Pirmą kartą žurnalistams atvertos Valstybinio patologijos centro (VPC) audinių biobanko durys. Kviečiame skaitytojus pasinaudoti unikalia galimybe ir pamatyti tai, ką įprastai mato tik specialistai: nuo vakuuminio pašto vamzdžių, kuriais atskrieja mėginiai, iki realių pavyzdžių, kaip audiniai naudojami diagnostikos procesuose.
Specialistai gyvai pristatė, kaip tvarkomi iš gydymo įstaigų atsiųsti mėginiai. Įžengus į patalpas, ekskursija prasidėjo nuo pirmojo ir svarbiausio etapo – mėginio kelio.
Biologinė medžiaga į čia atkeliauja iš penkių pagrindinių įstaigų Vilniuje: Nacionalinio vėžio instituto, Santaros klinikų, Vaikų ligoninės, Infekcinių ligų centro bei Inovatyvios medicinos centro. Mėginiai iš kitų miestų atsiunčiami kurjerių tarnybomis arba paštu.
„Su vietinėmis ligoninėmis ir institucijomis esame sujungti vakuumine sistema – slaugytojams ar gydytojams nebereikia patiems nešti medžiagos iš operacinės. Viskas vyksta automatiškai. Užtenka operacinėje mėginį įdėti į specialią talpą, ir jis vakuumine sistema iškart iškeliauja į Valstybinį patologijos centrą“, – pasakoja VPC biobankų veiklų koordinatorė Dovilė Žilėnaitė.
Anot jos, proceso unikalumas – kad į biobanką patenka ta medžiaga, kuri lieka po diagnostinių tyrimų. Kitaip tariant, viskas, kas nėra būtina diagnostikai, gali būti perduota biobankui, jei pacientas yra davęs sutikimą. Tačiau tai vyksta tik tuomet, kai patologas įvertina, jog turima pakankamą perteklinės medžiagos kiekį. Tik tada galima atskirti konkretų audinio fragmentą ir saugoti jį ateities kartoms.
Į biobanką patenka keturių tipų audinių mėginiai: parafininiai blokeliai, mikropreparatai (stikliukai), skaitmenizuoti vaizdai ir šaldyta medžiaga.
Mėginių atsiuntimas vakuumine sistema
Netrukus pasigirdo ūžimas ir vakuumine sistema į mėginių stotį atvyko kapsulė.
„Į patologijos centrą gauname medžiagą tiesiai iš operacinių – dažniausiai tai būna biopsijos. Šiuo atveju atvežtas tulžies pūslės fragmentas bus perduotas tolimesniam tyrimų procesui.“, – aiškina patologijų centro koordinatorė.
Priklausomai nuo situacijos, čia sulaukiama labai įvairios apimties medžiagos – nuo mažo audinio gabalėlio iki kelių kilogramų svorio mėginių. Tai gali būti krūties, storosios žarnos, įvairių auglių ar kitų organų audiniai. Dažniausiai pasitaiko biopsijos ir navikinė medžiaga – nuo krūtų iki smegenų navikų.
„Gauname tiriamuosius mėginius, vyksta paciento registracija informacinėje sistemoje ir mėginys pirmiausia keliauja makroskopiniam tyrimui, tuomet patologas įvertina, ką mes gavome – navikinį susirgimą, kitokią patologiją“, – paaiškina D. Žilėnaitė.
Audinio paruošimas patologiniams tyrimams – parafino blokeliais
Perėjus į kitas patalpas, matomas čia dirbančių specialistų kruopštus darbas. Vyksta medžiagos padalijimas į indelius – tam, kad būtų atrinkta tik tai, kas reikalinga diagnostikai.
„Audinys pirmiausia padalinamas į smulkesnius fragmentus, kurie vėliau įliejami į parafiną ir taip suformuojami vadinamieji parafino blokai. Tokiu būdu audinys, kuris kitu atveju greitai suirtų, gali būti saugomas dešimtmečius tinkamoje temperatūroje, neprarandant kokybės. Patologas galės matyti pakitimus tiek dabar, tiek ir po daugelio metų“, – paaiškina koordinatorė.
Būtent šiame etape dažniausiai lieka medžiaga, kuri šiuo metu nereikalinga diagnostikai. Tai dažniausiai sveiki audinių fragmentai – jų tirti paprastai neprireikia. Tokia medžiaga nėra iš karto utilizuojama – pirmiausia ji saugoma. Jei pirminės diagnostikos nepakaktų, iš saugyklos mėginys būtų paimtas ir toliau tęstų diagnostinį kelią.
