Likimą tiksliai išbūrė ir biologijos mokytoja per vieną susirinkimą pranešusi: „Prieš jus – būsima gydytoja.“
Nors dalis bendramokslių, pabaigę medicinos studijas Lietuvoje, susikrovė lagaminus ir išvyko Vokietiją, Austriją ar Norvegiją, Evelinai nė nekilo mintis pakelti sparnus į užsienį. Sako, plano B niekada nebuvo – norėjo dirbti Lietuvoje.
„Pasiklausau kolegų, kurie užsienyje mokėsi arba gyveno – ne viskas rožėmis klota. Svetimšaliui reikia išsikovoti savo vietą po saule“, – pastebėjo E. Ruibienė.
Naujienų portalo Lrytas skaitytojai tarė savo žodį ir projekto „Ačiū medikams“ metu išrinko 5 mylimiausius Lietuvos medicinos specialistus. E.Ruibienė – viena iš laureačių.
– Jau pusmetį savo žiniomis aktyviai dalijatės „Instagram“ platformoje. Kas paskatino?
– Į mano duris pasibeldžia labai įvairaus amžiaus pacientai. Pastebėjau, kad kartais jie atsineša ne visai tikslias žinias. Galiausiai, nusprendžiau, kad neužtenka kalbėtis tik kabinete, reikia savo žiniomis, patirtimi, mokslu pagrįstais faktais, pasidalinti su platesne auditorija.
Esu kūrybiškas žmogus, ieškau būdų, kaip informaciją pateikti paprasta žmonių kalba. Be medicininio išsilavinimo kartais sunku suprasti, ką gydytojas kalba. Mano tikslas – „perkramtyti“ informaciją, pateikti viską suprantamai.
– „Išėjusi“ į internetą, galbūt, pacientus pamatėte kitomis akimis?
– Atradau, kad žmonėms trūksta ryšio su pačiu gydytoju. Specialistas su pacientu dažnai susiduria tik vieną du kartus. O socialinio tinklo platforma padeda suburti bendruomenę, palaikyti kontaktą.
Kitas aspektas, noriu pakeisti gydytojo paveikslą. Tenka išgirsti, kad mes norime pakenkti, o ne padėti; arba, kad gydytojai nieko neveikia. Socialinė erdvė padeda parodyti kitą medicinos pusę, kad gydytojai irgi žmonės, jie gali pavargti, susirgti, būti pagrįstai nepatenkinti dėl didelių krūvių.
Džiaugiuosi, kad buriasi bendruomenė. Žmonės ne tik žiūri, skaito, bet ir aktyviai įsitraukia: diskutuoja, komentuoja. Gaunu daug teigiamų emocijų, klausimų, žinučių, žodinių padėkų.
Suprantu, kad ne visiems gydytojams to reikia. Yra tokių, kurie vengia pacientui net ranką paspausti. Bet žinau, kad yra ir daugiau medikų, kurie nori komunikuoti socialiniuose tinkluose, tačiau bijo. Savo pavyzdžiu skatinu juos išdrįsti. Nesvarbu, jei nesigaus, kaip norėjai, būsi bent pabandęs.
– O jūs, ar sulaukėte ir neigiamų reakcijų?
– Susiformavo dvi stovyklos. Vieni sakė: „Kam tau to reikia? Reklamomis užsiimti? Influencerė būsi?“ Buvo įspėjimų, kad šitaip prarasiu gydytojos prestižą.
Bet buvo ir daug pozityvo, žmonių, kurie sakė: „Faina, smagu, varyk, aš irgi norėčiau, bet nedrįstu“.
Suprantu, kad socialiniai tinklai kažkam asocijuojasi su pirkimu/pardavimu. Bet aš iš to neuždirbu nė cento, o pati investuoju, kad kuriamas turinys būtų dar įdomesnis, įtraukiantis ir vizualiai tvarkingas. Mano tikslas – šviečiamoji veikla, o pajamas gaunu iš gydytojos darbo. Socialiniai tinklai man yra erdvė saviraiškai ir kūrybai.
– Sveikatos apsaugos ministerija yra pristačiusi siūlymą, kad pacientas negalėtų pasirinkti konkretaus gydytojo specialisto. Kokia jūsų nuomonė apie tokią sistemą?
– Aš į tai žiūriu iš pacientės perspektyvos. Norėčiau, kad mano ligas sektų gydytojas, kurį jau pažįstu, kuris žino mano istoriją nuo pradžių.
