Stašaitis pasidalino, kuo išsiskiria ši specialybė, kas pasikeitė, visą skubią pagalbą sutelkus po vienu stogu, kokie iššūkiai laukia skubiosios medicinos medikų šiais neramiais laikais.
– Kaip kilo poreikis Kauno klinikose steigti atskirą Skubiosios medicinos kliniką?
– 2006 m. Kauno klinikose buvo pradėtas naujo Traumų ir skubios pagalbos centro statybos projektas. Tuometė ligoninės administracija siekė esminio pokyčio – pertvarkyti skubios pagalbos teikimo principus, juos orientuojant į pažangių Vakarų valstybių praktiką. Šio pokyčio įgyvendinimui buvo ieškoma vadovo, ir taip likimas lėmė, kad šį vaidmenį prisiėmiau aš.
Pagrindiniai tikslai buvo du: pirma – sukurti naują gydytojo specialybę – skubiosios medicinos gydytojo, bei parengti jai rezidentūros programą.
Šio specialisto užduotis – vieno langelio principu teikti pagalbą skubios pagalbos pacientams, į pagalbos procesą minimaliai įtraukiant kitų sričių gydytojus. Tai leido reikšmingai sutrumpinti pagalbos suteikimo laiką, nes nebereikėjo laukti specialistų konsultacijų iš kitų ligoninės padalinių.
Antras svarbus darbas buvo sukurti vakarietiško modelio skubios pagalbos skyrių, pritaikytą didėjantiems pacientų srautams ir suteikiantį galimybę naujos kartos skubiosios medicinos gydytojui visapusiškai realizuoti savo kompetencijas. Toks gydytojas geba savarankiškai teikti pagalbą bet kokio amžiaus pacientams, nepriklausomai nuo jų būklės sudėtingumo.
Šiandien, žvelgiant retrospektyviai, galiu drąsiai pasakyti – projektas buvo ne tik savalaikis, bet ir strategiškai labai reikalingas. Mūsų pavyzdžiu pasekė kitos Lietuvos ligoninės, o skubiosios medicinos gydytojai šiandien – vieni paklausiausių ir labiausiai vertinamų specialistų šalyje. Jie pelnė pasitikėjimą ne tik iš pacientų, bet ir iš visos medicinos bendruomenės, nes jų darbas daro esminę įtaką ligoninės efektyvumui ir pacientų saugumui.
Šiuolaikiniai skubios pagalbos skyriai jau tapo tarsi „mini ligoninėmis“, veikiančiomis 24/7 režimu. Čia pagalba suteikiama tiek kritinės būklės pacientams, tiek tiems, kurių sveikatos sutrikimas yra mažiau pavojingas, bet vis tiek reikalauja neatidėliotino medikų įsikišimo.
– Kokie buvo pirmieji žingsniai? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
– Nuo idėjos atsiradimo iki jos įgyvendinimo praėjo dešimtmetis. Per tą laiką kartu su kolegomis stebėjome daugybę skubios pagalbos skyrių visame pasaulyje – nuo Jungtinių Amerikos Valstijų iki Skandinavijos ir Jungtinės Karalystės. Analizavome, rinkome geriausius sprendimus, kuriuos vėliau adaptavome Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje.
2013 m. pradėjome labai svarbų etapą – į skubiosios medicinos rezidentūrą buvo priimta pirmoji gydytojų grupė. Tai buvo tikras lūžis – ne tik nauja specialybė, bet ir naujas požiūris į skubiosios pagalbos teikimą. Esu be galo dėkingas tiems pirmiesiems šešiems rezidentams, kurie patikėjo šios srities ateitimi ir pasirinko nelengvą, bet prasmingą kelią.
2015 m. buvo įkurta Skubiosios medicinos klinika – tai ženklino skubiosios medicinos, kaip savarankiškos medicinos srities, institucionalizavimą. Nuo to momento ši sritis įgavo visus būdingus savarankiškos specialybės bruožus: buvo suformuota specializuota gydytojų komanda, įkurta šiai sričiai pritaikyta infrastruktūra, o klinikoje integruotos visos esminės funkcijos – studijos, mokslas ir klinikinė praktika.
Kelias nebuvo lengvas – reikėjo ne tik infrastruktūrinių, bet ir kultūrinių pokyčių. Teko formuoti naują komandą, keisti požiūrį į pacientų „rūšiavimą“. Skubios pagalbos skyriaus darbuotojai – tiek gydytojai, tiek slaugytojai, tiek pagalbinis personalas, tiek administracija – nuolat turėjo mokytis ir įgyti naujų kompetencijų. Didžiausias iššūkis buvo įtikinti, kad skubioji pagalba – tai ne tik „vartai“ į ligoninę, bet savarankiška, strategiškai svarbi klinikinė sritis, daranti tiesioginę įtaką ligoninės efektyvumui ir pacientų saugumui.
