„Specifinių žinių ir įgūdžių trūkumas buvo vienas didžiausių iššūkių, todėl mokytis pradėjome nuo pirmos karo dienos. Dabar norime sukauptas žinias perduoti kitų šalių gydytojams“, – sako gydytojas iš Ukrainos. Jis plačiau papasakojo apie didžiausius iššūkius, su kuriais susidūrė prasidėjus karui Ukrainoje.
Praktinis seminaras
Dr. O. Rikhter baigė Vinycios medicinos universitetą Ukrainoje, savo profesines žinias gilino JAV, Kanadoje. Vėliau tapau AO Trauma – pasaulinės gydytojų ortopedų traumatologų organizacijos padalinio Ukrainoje prezidentu. Prieš kelias dienas jis kartu su AO Trauma komanda dalinosi patirtimi su kolegomis iš septynių užsienio šalių gydant kovinius sužeidimus.
„Labai džiaugiuosi, kad organizavome dviejų dienų seminarą gydytojams ortopedams traumatologams, kuris buvo sudarytas iš paskaitų, vaizdinės medžiagos aptarimo ir praktinių diskusijų grupėse. Pirmąją dieną aptarėme pagrindinius kovos sužalojimų gydymo principus. Antrąją dieną – konkrečius atvejus, galūnių traumų lokalizaciją, gydymo indikacijas ir kontraindikacijas. Be to, jis labai priklauso nuo daugybės kitų specialybių gydytojų. Taigi, kalbėjome apie multidisciplininį požiūrį į šių labai sudėtingų traumų gydymą“, – sako dr. O. Rikhter.
Paklaustas, kas paskatino organizuoti šį seminarą Vilniuje, dr. O. Rikhter pabrėžia, kad stengiasi dalytis sukaupta patirtimi, kad kitos šalys galėtų įsivertinti savo pasirengimą ekstremalioms situacijoms: „Mes mokytis pradėjome nuo pirmos karo dienos – tobulinti savo žinias, įgūdžius ir techniką, nes kovinių sužalojimų ir civilių sužalojimų gydymas labai skiriasi. Todėl tomis žiniomis norėjome pasidalinti su žmonėmis, kurie mums padeda, mus palaiko nuo pirmos karo dienos. Norime, kad būtumėte pasirengę išgelbėti daugiau žmonių gyvybių arba padėti daugiau žmonių grįžti į įprastą gyvenimą.“
Susidūrė su žinių trūkumu
Paklaustas, ar jo nuomone, įmanoma pilnai pasirengti karui, dr. O. Rikhter sako, kad šis klausimas turi būti keliamas nacionaliniu lygmeniu. „Ukrainoje nuo pat pradžių susidūrėme su daugybe iššūkių. Jie buvo susiję su žmogiškaisiais ištekliais, medicinos įranga ir priemonėmis bei su lankstumu priimant sprendimus. Be to, prisimenu, kad pirmąją karo dieną aš savęs paklausiau ar mes žinome, kaip gydyti karo sužalojimus? Ar yra kokia nors literatūra, kurią galėtume paskaityti?
Žinoma, kad niekas tokios patirties neturėjo. Taigi specifinių žinių ir įgūdžių trūkumas taip pat buvo vienas didžiausių iššūkių. Todėl pradėjome mokytis iš kiekvieno atvejo, o dabar šiomis žiniomis dalinamės su užsienio kolegomis“, – pasakoja dr. O. Rikhter
Gydytojas sako, kad situacija buvo nepavydėtina, tačiau greitai buvo pradėta ieškoti sprendimų. Jau pirmąją karo naktį jis surengė vebinarų maratoną: „Ištisą naktį ieškojome specialistų visame pasaulyje, kurie žinotų, ką daryti su koviniais sužalojimais, kaip juos gydyti. Jau kitą dieną turėjome parengtas programos gaires. Ši informacija yra AO Trauma oficialioje svetainėje, ir kiekvienas gali ją peržiūrėti ir naudotis.“
Sprendžiant specialistų trūkumą dr. O. Rikhter su kolegomis įgyvendino švietimo programą nacionaliniu lygmeniu – pradėjo rengti seminarus apie kovines traumas. Taip buvo parengti daugiau nei 700 gydytojų ortopedų traumatologų. Jis akcentuoja, kad paprastai medicinos specialistų skaičius yra ruošiamas taikos laikotarpiu ir yra mažesnis nei reikalauja karo sąlygos.
„Taip pat, nuo pradžių siekėme apsirūpinti ir pakankamu medicininių išteklių, vaistų, įrangos kiekiu, nes karo metu pacientų skaičius padidėja 4 ar 5 kartus. Be to, kaip minėjau, jų patirti sužalojimai yra daug sudėtingesni nei civiliniai, taigi, priemonių reikia daug daugiau. Ir, žinoma, būtina turėti planą, kaip viskas veiks, kaip dirbs medicinos personalas“, – pabrėžia gydytojas.
