Ginčas kilo tarp ieškovės Vokietijos bendrovės, gaminančios ir platinančios vaistą „L-Thyroxin Berlin-Chemie“, ir atsakovės Lietuvos įmonės, kuri lygiagrečiai importavo tą patį vaistinį preparatą iš Vengrijos, kur jis žymimas prekių ženklu „Letrox“.
Atsakovė, nepaisydama prekių ženklo savininkės prieštaravimo, prekę perpakavo ir platino Lietuvoje pavadinimu „L-Thyroxin Berlin-Chemie“. Teismai konstatavo, kad perpakuojant ir pervadinant produktą nebuvo įrodyta objektyvi būtinybė tai daryti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, jog prekių ženklo savininkas turi teisę prieštarauti vaistų perpakavimui, nebent perpakuoti produktą objektyviai būtina, kad jis pasiektų rinką. Atsakovė šio būtino poreikio neįrodė – nepateikė pakankamų duomenų apie vaistinių ar pacientų atsisakymą pirkti originaliu pavadinimu žymėtą produktą.
Be to, nustatyta, kad atsakovė platino vaistą tokia pačia kaina kaip ir ieškovė, o tai tik patvirtina, jog perpakavimu siekta ne galimybės patekti į rinką, o komercinio pranašumo.
Kasacinis teismas, apibrėždamas, kokiomis sąlygomis galima teisėtai naudoti gerai žinomus prekių ženklus lygiagretaus importo atveju, kartu saugant sąžiningos konkurencijos ir intelektinės nuosavybės balansą rinkoje, nurodė, kad, norint perpakuoti ir naudoti kito savininko prekių ženklą, lygiagrečiam importuotojui būtina įrodyti, kad be to patekti į rinką faktiškai neįmanoma. Neįrodžius tokios būtinybės, prekių ženklo savininko prieštaravimas dėl perpakavimo yra teisėtas.