Sigitas ir Dana šiuo metu gauna valstybines donoro pensijas, kurios yra skiriamos pasiekusiems ne mažiau kaip 40 neatlygintinų kraujo donacijų rodiklį. T.y. dovanojusiems kraujo 40 ir daugiau kartų.
Kaip juokauja abu ilgamečiai kraujo donorai, donoro pensijas, kurias gauna, gali paskirti įvairioms priemonėms gerinti sveikatai, bet su pagrindiniu tikslu, kad donuoti kraują būtų galima kiek tik įmanoma ilgiau.
„Taip, galime pasigydyti, kai to reikia, nors kita vertus, kai sveikata geležinė, tai išvis nieko nereikia. Na, retkarčiais nebent nuo skausmo ar peršalimo vaistų“, – šypsosi Sigitas.
Aktyvus Kalvarijos krašto gyventojų noras dalyvauti kraujo donorystės veikloje neliko nepastebėtas ir įvairiuose šalies regionuose kraujo donorystės akcijas rengiančio Nacionalinio kraujo centro (NKC). Balandžio mėnesį NKC ir Kalvarijos savivaldybė pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kuri padės dar efektyviau organizuoti kraujo donorystės akcijas šiame regione bei skatinti gyventojų įsitraukimą.
„Dėkojame Kalvarijos regiono gyventojams už aktyvų dalyvavimą kraujo donorystėje. Tai yra įkvepiantis bendruomeniškumo ir kilnaus poelgio pavyzdys. Tikimės, kad bendradarbiavimas su savivaldybe padės tęsti gražią tradiciją bei paskatins prisidėti prie kraujo donorystės dar daugiau žmonių visoje šalyje“, – sako NKC direktorius Daumantas Gutauskas.
Į kraujo donorystę prikvietė kaimynus, vaikus, ir anūkus
Ryžtas, užsidegimas ir geras pavyzdys – užkrečia. Taip, ko gero, būtų galima sakyti apie visą gyvenimą Kalvarijoje gyvenančius Sigitą ir Daną. Mat jie džiaugiasi ne tik tuo, kad patys ilgus metus sugebėjo būti kraujo donorais, bet ir tuo, kad būdami aktyviais kraujo donorais, įkvėpė tokiu pat keliu žengti ir savo vaikus, anūkus bei pažįstamus.
„Esu daug prikalbinusi žmonių tapti kraujo donorais, o džiugiausia, kad pavyko įkalbėti ir savo anūkę bei jos draugus. Mano dukra, matydama, kiek aš esu atsidavusi kraujo donorystei irgi nedvejodama tapo kraujo donore bei dabar Vilniuje reguliariai į kraujo centrus vyksta paaukoti kraujo“, – pasakoja Dana.
Jai antrina ir Sigitas, teigiantis, jog jeigu kalbantis su pažįstamais paliečiama kraujo donorystės tema, jis iškarto stengiasi pabrėžti tokio kilnaus poelgio svarbą.
„Žmoną, dukrą, kaimynus esu įkalbinęs tapti kraujo donorais ir toliau nesustoju. Bet kada, kai ką nors susitinku ir jeigu pakalbame apie kraujo donorystę, aš visada raginu, kad nuvyktų paaukoti kraujo. Juk geri darbai nieko nekainuoja“, – pabrėžia vyras.
Pradėti buvo nesunku, o ir nesklandumų praktiškai niekada nebuvo
Sigitas bei Dana prisimena, kad pirmą kartą kraujo donorais tapo dar nesulaukę nė 30-ies, o ir kokių nors nesklandumų per ilgą istoriją, pasak jų, praktiškai nebuvo.
„Pirmą kartą donore tapau be galo seniai. Dar studijų laikais, Vilniuje. Iš esmės, kaip visais kartais nesunku buvo nueiti paaukoti kraujo, taip ir pati pradžia nekėlė jokių abejonių. Niekada kraujo donorystėje nebuvo ir nesklandumų, sunkumų. Pamenu nebent tik vieną juokingą atvejį, kai ėjau paaukoti kraujo tuomet, kai už paaukotą kraują būdavo netgi sumokama. Atsistojau į bendrą eilę, visi žiūri ir galvoja – o, galbūt, šiai moteriai kažkas nutiko, pinigų prireikė. Vėliau sužinojau, kad neatlygintini donorai yra visai atskiroje eilėje, tuomet tik ten ir stovėjau“, – šypsodamasi prisimena Dana.
„Jeigu atmintis neapgauna, tai pirmą kartą kraujo donoru tapau kone prieš keturiasdešimt metų. Pirmą kartą gal ir buvo kažkokių minčių, kad bus lengvas, kaip sakoma, galvos svaigimas, bet nieko nebuvo. Visada, kada tik donuodavau, jausdavausi puikiai, tad ir nesklandumų niekada nepatyriau“, – sako Sigitas.
Kaip priduria Dana, šiuo metu kraujo donorais tapti visuomenę, tikėtina, labai stipriai paskatina ir puikiai prigijusi Nacionalinio kraujo centro (NKC) iniciatyva, kuomet reguliariai vykstama į įvairius šalies miestus ir miestelius, juose suteikiant galimybes šalies gyventojams paaukoti kraujo.
„Belieka tik padėkoti Nacionaliniam kraujo centrui, kad vykdo tokias iniciatyvas bei atvyksta į mažesnius šalies miestus. Manau, kad būtent dėl to kraujo donorystei ir susibūrė nemažai žmonių čia, Kalvarijoje ir aplinkui. Kiek teko pastebėti, atvyksta nemažai donuoti ir jaunimo. Žmonės tikrai sąmoningėja“, – džiaugiasi ji.
Motyvacijos giliai ieškoti nereikia
Paklausti apie tai, ką patartų kraujo donorais tapti svarstantiems, tačiau vis neprisiruošiantiems šalies gyventojams, Kalvarijos gyventojai tik šypteli – žinant tai, kad paaukotas kraujas gelbsti kitų žmonių gyvybes, apie jokią motyvaciją kalbėti net nereikia.
„O kam išvis tokiems dalykams gali reikėti kokios nors motyvacijos? Man jos nereikėjo niekada anksčiau, nereikia ir dabar. Paprasčiausiai einu dovanoti kraujo, nes žinau, kad sergančiam žmogui to labai reikia. O kas ten žino, gal ir pačiam kada nors prireiks? Tai kol sveikata leidžia privaloma rodyti pavyzdį visiems kitiems. Tiems, kurie ruošiasi vykti paaukoti kraujo apie tai ir reikėtų pagalvoti“, – užtikrintai teigia Sigitas.
Tuo tarpu Dana, kraujo donorais tapti besiruošiančiuosius ragina laikytis tvirtos nuomonės bei nekreipti dėmesio į įvairius mitus.
„Manau, kad žmonės prisiklauso visiškai nepagrįstų gandų, kad kažkas po donorystės blogo bus. Tad noriu užtikrintai pasakyti, kad nieko po donorystės nenutinka. Aš visada po donorystės puikiai jausdavausi. Jei kas nors paklaustų, kodėl aš su dideliu noru visada dovanoju kraujo, atsakyčiau labai paprastai – mano pagrindinė motyvacija yra tokia, kad būtina duoti kraujo, nes sunkiai sergantiems jo reikia nepriklausomai nuo dienos, mėnesio ar metų. Na ir pats gali bet kada atsidurti tokioje situacijoje, kada tau reikės. Tada juk irgi norėsi, kad kiti nebūtų abejingi šitam reikalui“, – sako ji.
Daugiau informacijos apie kraujo donorystę galima rasti: https://kraujodonoryste.lt/