Baltas sienas Santaros klinikose puošia padėkos gydytojai, tarp jų už siūlo pakabinta ir lupa – senasis profesorės darbo įrankis.
Anksčiau radiologai ją su savimi nešiodavosi, kad geriau įžiūrėtų detales tyrimo nuotraukoje. Bet dabar skaitmeniniai vaizdai aukštos kokybės ir dėmesį patraukusią detalę gydytojas išsididina kompiuterio ekrane.
N.R.Valevičienė – širdies ir stambiųjų kraujagyslių magnetinio rezonanso pradininkė Lietuvoje ir Baltijos šalyse. O Lrytas skaitytojai skyrė jai savo simpatijas, gydytoja – viena iš projekto „Ačiū medikams“ laureačių.
– Pradėkime nuo trumpos kelionės į praeitį: kodėl pasirinkote mediciną?, – paklausiau N.R.Valevičienės.
– Pati pradžia buvo mokykloje. Ketvirtoje klasėje reikėjo parašyti rašinėlį, kuo būsi užaugęs. Pasirinkau, kad būsiu gydytoja. „Nes man patinka sveiki žmonės“, – paaiškinau tada. Užsibrėžiau, kad gerai mokysiuosi ir stosiu į mediciną.
Mokykloje nuolat sukiojausi aplink sesutę. Jei kas nors patirdavo traumą, ji man leisdavo padėti, paduodavau tvarsliavą.
Bet negaliu pasakyti, iš kur atėjo mano apsisprendimas. Šeimoje buvo žurnalistų, ekonomistų, finansininkų, verslininkų, teisininkų, mokytojų, bet nė vieno mediko. Niekas nesuprato, kokia širšė man įgėlė, kad užsimaniau būti gydytoja.
– Gydytoja Jurgita Ušinskienė padėkoje jums kaip disertacijos vadovei rašo: „Jūsų dėka, radiologija man tapo įdomiausias ir pažangiausias mokslas bei superinė, niekada nenusibostanti specialybė.“ Iš gydytojo perspektyvos – kuo radiologija yra tokia superinė?
– Kai atėjau dirbti į internatūrą, buvo vos vienas rentgeno aparatas, tamsus kabinetas ir senas kompiuteris. Ilgą laiką dirbau su švininiu apsiaustu, pirštinėmis, darydavau tyrimus.
Rytais reikėdavo patiems pagaminti bario sulfato tirpalą. Kai tiria skrandį, duoda jo išgerti, kad tyrime matytųsi kontrastas. Dabar tas tirpalas atvažiuoja jau paruoštas, jogurto indeliuose, yra ir skanių, su braškėmis, apelsinais.
O anuomet eidavome į taip vadintą „kokteilinę“, maišydavome miltelius ir vandenį.
Bet aš anuomet skaičiau, kad radiologija labai plėsis, bus daug naujos aparatūros, Amerikoje nuo 1980 m. jau buvo magnetinio rezonanso tomografija. Ir mes to laukėme, nors studijų metais mokėmės vertinti tik rentgeno nuotraukas.
Kai pas mus 2000 m. pastatė naują įrangą, reikėjo važiuoti į užsienį, patiems mokytis.
Tad galiu pasakyti, kad radiologija skirta tiems, kurie mėgsta technologijas ir nenori, kad jų darbas visąlaik būtų vienodas. Aš pati iš pradžių dirbau su rentgenu, paskui kompiuteriu, vėliau su magnetu, taip pat ultragarse. Taip pat puikiai dirba mūsų intervenciniai radiologai, branduolinės medicinos specialistai. Dabar radiologija apima daug įvairių sričių, juk ištyrimo galimybės – visas žmogaus kūnas.
Į radiologo darbą jau atėjo ir dirbtinis intelektas, kuris suteikia didžiulę naudą. O kaip bus ateityje? Gal atsiras humanoidai, kurie paguldys žmogų, atliks tyrimą.
Per kelis dešimtmečius radiologo specialybė labai stipriai pasikeitė. Nuo paprasto rentgeno iki fantastiškų diagnostinių aparatų, kuriais nustatome daugybę ligų. Pacientui nuo to tik geriau.
– Viena jaunųjų jūsų kolegių pasakojo, kad kai rinkosi specialybę, girdėjo gąsdinimus, jog dėl technologinės pažangos tuoj visiškai nereikės radiologų. Bet, panašu, tie perspėjimai buvo iš piršto laužti...
– Tie žmonės, kurie nemokės valdyti dirbtinio intelekto, turės problemų. Bet žmogiškasis faktorius neišnyks. Tyrimo rezultatus vis tiek turi patikrinti žmogus.
Mes jau dabar kartu su matematikais ruošiame mokslinį darbą. Atliekame širdies magnetinio rezonanso tyrimus, dirbtinis intelektas juos analizuoja, duoda visus parametrus, mums tik reikia juos įvertinti.