Šių mėginių gali prireikti antrinei patologinei konsultacijai – pavyzdžiui, jei po 5–7 metų liga atsinaujintų ir reikėtų atlikti papildomus tyrimus.
Utilizavimo pasekmės – mokslininkai susiduria su medžiagos trūkumu
Mėginai, kurių saugojimui pacientai nesuteikia sutikimo, yra utilizuojami. „Tai didžiulis Lietuvos praradimas. Tokie mėginiai, pavyzdžiui, krūties dariniai ar kita nepanaudota diagnostikai medžiaga, galėtų būti svarbūs įvairiems tyrimams ir netgi išgelbėti gyvybes,“ – atkreipia dėmesį D. Žilėnaitė
Dažnai sveika medžiaga lieka nepanaudota, o mokslininkai susiduria su jos trūkumu. Pasak pašnekovės, taip yra dėl visuomenės informacijos stokos, baimių ir klaidingų įsitikinimų, kad medžiaga gali būti panaudota prieš pacientą.
Utilizavimas vyksta kaip ir su kitomis biomedžiagomis – perduodama specialiai tvarkomoms atliekoms. Jei pacientai duotų sutikimą, tokia medžiaga būtų dešimtetį saugoma biobanke.
Duomenų apsaugai naudojamas dvigubas kodavimas
Nors biobankai vis dar susiduria su žmonių baimėmis dėl duomenų saugumo, specialistai pabrėžia, kad taikomi visi būtini saugikliai. Mėginiai žymimi barkodų sistema, o kiekvienam atvejui suteikiamas unikalus patologijos identifikacinis numeris.
„Žmonės nerimauja dėl duomenų užkodavimo, bijo, kad jų pavardė netyčia kur nors atsidurs ir darbdavys sužinos visas ligas“, – sako Nacionalinio vėžio instituto (NVI) biobanko vadovė Daiva Dabkevičienė.
Ji nuramino, kad sistema yra labai tiksliai sureguliuota, visi mėginiai užkoduoti ir niekas, patekęs į patalpas, negali matyti paciento pavardės.
„Turime dvigubo kodavimo sistemą. Neįmanoma surasti, kieno ir koks tai mėginys“, – griežtą kontrolę pabrėžia vadovė. Tik asmenys, turintys leidimą, gali per specialias užklausas prisijungti prie duomenų pagal barkodo sistemą, o ne pagal paciento pavardę.
Dirbtinis intelektas lengvina patologo darba
Praėjus visą procesą laboratorijoje – vakuuminio pašto priėmimą, mėginio paruošimą ir saugojimą parafino blokeliuose, galutinis etapas – skaitmenizuotas ląstelių tyrimas. Čia gelbsti dirbtinio intelekto įrankiai, kuriuos susikūrė patys specialistai.
„Jau metus dirbu skaitmeniniu būdu. Vienas iš mūsų projektų – algoritmas, kuris praktiškai veikia 100 proc. tikslumu“, – pasakoja VPC vadovas prof. Arvydas Laurinavičius.
Pasak profesoriaus, dirbtinis intelektas taupo laiką ir pagreitina procesus. Jeigu ląstelėje reikia suskaičiuoti šimtą taškelių, to nereikia daryti rankiniu būdu, nes procesas atliekamas skaitmeniškai. Svarbu, kad sistema padeda išvengti klaidų, kas ženkliai didina patologų darbo efektyvumą.
Kalbėdamas apie darbą skaitmeniniu formatu, A. Laurinavičius pabrėžia, kad šis procesas užima tarpinę vietą tarp klinikinės diagnostikos etapų. Skaitmenizuoti vaizdai leidžia greitai susiaurinti įtariamų patologijų sąrašą ir tiksliai matyti, kiek liga yra pažengusi. Remiantis šia informacija, svarstomos tinkamiausios gydymo alternatyvos, ypač tais atvejais, kai klinikiniai duomenys rodė galimą kitą problematiką. Čia viskas nustatoma labai tiksliai.
Nors biobankų veikla vyksta tyliai – už laboratorijų durų – jų reikšmė mūsų sveikatos sistemai yra ypatinga. Kiekvienas išsaugotas mėginys gali tapti tyrimų dalimi, kurie padeda specialistams greičiau nustatyti ligą, o mokslininkams – atrasti pažangesnius atsakymus. Todėl pasitikėjimas biobankais – svarbus žingsnis į modernesnę mediciną.