Anksčiau ji skambindavo pacientams į namus – teko ne vieną įtikinėti, kad nėra neapsiplunksnavęs viščiukas, moka ir su žaizdomis, ir su švirkštu elgtis, turi patirties.
Su K.Kontrimiene kalbuosi privačiame slaugytojos kabinete, kuris įsikūręs pačioje Klaipėdos širdyje. 10 kvadratinių metrų patalpoje telpa ir procedūrinis stalas, po ranka visi medikei būtini reikmenys. Moteris juokiasi, kad 5 kartus reikėjo viską perstumdyti, kol patogiai išsidėliojo.
Ji neslepia, kad nuosavam kabinetui atidaryti prireikė viso pūdo drąsos. „Pirmą mėnesį buvo daug baimės, kad nepavyks, bet šiandien sekasi puikiai“, – nusišypso slaugytoja.
Lietuviškas bruožas linkėti kitam nesėkmės. Ką čia susigalvojai? Kas eis pas tave?
„Kai tiki savo idėja, ir iššūkiai neatrodo tokie dideli“, – patikina K.Kontrimienė.
Žaizdų perrišimas, vaistų suleidimas į raumenį, lašinės infuzijos – trys pagrindinės priežastys, kurios pacientus atveda į slaugytojos kabinetą.
Nereikia laukti virtualioje eilėje, o ir privatumo daugiau. Prie medikės durų vargiai sutiksi pažįstamą veidą – juk nėra didžiulės poliklinikos srautų.
„Būna, žmogus nenori, kad kiti žinotų, jog jis turi sveikatos nusiskundimų, eina leistis vaistų“, – pastebi K.Kontrimienė.
Ji prisipažįsta, kad baigusi mokyklą norėjo tapti kosmetologe, bet be chemijos egzamino teko ieškoti kito pasirinkimo – įstojo į slaugą. Tai buvo variantas „iš bėdos“, moteris ketino pirmai progai pasitaikius pakeisti studijas.
„Bet supratau, kad slauga – mano specialybė. Kitur savęs ir neįsivaizduočiau“, – sako K.Kontrimienė.
Naujienų portalo Lrytas skaitytojai tarė savo žodį ir projekto „Ačiū medikams“ metu išrinko 5 mylimiausius Lietuvos medicinos specialistus. K.Kontrimienė – viena iš laureačių.
– Pacientų padėkose jums pabrėžiamas emocinis aspektas. Pavyzdžiui, kad suteikiate saugumo jausmą arba atnešate viltį ir ramybę. Kaip jums taip išeina?
– Visus 10 metų kartoju sau: „Turiu būti tokia slaugytoja, kokia norėčiau, kad ir mane slaugytų“. Gali ateiti nepažįstamas žmogus, bet aš paklausiu, kaip jis jaučiasi, kaip miegojo. Yra daug paprastų klausimų, kurie padeda suprasti, ko žmogui šiuo metu reikia.
Tai nebūtinai bus procedūra. Kartais žmonės ateina tiesiog pasikalbėti, tuo pačiu gauti ir paslaugą.
– Skaičiuojama, kad Lietuvoje jau dabar trūksta keleto tūkstančių slaugytojų, jų stygius sparčiai augs. Kaip ši problema atrodo iš vidaus?
– Po studijų man, jaunai specialistei, buvo sunku įsilieti į komandą, kuri gyvuoja jau 25 metus. Ilgainiui pajauti kartų skirtumą. Jaunas žmogus ateina su kitomis žiniomis, naujomis idėjomis, kurios palengvintų darbą.
Bet džiaugiuosi, kad slaugytojams Lietuvoje suteikiama daugiau savarankiškumo, kuriami į slaugytoją orientuoti įstatymai, jog tai specialistas, kurio kompetencijomis galima pasitikėti.
Tikiu, kad slaugytojų trūkumą galima užpildyti. Klaipėdos valstybinėje kolegijoje yra apie 100 pirmakursių, o anksčiau būdavo 50–60 studentų. Vadinasi, yra susidomėjimas.
– Viešose diskusijose akcentuojama, kad reikia didinti slaugytojo profesijos prestižą. Ko reikia, kad požiūris keistųsi?
– Manau, kiekvienas slaugytojas turi pradėti nuo savęs. Profesinis prestižas priklauso nuo to, koks yra tavo paties požiūris į savo specialybę.