O dabar gaučiau talonėlį pas gydytoją, kuris nieko apie mane nežino, reikia viską pasakoti iš naujo. Žinoma, jis viską ras e.sveikatoje, bet reikia suprasti, kad konsultacijos laikas ribotas. Kiek bus sugaišta, kad gydytojas iš naujo susipažintų su paciento istorija?
Čia kalba eina ne apie gydytojų populiarumą. Pas pažįstamą specialistą pacientas jaučiasi saugiau, o eiti pas tą, kuris tiesiog turi laisvą talonėlį – papildomas stresas žmogui.
– Kaip atrodo tipinis jūsų pacientas?
– Amžius – labai įvairus, net negalėčiau išskirti vienos grupės. Bet kalbant apie patologijas, labai daug žmonių skundžiasi pilvo pūtimu, pakitusiu tuštinimusi, refliuksu. Yra ir pacientai su Helicobacter pylori bakterija, kuri, atrodo, visiems iki skausmo žinoma, bet vis dar pasitaiko gydymo klaidų.
Stebina, kiek daug jaunų pacientų serga onkologinėmis ligomis. Į šitą ir gydytojai turi atsižvelgti, prisiminti, kad jei žmogus atėjo su simptomu, jis kreipėsi ne be reikalo. Pirma, reikia jį iki galo ištirti, tik paskui sakyti, kad problema gali būti psichologinė.
Būna situacijų, kai pacientas ateina dėl pilvo pūtimo, o randi išplitusią riestinės žarnos ar kitos srities onkologiją. Tai – jauni, 25, 29, 31, 40 metų žmonės.
– Bet tokio amžiaus pacientams gydytojai dažnai ligų neieško – sako, kad reikia mažiau stresuoti ir viskas susitvarkys...
– Aš manau, kad gydytojas pirmiausia turi pagalvoti apie blogiausią, bet tikėtis geriausio. Kuo ilgiau dirbi, tuo daugiau pamatai nestandartinių situacijų. Tiek man asmeniškai, tiek tam žmogui, yra ramiau jį patikrinti. Taip geriau, nei turėti situaciją, kai po mėnesio tas pats žmogus grįžta su dar blogesne savijauta.
Parodykite man žmogų, kuris nepatiria streso? Stresas yra kasdienybės palydovas ir tikrai vienas iš rizikos veiksnių ligų vystymuisi, bet ne visada pagrindinis. O paklausus, ką darote su tuo, dažnai išgirstu atsakymą: „Nieko“. Tuomet kalbuosi su pacientu, kad streso valdymo būdai, technikos, psichoterapija yra lygiai taip pat svarbi, kaip ir rūpinimasis fizine sveikata. Jei prasta emocinė sveikata, prasta ir fizinė sveikata, ir atvirkščiai.
– Minėjote, kad diagnozuojate ir onkologines ligas. Kaip reikia pranešti tokią žinią pacientui?
– Turi pasikviesti žmogų, negali šitos naujienos pranešti telefonu. Aš prašau, jei tik yra galimybė, kad pacientas atvažiuotų ne vienas, su artimu žmogumi.
Sakau „pikta liga“, vengiu vartoti žodį „vėžys“, nes šitas terminas neša stiprų psichologinį krūvį. Viską detaliai išaiškinu, informuoju, ką toliau daryti, kad pacientas kuo greičiau gautų pagalbą.
Vėliau jį perima gydytojas onkologas. Bet man rūpi žmogus, kartais net paklausiu, ar jis ne prieš, jei pasidomėsiu, kaip jam sekasi, pasižiūrėsiu e.sveikatoje. Visi sutinka, sako, kad šitas dėmesys jiems malonus.
Deja, pacientams ir jų artimiesiems labai trūksta psichologinės pagalbos. Turiu pavyzdį iš savo aplinkos: buvo nustatytas išplitęs plaučių navikas, skirtas labai agresyvus gydymas.
Dienos stacionare, kai lašėjo chemoterapija, man visada kildavo klausimas: „Kodėl šalia nėra psichologo?“
Manau, dėl to ir atsiranda situacijos, kai žmonės nenori apkrauti savo artimųjų, todėl neturi kam išsikalbėti. Kartais kaip vienintelę išeitį jie pasirenka savižudybę.
– Esate aktyvi socialiniuose tinkluose, žmonės rašo jums asmeniškai. Ar dažnai tenka į pacientų klausimus atsakinėti naktį?
