Gyventojai jaučiasi gerai informuoti apie PSD sistemą
Tyrimų duomenimis apie 80–82 proc. pacientų žino savo teises, tačiau ne visada turimas žinias taiko praktikoje. Palyginimui, 2014 metais daugiau nei pusė pacientų manė, kad jie nėra pakankamai informuoti apie savo ligą, diagnozę, gydymo eigą bei prognozę.
Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) nurodo, kad Lietuvos gyventojams trūksta sąmoningumo. Tai esą rodo ir Valstybinės ligonių kasos užsakymu šią vasarą atlikta apklausa.
„Pavyzdžiui, absoliuti dauguma (85 proc.) šalies gyventojų girdėjo apie ligų prevencijos programas, bet atsakymai dėl dalyvavimo prevencinėse programos „nedalyvavau, nes esu sveikas“ (34 proc.) ir „Manęs tai nedomina“ (33 proc.) – nerodo pakankamo sąmoningumo ir rūpesčio savo sveikata“, – teigia SAM atstovai.
2023 m. gyventojų klausta ir apie privalomąjį sveikatos draudimą (PSD). Daugiau nei pusė atsakė, kad jaučiasi gerai informuoti apie Lietuvoje veikiančią PSD sistemą.
„2 iš 3 (66 proc.) gyventojų žino, kad prisijungus prie valstybinės ligonių kasos elektroninių paslaugų galima sužinoti, kiek ligonių kasa sumokėjo už jų gydymą ir vaistus: 15 proc. – žino kaip tai padaryti, 12 proc. – ne tik žino, bet ir tikrina, 39 proc. – žino apie tokią galimybę, bet nežino, kaip tai padaryti.
45 proc. apklaustųjų per pastaruosius metus už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas turėjo primokėti. Visgi 45 proc. už suteiktas paslaugas neturėjo susimokėti. 59 proc. primokėjusiųjų už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas teigimu, prieš susimokant jiems buvo paaiškinta primokėjimo priežastys. 30 proc. nebuvo paaiškinta“, – statistika remiasi komentarą pateikę SAM atstovai.
VLK: gyventojai permokėjo virš 8 tūkst. eurų
Jei mano, kad jų teisės buvo pažeistos, gyventojai gali ieškoti teisybės. 2024 m. VLK gavo 55 pacientų skundus dėl papildomai apmokestintų paslaugų gydymo įstaigose. 2023 m. buvo gauti 36 tokie skundai.
„Gavę paciento skundą, ligonių kasos specialistai atlieka patikrinimą. Jei nustatoma, kad pacientas už paslaugą mokėjo, tačiau mokėti neturėjo, įstaiga įpareigojama grąžinti pacientui jo sumokėtas lėšas. Apie patikrinimo rezultatus informuojami pacientai ir jiems patariama kreiptis į įstaigą dėl lėšų grąžinimo.
Iš 55 skundų pernai atliktų patikrinimų metu pasitvirtino 22, kai iš pacientų buvo neteisėtai reikalaujama susimokėti. Įstaigos buvo įpareigotos grąžinti pacientams iš viso 8 192,50 euro“, – nurodė VLK.
Daugiausia neteisėtai apmokestintų paslaugų nustatyta teikiant: gydytojų specialistų konsultacijas, dienos chirurgijos paslaugas, brangiuosius tyrimus (kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso tomografijos).
Gyventojus klaidina pati ministerija?
Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) direktorė Neringa Čiakienė pastebi, kad medicinos paslaugų kokybę gyventojai vertina gerai, dažnai skiria nuoširdžią padėką gydytojams. Tačiau kaip pagrindinė problema pacientams užkliūva paslaugų prieinamumas. Tai patvirtina ir POLA bendruomenės narių apklausos.
„Matome, kad apie 15 proc. žmonių negavo paslaugos greitai, jiems kelias nuo diagnozės įtarimo iki nustatymo užtruko pusę metų ir ilgiau. Jie pažymi, kad procesas buvo ilgas, gydytojai nenukreipė, reikėjo laukti tyrimų, ieškoti variantų, galbūt reikėjo kažkam kažką duoti“, – sako N.Čiakienė.
Pasak jos, ilgos eilės tarp pacientų kuria nusivylimo atmosferą, o gyventojus klaidina ir valstybinių institucijų pasirinkta komunikacija.
„Ruošiami sistemos pokyčiai ir labai akcentuojama, kad su gydytojo siuntimu paslauga tarsi yra nemokama. Jam tada mokėti nereikia net ir privačioje įstaigoje.
Manome, kad šiuo atveju tai yra klaidinanti informacija, nes iš esmės veikia ne siuntimų, o kvotų sistema. Laukimo eiles nulemia, kad įstaigos yra pasirašiusios sutartis su VLK, apmokėjimą gaus tik už ribotą paslaugų kiekį.
Bet žmonėms nėra atvirai pasakoma, kad paslaugų kiekis yra ribotas, nes skirtas finansavimas yra ribotas. Todėl ir laukti reikia ilgiau. Žmogus yra supriešinamas su sistema. Jis turi siuntimą, galvoja, kad paslaugą privalo gauti per nustatytą terminą, dvi savaites ar mėnesį. Jam neaišku, kodėl atėjus į tą pačią įstaigą nemokamą paslaugą jis gaus per 3 mėnesius, o jei pasisakys, kad susimokės už konsultaciją, net ir valstybinėje įstaigoje talonas atsiranda už 2 savaičių.
Gyventojams tai kelia didžiulį nepasitikėjimą sistema“, – sako N.Čiakienė.