Matau problemą, kad slaugytojo darbas šiandien sutelkia visą dėmesį į procedūrų atlikimą. Žinoma, jis privalo mokėti kokybiškai suteikti paslaugą. Bet negalima pamiršti bendravimo įgūdžių, etiketo.
Ir kompetencijas kelti reikia ne vien tam, gautum popierėlį, bet įgytum žinių.
– Kaip kilo idėja atidaryti nuosavą slaugytojos kabinetą?
– Tai yra mažas žingsnis didelės svajonės link. Supratau, kad jei dabar nepabandysiu, niekuomet neįgyvendinsiu vizijos turėti savo kliniką, vėliau – senjorų globos namus.
Dirbti su vyresnio amžiaus žmonėms man yra profesinis prestižas. Dirbau ir ligoninėje, ir vaisingumo klinikoje, ir „Orioje senatvėje“, kuri teikia slaugą.
Atsirado papildomas užsiėmimas padėti žmonėms, kurie yra gavę siuntimą iš gydytojo, susileisti vaistus, sulašinti infuzijas. Pamačiau kad yra poreikis, bet žmonės neturi galimybių: poliklinikoje – eilės. Iš to ir gimė mintis turėti slaugytojos kabinetą, nes įstatymas nedraudžia to daryti.
Su gydytoju siuntimu pacientas pats gali rinktis, kur gauti paslaugą. Jos kaina gali būti kompensuojama Ligonių kasos.
Žinoma, atlieku ir grožio procedūras, jos yra veikiau estetinės paskirties.
– Užsiminėte apie tolimesnės ateities svajonę...
– Žmonės sako, kad laimė mėgsta tylą. Bet manau, jog ji iš tikrųjų mėgsta garsą. Kai savo norą išreiški garsiai, atsiranda daugiau galimybių. Ir šitas kabinetas atsirado, kai su kolege nuoširdžiai išsikalbėjom.
– Įsivaizduoju, kad neturėjo būti labai paprasta, reikėjo nueiti nepramintą takelį. Kokių iššūkių kilo steigiant kabinetą?
– Daugiau keblumų buvo tvarkant dokumentus. Viską dariau pati, neieškojau pagalbos iš šalies. Ne kartą gavau neigiamą atsakymą, kol išgirdau, kad visi popieriai tvarkingi. Bet jei nepasiduodi – viskas įmanoma.
– Per beveik pusmetį veiklos nuosavame kabinete tikriausiai buvo daug naujų potyrių ir situacijų. Kokie įspūdžiai?
– Džiugu man, ir pacientams smagu, kad jie gali ateiti pas mane, o ne aš važiuoju į jų namus, kaip buvo anksčiau. Jie čia gali pailsėti, yra televizorius, galiu įjungti atpalaiduojančią muziką ar sukurti atmosferą, kurios norisi pacientui.
– Per savo praktiką turėjote sutikti daugybę pacientų. Yra tokių istorijų, kurių negalite pamiršti?
– Mane sukrėtusi patirtis buvo, kai pacientas iššoko pro ketvirto aukšto langą. Išgirdom balsą iš palatos: „Lipk į vidų, ką tu darai?!“ Atbėgom su kita slaugytoja ir radome pakibusį ant palangės žmogų, bandėme jį sulaikyti. Dviese laikėme pacientą už rankų, kol galiausiai jis pradėjo kąsti man į ranką.
Laimei, situacija baigėsi laimingai, pacientas nepatyrė rimtų sužalojimų, nieko nesusilaužė.
Tada susimąsčiau, kad gali tekti susidurti su įvairiais pacientais, būtina pasikaustyti psichikos sveikatos slaugoje. Ir tokios ekstremalios patirtys augina mane kaip specialistę.
– Žmogus vien darbu gyvas nebus: kaip atrodo jūsų laisvalaikis?
– Turiu naują hobį. Tris vakarus per savaitę mane galima rasti bokso salėje (kvatojasi).
Sportuoju, daug skaitau, gilinu žinias apie žmogaus biologiją, kad galėčiau dar geriau padėti žmonėms, detaliau atsakyti į jų klausimus.
– O gal grožinę knygą rekomenduotumėt?
Paskutinė perskaityta – lietuviška. Laiškanešio pseudonimu pasivadinusio rašytojo „Dievaitė“.