– Laikausi nuostatos, jog atsakysiu, kada galėsiu. Būna visokių atvejų. Prisimenu, moteris išgėrė per didelę vaisto dozę ir labai išsigandusi vėlai vakare man parašė: „Daktare, ką man daryti?“
Turiu priminti, kad konsultuoti žmones socialinėje erdvėje teisiškai mes negalime, bet galime duoti patarimą. Aš jai patariau kitą dieną negerti to vaisto tabletės, kad nesusidarytų toksinė dozė. Bet perspėjau, kad jei pablogės savijauta, atsiras simptomų, tegul važiuoja į ligoninės Skubios pagalbos skyrių. Laimei, viskas baigėsi gerai, kitą dieną ji praleido vaisto dozę ir nebuvo bėdų.
– Iš jūsų praktikos, kokios mitybos klaidos bado akis?
– Ateina žmogus ir sako: „Aš sveikai maitinuosi“. Kai paklausi, ką tas reiškia, paaiškina, kad nevalgo kepto, rūkyto maisto, valgo tik salotas ir skaidulinį maistą. Jei mėsa, tai višta, kalakutas ir nieko riebaus.
Bet tada paklausi žmogaus, ar jis yra įsitikinęs, kad būtent šita mityba jam tinka. Kiekvieno iš mūsų žarnyno mikrobiota skiriasi, žmogus gali galvoti, kad valgo sveikai, bet tas maistas gali visiškai netikti nei jo žarnyno bakterijoms, nei bendrai savijautai.
Trečias dalykas – maisto papildai. Dabar jų pasirinkimas labai platus. Būna, ateina moteris su 10–12 buteliukų skirtingų maisto papildų. Kaip tu jausiesi gerai, kai šitaip apkrauni savo kepenis? Vargšės kepenys ir taip turi darbo, o čia dar reikia tuos maisto papildus metabolizuoti.
Marketingas paveikia žmones, jie perka, galvoja, kad jausis geriau, bando aklai pataikytį, bet kartais tai labiau pakenkia nei duoda naudos.
Tą patį galiu pasakyti apie detoksikacijas, kurios dabar labai madingos. Paskui ateina žmonės su pakilusiais kepenų fermentais, viduriavimu, pilvo pūtimu ir turime taisyti klaidas.
Viskas turi būti daroma su sveiku protu ir parinkta žmogui pagal jo individualius poreikius.
– Internete – klodai informacijos, labai patogu apie sveikatą pasitarti su dirbtiniu intelektu. Į polikliniką žmogus ateina jau „žinodamas“ savo diagnozę. Ar tokiais atvejais gydytojas dar gali įtikti pacientui?
– Nereikia stengtis pacientui įtikti – reikia jam padėti. Tokių žmonių, kurie ateina pasikonsultavę su Chatgpt yra, bet nedaug. Jų tada paklausiu, ko jie dar nežino apie savo ligą, kokį lūkestį turi iš manęs? Pacientas išsipasakoja, o aš galiu įsiterpti: „Bet yra niuansų...“
Yra buvę situacijų, kai paskyriau antibiotiką, bet žmogus tada pasiskaito, kad yra naujesnės kartos vaistas, kuris turi mažiau šalutinių reakcijų. Taip, toks antibiotikas egzistuoja, bet ne Lietuvoje (juokiasi).
Jei savais keliais galite gauti tą vaistą iš Amerikos ar kitos šalies – prašom, vartokite. Bet iš manęs jo neprašykite, kai Lietuvoje yra galimybė visiškai išgydyti turimais vaistais. Žmogus iš dirbtinio intelekto gali gauti naujausią informaciją, bet tie dalykai nebūtinai bus prieinami mūsų šalyje.
– Kasdienis gydytojos darbas ir turinio kūrimas „Instagram“ turėtų suvalgyti nemažai laiko. Ar lieka jo pomėgiams?
– Turiu moteriai neįprastą užsiėmimą – kolekcionuoju įvairaus dydžio Volkswagen „Beetle“ modeliukus. Viskas prasidėjo nuo mano pirmojo automobilio – paskutiniais mokyklos metais skelbimuose radau raudoną „vabaliuką“ ir su juo pravažinėjau 10 metų.
Dabar turiu virš 60 modelių. Jų žvalgausi kelionių metu ir giminaičiai parveža iš užsienio. Internete jų neieškau, patys mieliausi būna tie modeliai, kuriuos gaunu dovanų arba netyčia pati užtinku.
Kitas pomėgis – plaukimas. Beveik visą gyvenimą apskritai nemokėjau plaukti, bijojau vandens. Bet prieš dvejus metus pasiryžau – susiradau trenerį. Sakiau, kad galvos tikrai nekišiu į vandenį, bet po pirmos pamokos jau galėjau plaukti ant nugaros (šypsosi). Ir dabar tos 45 minutės baseino takelyje po sunkios darbo dienos „pravalo“ galvą.