Matome, kad širdis sveika, puikiai dirba, o dirbtinis intelektas pateikia daug mažesnius rodmenis. Kodėl? Jis blogai įvertina aplink širdį esančius riebalus, neatpažįsta artefakto – dirbtinis intelektas kartais daro klaidų.
Jei kada nors humanoidas guldys pacientą į aparatą, šalia vis tiek turės būti žmogus, kuris prižiūri. O medikų juk visada trūksta. Technologijos – tik pagalbininkas, padedantis pagreitinti darbą.
– Dabar gydytojas radiologas Lietuvoje atlikto tyrimo vaizdus gali aprašyti iš bet kurio pasaulio kampelio. Ar dar turite kontakto su pacientais?
– Radiologas vertina platesnį kontekstą, ne tik vaizdus, būna ir gydytojo siuntimas tyrimui. Bet kartais matai, kad tau trūksta informacijos. Bendravimas su pacientu labai padeda. Aš nueinu pasiteirauti paciento, kaip jis jaučiasi.
Tyrimo nuotraukoje matai, kad galvoje – artefaktas. Nueinu, pasižiūriu ir paaiškėja, kad pas moterį plaukuose – segtukas. O jeigu žiūri tik į tyrimo vaizdą, paskui gali pradėti ieškoti naviko.
Būna, pats pacientas nepatenkintas, nes laukė eilėje, reikalauja, kad su juo pasikalbėti ateitų gydytojas. Bet per 35 metus man neteko turėti nė vieno konflikto su ligoniu. Suprantu, kad žmogus serga, jam skauda, nėra malonumas ateiti į kliniką išsitirti. Ir tos 2–3 minutės, skirtos pacientui, tikrai nesumažina darbo efektyvumo, bet padeda nustatyti diagnozę.
Yra radiologų, kurie daugiau mėgsta dirbti nuotoliu, pasitarti su klinicistu ir daryti išvadas. Tas irgi gerai. Telemedicina Lietuvoje suklestėjo koronaviruso pandemijos metu. Tai buvo tiesiog būtinybė.
Aš linkusi, jei yra galimybė pabendrauti su ligoniu, jie labai mielai papasakoja, kokių problemų turi, kada jos prasidėjo.
Europos radiologų asociacija iškėlė šūkį: „Be visible!“ (liet. būk matomas!) Mintis – nebūti gydytoju, kuris tik sėdi prie kompiuterio, bet pasirodyti pacientui. Kartais ir jis pasidomi, ką mes matome? Parodai žmogui ir jis supranta. Matau, kad pacientai ateina iš anksto pasidomėję, pasiskaitę.
– Radiologija – plati sritis. Ar yra skirtumas kaip tiriamos skirtingos kūno vietos?
– Vieni daugiau dirba su neurologais, tiria galvą, kaklą, stuburą. Jie tada ir sako: „pilvo man neduokite, yra, kas aprašo jį“. O kiti būtent pilvu ir domisi. Trečias žiūri kelius, čiurnas ir tada daugiau bendrauja su traumatologais. Bendravimas su klinicistais, daugiadalykiai aptarimai duoda vaisių, padeda nustatyti tikslią diagnozę, lauku taikyti gydymą.
Universiteto ligoninė suteikia galimybę specializuotis. Žinoma gydytojas radiologas geba aprašyti visus tyrimus, juk per budėjimus negali atsirinkti pacientų, privalai visus žiūrėti.
– O ar galima magnetinio rezonanso tyrimą atlikti su narkoze?
– Kai pacientas, juda, neišguli, tyrimo vaizde matai judesio artefaktus, o tau reikia aprašyti tyrimą. Kartais skausmo sindromas trukdo žmogui išgulėti, tada tyrimo vaizdas atrodo kaip per rūką.
Todėl tiems, kurie blaškosi, atliekame tyrimą su narkoze, taip pat pacientams sergantiems klaustrofobija, vaikams.
– Jau ne kartą pavartojote terminą „artefaktas“. Ką tiksliai jis reiškia?
– Artefaktas tai dirbtinai sukurtas tyrimo vaizdo iškraipymas. Tai gali nulemti daiktas, kuris tyrimo metu yra kūno išorėje arba viduje – segtukai plaukuose, pooperacinės kabutė, daug tatuiruočių ant kūno, net plaukai – jei yra tyrimo regėjimo zonoje – papuošalai. Žinoma, pacientas užpildo anketą, apvelkamas medvilniniu apsiaustu, nusiima papuošalus, apklausiamas ar nebuvo operacijų, viduje nėra stentų, kabučių, ar negalime tikėtis vaizdo pakitimų, nematomų zonų. Bet praktikoje vis tiek pasitaiko netikėtumų.
– Esate knygos „Širdies ir stambiųjų kraujagyslių magnetinio rezonanso tomografija“ bendraautorė. Kokia šio tyrimo esmė ir nauda?