Medicinos personalo nuovargis
Viena iš didžiausių problemų nuo karos pradžios praėjus daugiau nei trejiems metams – medicinos personalo nuovargis. Dr. O. Rikhter sako, kad žmonės yra psichologiškai pavargę, tačiau jis nemato daug galimybių, kaip jiems padėti.
„Ukrainos medicinos darbuotojai yra visiškai išsekę. Viena iš priežasčių yra ta, kad karo metu dauguma sužalojimų yra tikrai sudėtingi, o gydymo rezultatai nėra puikūs. Pacientų gydymas trunka ilgai, reikia daug operacijų siekiant išgelbėti gyvybę arba grąžinti į normalų gyvenimą. O galiausiai gydytojas rezultato dažnai net nesužino, todėl nebelieka motyvacijos. Tai nėra tokie pacientai, kurie po operacijos jaučia palengvėjimą, padėkoja ir išvažiuoja namo, kaip būdavo prieš karą. Taip pat turime labai didelį, niekada nenutrūkstantį sunkių pacientų srautą. Todėl dirbame dieną ir naktį, 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Nepaisant nieko, bandote daryti viską, kas įmanoma“, – sako gydytojas.
Dr. O. Rikhter pasakoja, kad medikai yra taip įsitraukę į gydymo procesą, kad turėdami laisvadienį, jaučiasi pasimetę, negali žiūrėti televizijos, negali skaityti knygų, nekreipia dėmesio į aplinką: „Jie važiuoja iš vieno miesto į kitą, iš ligoninės į ligoninę, bet nepastebi saulės, gėlių, upės, žmonių. Gavę laisvadienį jie nežino, ką daryti, nes aplink vyksta karas, o jų viduje tvyro tuštuma.“
Paklaustas, kokią pagrindinę žinią Lietuvos medikų bendruomenei nori perduoti, dr. O. Rikhter sako, kad pirmiausia nori padėkoti už pagalbą. „Būdamas Lietuvoje matau daugybę mėlynų–geltonų vėliavų. Tai yra fantastika, tai yra tikras palaikymas. Mes tai labai vertiname ir branginame. Ir kartu norime atsilyginti jums savo patirtimi, žiniomis. Norėčiau, kad būtumėte pasirengę, kad išvengtumėte katastrofos, kokią patyrėme Ukrainoje. Kad išgelbėtumėte kuo daugiau žmonių gyvybių, nes žmonių gyvybės yra didžiausia kiekvienos šalies vertybė. Todėl geriau būti pasirengus“, – dėkoja dr. O. Rikhter.
Tema – labai aktuali
Seminaro dalyvius pasveikinusi RVUL vadovė dr. Jelena Kutkauskienė išreiškė nuoširdžią padėką kolegoms ir draugams iš Ukrainos, kurie sutiko pasidalinti neįkainojama patirtimi.
„Labai vertiname jūsų pastangas, ypač žinodami, kad kelionė autobusu į Vilnių truko beveik 20 valandų. Jūsų buvimas čia yra priminimas apie tai, koks svarbus yra bendradarbiavimas ir atsparumas krizinėms situacijoms medicinoje. Mokykimės vieni iš kitų, remkime vieni kitus ir siekime geriausių pacientų gydymo rezultatų mūsų šalyse“, – sakė ji.
RVUL Traumatologijos skyriuje dirbanti gydytoja ortopedė traumatologė Evelina Kondrusevičienė, prisidėjusi prie dviejų dienų renginio organizavimo, džiaugiasi, kad dalyviams skirtos seminaro vietos buvo labai greitai užpildytos, o tai rodo, kad tema yra iš tikrųjų aktuali.
„Buvo dalyvių iš Norvegijos, Italijos, Graikijos, Lenkijos, Estijos, Latvijos, žinoma, ir Lietuvos. Manau, kad šio renginio metu dalyviai ne tik įgijo pagrindų, kaip gydyti karo metu patirtus sužalojimus, bet ir užmezgė naudingų kontaktų, į kuriuos esant reikalui, visada galės kreiptis. Visgi nuoširdžiai tikiuosi, kad šių įgytų žinių nereikės panaudoti kasdieninėje veikloje, bet geriausias būdas išvengti karo, būti jam pasiruošus.
Na o savo žiniomis pasidalinę ukrainiečiai – Oleksandr Rikhter, Vasyl Makhovskyi, dr. Oleksdandr Zarytskyi, Dr. Vasyl Parii, Oleksandr Tsybulskyi, Andrey Volna, Petro Nikitin, Konstiantyn Romanenko, kurie karo sąlygomis, su ribotais ištekliais ir didele pacientų apkrova, įgijo itin vertingą klinikinę patirtį, yra žmonės, tikrai puikiai atliekantys savo darbą, turintys didelę patirtį ir tikrai atsidavę savo profesijai. Šeimoms išvykus iš Ukrainos, jie liko savo šalyje ir toliau teikia puikios kokybės medicininę pagalbą bei organizuoja mokymus savo kolegoms Ukrainoje“, – sako RVUL gydytoja