Tai koks gi jis – šiuolaikinis Lietuvos pacientas ir kokius lūkesčius jis turi?
Anot gyvybės mokslų teisės eksperto Andrej Rudanov, tiek SAM, tiek VLK pateikta statistika apie pacientų informavimą, jų turimas žinias bei priimamus sprendimus akivaizdžiai įrodo, kad Lietuvos pacientai tikrai yra pakankamai informuoti, atidūs (skiria dėmesio detalėms, bet nėra pernelyg įtarus) ir apdairūs (elgiasi atsakingai, kaip įprasta daugumai žmonių panašioje situacijoje).
Kitaip tariant – mūsų pacientai atitinka vidutinio vartotojo sąvoką, kurią savo praktikoje suformulavo Europos Teisingumo Teismas. Vertinant žmogaus kaip vartotojo (o pacientas yra sveikatos priežiūros paslaugų vartotojas) teisių apsaugą, prisimintina, kad įstatymai nukreipti apsaugoti būtent vidutinį vartotoją. O šis vartotojas visuomet turi aiškius, suprantamus ir apibrėžtus lūkesčius.
„Kalbėdami apie pacientų lūkesčius ir jų patenkinimą, pirmiausia, turime tiksliai susitarti dėl sąvokų ir žinoti apie ką kalbame. Mokslo šaltiniai ir įvairūs tyrimai išskiria 4 tipų pacientų lūkesčius – idealūs lūkesčiai, numatomi lūkesčiai, normatyviniai lūkesčiai ir nesuformuoti lūkesčiai“ – sako A.Rudanov. – „Praktikoje mes matome, kad idealius lūkesčius pacientai susiformuoja iš politinių pažadų ir pasisakymų, institucinių pareiškimų ir atsakymų, tam tikrais atvejais iš teismų sprendimų.
Savo ruožtu sveikatos priežiūros specialistai aptaria su pacientais numatomus (kliniškai pagrįstus) ir normatyvinius (teisės aktuose apibrėžtus ir sunormintus) lūkesčius. Ir tada tarp idealių lūkesčių, numatomų bei normatyvinių lūkesčių įvyksta konfliktas. O iš jo gimsta ginčai ir nesutarimai“.
„Žvelkime dar giliau, į tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvos sveikatos sistemoje ir ypač paslaugų apmokėjimo srityje. Kiekviena mano paminėta lūkesčių grupė skirstosi į dvi papildomas – lūkesčiai, susiję su paciento sveikatos būkle (diagnozė, jos pasitvirtinimas/paneigimas, gydymo perspektyva ir rezultatyvumas, tyrimų atsakymai ir pan.) bei lūkesčiai, susiję su paslaugos teikimo organizavimu (paslaugo gavimo greitis (eilės), paslaugų teikimo aplinka, komfortas, specialistų empatija, gydytojo ir paciento kontaktas ir pan.).
Žinoma, abi grupės tampriai susijusios ir neatsiejamos viena nuo kitos. Bet jeigu mes apžvelgtumėme Lietuvos sveikatos sistemą nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo, pamatytumėme, kad sveikatos būklės lūkesčių patenkinimas šiuo metu tapo vos ne sveikatos priežiūros higiena, o dėl paslaugų teikimo organizavimo lūkesčių vyksta daugiausiai diskusijų bei debatų, ypač kai kalbame apie paslaugų finansavimą PSD lėšomis, pacientų priemokas ir mokamas paslaugas.“ – sako ekspertas.
„Tačiau, kaip užtikrinti, kad kuo daugiau pacientų žinotų apie tai, ko jie gali objektyviai tikėtis iš Lietuvos sveikatos sistemos (klinikine, vadybine ir finansine prasme), už ką sumoka Valstybinės ligonių kasos, o už ką patys pacientai gali ir (ar) turi sumokėti papildomai?“ – svarsto A.Rudanov. – „Atsakymas gana akivaizdus, o sprendimai – kaip ant delno. Bet ar bus noro ir valios juos įgyvendinti?
Pirma, būtina aiškiai apibrėžti, ką (paslauga, priemonė, vaistas), kam (pacientas, jo amžius, klinikinė būklė, kiti požymiai), kada ir kokiu dydžiu (kiek pinigų) apmokama PSD lėšomis. Net viskas įskaičiuota sistemose yra sąrašas, kas į ją įeina. Skaidri, išsami ir suprantamai pateikta informacija iš karto įneštų aiškumą visiems – pacientams, gydytojams, įstaigoms bei kontrolės institucijoms.
Antra, būtina stiprinti ir plėtoti pacientų sveikatos raštingumą (tiek klinikiniais, tiek sistemos organizavimo, tiek teisiniais bei vadybiniais klausimais). Šiuo metu pagrindinį švietėjišką darbą atlieka pacientų organizacijos bei medikų draugijos, tačiau tam nėra skiriama specialiai dedikuoto valstybinio finansavimo. Būtinas nuolatinis ir sisteminis švietimas. Pradedant nuo pradinio ugdymo grandinės.
Trečia, formuodami ir keldami pacientų lūkesčius, turime pirmiausia juos orientuoti į numatomus (kliniškai pagrįstus) ir normatyvinius (teisės aktuose apibrėžtus ir sunormintus) lūkesčius, o tik po to – į idealius lūkesčius. Pacientas turi būti aiškiai informuotas nuo pat pradžių, kad idealių lūkesčių pasiekimo jam valstybė negarantuoja PSD biudžeto lėšomis“.