Esu nuoširdžiai dėkingas visiems, kurie prisidėjo prie šio ilgo ir atsakingo proceso – tiek Kauno klinikų ir Universiteto bendruomenėms, tiek administracijoms, kolegoms iš Vilniaus, draugams, bendražygiams ir sprendimų priėmėjams, kurie palaikė lemiamais momentais. Be šios bendrystės ir pasitikėjimo šis projektas nebūtų tapęs realybe.
– Ar galite papasakoti, kuo skubiosios pagalbos gydytojo specialybė išsiskiria iš kitų medicinos rūšių?
– Skubiosios medicinos gydytojas – tai unikalus specialistas, priskiriamas prie vadinamųjų gydytojų „generalistų“ – gydytojų, turinčių ypač plačias kompetencijas. Jis gydo tiek suaugusius, tiek vaikus, teikia pagalbą tiek esant kritinėms, gyvybei pavojingoms būklėms, tiek ir sergant lengvesniais, bet neatidėliotinos pagalbos reikalaujančiais susirgimais.
Pagrindinis šio gydytojo tikslas – greitai ir tiksliai įvertinti situacijos grėsmingumą, nustatyti pagrindinę simptomų priežastį ir suteikti pagalbą pačiu ūmiausiu ligos momentu. Kartais tai baigiasi visišku paciento pasveikimu, kitais atvejais pacientą reikia hospitalizuoti ar nukreipti tolesnei specialistų priežiūrai. Deja, dalies pacientų išgelbėti nepavyksta – gydytojai nėra visagaliai, tačiau jie visada veikia maksimaliai greitai ir atsakingai.
– Kokių charakterio savybių reikalauja šis darbas?
– Tai labai dinamiška, greitos reakcijos reikalaujanti sritis, kuriai būtinas emocinis atsparumas ir gebėjimas veikti stresinėse situacijose. Skubioji medicina dažniausiai traukia gydytojus, kurie vertina intensyvų, dažnai net ekstremalų darbą, bet kartu nori matyti greitą rezultatą – suteikta pagalba dažnai iš karto duoda apčiuopiamą poveikį, kurį gydytojas gali iškart patirti kartu su pacientu, jo artimaisiais ar komandos nariais.
Ši specialybė taip pat siūlo labai platų veiklos spektrą: vieni gydytojai dirba su suaugusiaisiais, kiti specializuojasi vaikų skubioje pagalboje; vieni renkasi intensyvesnį, greitesnio tempo darbą, kiti – darbą su ambulatoriniais pacientais. Čia atsiveria galimybės dirbti su pažangiomis technologijomis, telemedicina, sveikatos paslaugų vadyba, tarptautiniu bendradarbiavimu, studentų mokymu ar moksliniu darbu. Visa tai – vienoje srityje, kurios esmė yra pagalba žmogui tada, kai jos labiausiai reikia.
– Ar kaip dėstytojas galite iš anksto numatyti, kad kuris studentas galėtų geriau už kitus susidoroti su skubiosios medicinos iššūkiais?
– Atrankos į skubiosios medicinos rezidentūrą metu dažnai stebime, kaip būsimi gydytojai reaguoja į stresines situacijas, ką iki tol jau yra nuveikę, kokius turi pomėgius. Sritis reikalauja daug asmeninių savybių, tačiau kartu yra labai plati ir lanksti – todėl visus norinčius tikrai skatinu „pasimatuoti“ skubiosios medicinos gydytojo rūbą.
Per metus priimame apie 5–10 rezidentų. Galėtume priimti ir daugiau, tačiau dalis studentų atsisako šios krypties supratę, kiek daug reikalauja darbo intensyvumas ir nuolatinis streso lygis.
Tai ypač išryškėjo COVID-19 pandemijos metu, kai skubios pagalbos skyriai atsidūrė priešakinėse linijose. Esant didelei nežinomybei, rizikai ir beprecedentei įtampai, prireikė ne tik profesinių įgūdžių, bet ir labai stiprių psichologinių savybių – gebėti susitvarkyti su nuolatiniu mirties kvėpavimu į nugarą, matant sunkios būklės pacientus, už kurių gyvybę kovojame. Tie, kurie tai išgyveno, niekada nepamirš, ką reiškia būti skubiosios medicinos gydytoju ekstremaliomis sąlygomis.
– Koks yra skubiosios medicinos gydytojo atlyginimas „į rankas“? Ar jis pakankamas ir motyvuojantis?
