Nuteistojo gynėjas kasaciniu skundu prašė baudžiamąją bylą jo ginamajam nutraukti kaip nepadariusiam veikų, turinčių pirmiau nurodytų nusikalstamų veikų požymių, pabrėždamas, kad byloje neatskleistas jo ginamojo veiksmų pavojingumas, būtinas baudžiamajai atsakomybei taikyti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, nustatė, kad E. A., būdamas Utenos PSPC direktorius, remontuodamas savo sūnaus automobilius Utenos PSPC lėšomis, organizuodamas, kad būtų pilami degalai už Utenos PSPC lėšas į jo transporto priemones, įstaigos lėšas naudojo ne Utenos PSPC veiklai, o savo ir sūnaus poreikiams tenkinti ir taip iššvaistė jam patikėtą svetimą turtą (BK 184 straipsnio 1 dalis).
Kartu nustatyta, kad tiek padarytos turtinės žalos dydis, tiek neteisėtų veiksmų pastovumas ir jų intensyvumas panaikina galimybę padarytos žalos atlyginimo klausimą spręsti civilinio proceso tvarka. Be to, E. A. elgesys buvo tyčinis, akivaizdžiai nusikalstamas, peržengiantis bet kokias jo – kaip sveikatos priežiūros įstaigos, kurios steigėja yra savivaldybė, vadovo – teisėto veikimo ribas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad civilinių teisinių santykių riba nagrinėjamu atveju buvo peržengta.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai E. A. veiksmus tinkamai kvalifikavo ir kaip piktnaudžiavimą (BK 228 straipsnio 2 dalis), nustatę, kad pirmiau nurodytais valstybės tarnautojui prilyginto asmens veiksmais, siekdamas naudos sau ir sūnui, jis sukėlė didelę žalą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, grįsdamas šią išvadą, atsižvelgė į tai, kad toks akivaizdžiai neteisėtas elgesys, lėšas naudojant ne Utenos PSPC veiklos tikslams įgyvendinti, o savo ir savo artimo giminaičio asmeniniams poreikiams tenkinti, visuomenei sudarė klaidingą įspūdį apie viešosios įstaigos veiklą ir jos veikimo principus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įvertino ir tai, kad, be kita ko, buvo iššvaistytas turtas, įstaigai padaryta turtinė žala, į nusikalstamų veikų padarymą buvo įtrauktas Utenos PSPC darbuotojas, taip pat tai, kad automobiliai per gana trumpą laiko tarpą – 2020 metų sausio–kovo mėnesiais – buvo remontuojami tris kartus, neteisėta veika buvo daroma COVID-19 pandemijos metu. Šiais veiksmais didelė neturtinė žala buvo padaryta ne tik Utenos PSPC, bet ir Utenos PSPC steigėjai – Utenos rajono savivaldybei, ir valstybei (Sveikatos apsaugos ministerijai).
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas buvusio Utenos PSPC direktoriaus gynėjo kasacinį skundą atmetė.
2025 m. spalio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137–813/2025. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.