– Tai yra vienintelis tyrimas, kuris parodo pakitusią miokardo – širdies raumens – struktūrą. Echoskopija nustatys išstūmimo frakciją, bet pačio raumens tu nepamatysi. O čia suleidi kontrastą ir matai, kiek raumens yra pažeista, kur yra pažeidimo vieta. Tada gali ir ligas diferencijuoti.
Visame pasaulyje šitą tyrimą dažniau atlieka kardiologai. Pas mus susiformavo mišri komanda: yra ir radiologų, ir kardiologų. Čia, manau, geriausias variantas.
Turime disertantę, kuri rašo apie širdies miokarditus po persirgto koronaviruso. Būna, žmogus jau išsigydęs, grįžta namo, bet pajaučia širdies permušimus, skausmus širdies plote. Pacientas gauna siuntimą pas kardiologą, kuris bendradarbiaudamas su radiologu, atlikęs širdies magnetinio rezonanso tyrimą, nustato širdies raumens uždegimą. Matomas specifinis kontrastinės medžiagos kaupimo pobūdis, būdingas miokarditui.
– Per savo darbo metus turėjote sutikti galybę pacientų. Kokių smagių istorijų iš ligoninės parsinešate namo?
– Išduoti paciento ligos aš negaliu. Su gydymu susijusią informaciją teikiame tik pačiam pacientui arba jį atstovaujančiam asmeniui. Yra daug mediciniškai įdomių atvejų, bet jų pristatyti negaliu. Išimtis – rašome mokslinį straipsnį ir pacientas duoda susitikimą.
Bet galiu pasidalinti linksmesniais nutikimais. Prisimenu, skenavome pacientui širdį. Tai buvo vidutinio amžiaus vyras, kuris po tyrimo išėjo šokio žingsneliu. O mes žiūrime, kas čia vyksta?
Jis sako: „Žinokite, aš ten girdėjau muziką iš „Krikštatėvio“ filmo“. Pasirodo, jam iš aparato skleidžiamų garsų susidėjo atpažįstama muzika. Tam pacientui paskui tokia gera nuotaika buvo, jis ir mus bandė šokdinti (juokiasi).
Kitas atvejis – atėjo žmogus su gėlėmis. Jis rusų kalba sako: „Daktare, aš jums toks dėkingas! Po jūsų tyrimo pirmą kartą normaliai išsimiegojau.“
Prisimenu, kai pati išvažiavau į Ilinojaus universitetą Čikagoje, mokiausi dirbti su šita įranga, pati kartais jaučiau mieguistumą. Pasitaiko, kad pacientai ir užmiega tyrimo metu.
Dar viena istorija – atvažiavo išsitirti sportiškas vyras, plačių pečių. Į aparatą jis tilpo, o po tyrimo šiek tiek patino, mes spaudžiame mygtuką, bet pacientas neišvažiuoja su stalu. Jam su slaugytoja sakome: „Dabar mes jus stumsime.“ (juokiasi)
Pasisekė, pasitaikė žmogus su humoro jausmu, supratingai pažiūrėjo. Juokėmės, kad reikės muilu ar šampūnu ištepti, kitaip teks iki ryto palikti, nes jau buvo vakaras, jis – paskutinis pacientas tą dieną. Laimei, mums pavyko jį ištraukti.
– Profesore, o kaip atsipalaiduojate po darbų?
– Iš tikrųjų pailsiu gamtoje. Kai matau pušis, gėles, paukščius galiu sėdėti ir medituoti.
Namuose turiu sodą, mėgstu jame eksperimentuoti. Būna, išvažiuoju į komandiruotę ir grįžusi suprantu, kad reikės kai kuriuos augalus gaivinti. Darbas sode – mano sportas. Įrodyta, kad tokia veikla naudinga savijautai.
Prisipažinsiu, kartais net pirštinių neužsidedu – taip gerą sukišti rankas į žemę, nors aš esu ketvirtos kartos vilnietė, mieste gimusi ir ant asfalto augusi.
Nuo vaikystės mėgau čiuožinėti pačiūžomis ant ledo. Lankydamasi įvairiuose miestuose susirandu čiuožyklą, smagu tiesiog čiuožti, grojant gražiai muzikai.
Kai lieka laiko nuo medicininių skaitinių, prisėdu prie knygos, pažiūriu gerą filmą. Atradau audioknygas! Kai grįžtu iš darbo peržiūrėjus daug radiologinių vaizdų, pvz. atliekant širdies magnetinio rezonanso tyrimą, vienam pacientui atliekama iki 3000 tūkstančių vaizdų, kuriuos reikia įvertinti, pavargsta akys. Audioknygų klausytis įdomu ir akys pailsi.
Prieš porą metų vadovaujant mokytojai pradėjau tapyti.
Gyvenime yra tiek daug gerų dalykų: kelionės, teatrai, koncertai, buvimas su šeima, šeimyniniai sekmadienio pietūs, pašnekesys su geru draugu, pozityvus pabendravimas. Tai – paprasti dalykai, bet žmogui labai reikalingi.