– Kauno klinikų Skubiosios pagalbos skyriuje taikome darbo užmokesčio sistemą, paremtą darbo rezultatais: kuo efektyviau dirba gydytojas, tuo didesnį atlygį jis gauna. Tokia sistema skatina atsakomybę, iniciatyvą ir nuolatinį profesinį tobulėjimą.
Šiuo metu vidutinis skubiosios medicinos gydytojo atlyginimas „į rankas“ už 1 etato darbo krūvį, įskaitant naktinius budėjimus, siekia apie 3500–4500 eurų per mėnesį. Vis dėlto, atsižvelgiant į darbo intensyvumą, atsakomybės lygį ir privataus sektoriaus mokamus atlyginimus, manome, kad ši suma turėtų būti didesnė.
Aktyviai bendradarbiaujame su SAM ir Valstybine ligonių kasa, siekdami pakoreguoti skubiosios pagalbos paslaugų įkainius, kad galėtume specialistams mokėti daugiau. Matome didelį institucijų geranoriškumą ir tikimės, jog mūsų lūkesčiai artimiausiu metu taps realybe.
– Kaip reaguojate į galimas karo grėsmes? Ar skubios medicinos gydytojai vyksta į Ukrainą?
– Pasirengimas galimoms karo grėsmėms pastaruoju metu tapo itin aktualus. Jis vyksta tiek strateginiu, tiek individualių specialistų lygiu. Sudarome galimybes gydytojams vykti į Ukrainą – tai ne tik humanitarinė pagalba, bet ir unikali galimybė kelti profesines kompetencijas, matant realius, ne simuliuotus karo traumos atvejus, ir semtis vertingos patirties iš kolegų, dirbančių itin ekstremaliomis sąlygomis. Gegužės mėnesį į Ukrainą buvo išvykusi 8 medikų komanda iš mūsų ligoninės – jie dirbo tikrai intensyviai, o grįžtamasis ryšys jau dabar rodo, kad tai labai vertinga patirtis profesine prasme.
Taip pat Kauno klinikose priimame gydytis Ukrainoje sužeistus karius. Tokia praktika leidžia mūsų specialistams iš arti susipažinti su šiuolaikinių ginkluotų konfliktų traumų pobūdžiu – pamatyti, kokios žaizdos kyla nuo skeveldrų, sprogimų ar šaunamųjų ginklų, ir kokios pagalbos reikia tokias traumas patyrusiems pacientams. Tai – svarbi patirtis, stiprinanti mūsų sveikatos sistemos pasirengimą ir gebėjimą veikti krizinėmis sąlygomis.
Be to, organizuojame įvairaus pobūdžio pratybas, kurių metu testuojame ekstremalių situacijų planus, simuliuojame masinių nelaimių valdymo scenarijus, komunikacijos grandines, resursų paskirstymą. Tokios treniruotės padeda tiek vadovybei, tiek klinikiniam personalui geriau pasirengti galimiems iššūkiams.
Tiesa, reikia pripažinti – turime ir savo „karą kasdienybėje“. Kauno klinikos yra vienas pagrindinių traumų centrų Lietuvoje, todėl čia pagalba teikiama sunkiausiai sužeistiems pacientams po autoįvykių, kritimų iš aukščio, smurtinių incidentų ar kitų nelaimių. Vien pastarasis mėnuo buvo itin intensyvus: fiksuota daugybė sunkių automobilių ir motociklų avarijų, nelaimių dėl kritimų iš daugiabučių balkonų ar laiptinių, taip pat smurto protrūkių. Mūsų gydytojai nuolat susiduria su situacijomis, kuriose sprendžiamas paciento likimas per kelias minutes.
Apibendrinant – skubiosios medicinos gydytojo pagrindinė užduotis ekstremaliosios situacijos metu yra kuo geriau atlikti savo profesinę funkciją. Todėl svarbiausias pasirengimas – nuolatinis žinių atnaujinimas, profesinių įgūdžių stiprinimas ir gebėjimas greitai mobilizuotis. Tuo tarpu administracijos pareiga – laiku įvertinti rizikas, remtis kitų šalių, ypač Ukrainos, ligoninių patirtimi ir įgyvendinti sprendimus, kurie leistų efektyviau valdyti krizę, užtikrinti didesnio pacientų srauto priėmimą ir svarbiausia – darbuotojų saugumą.
COVID-19 pandemija labai aiškiai parodė: jei nesukursime maksimaliai saugių darbo sąlygų medikams, jų paprasčiausiai neliks darbo vietose. Ir tai taps didžiausia krizės pasekme visai sveikatos sistemai.