Ligoninės direktorė Asta Šakickienė, vadovaujanti įstaigai pustrečių metų, ministerijos atstovams pateikė ne tik išsamią situacijos analizę, bet ir atvirai išdėstė didžiausius sopulius, su kuriais susiduria kasdien. Pokalbis buvo atviras, konstruktyvus, o kai kurie iškelti klausimai atskleidė sistemines spragas, kurios trukdo efektyviai gydyti pacientus. Atrodo, kad ministrė iš Kėdainių išvyko geriau suprasdama, su kokiomis problemomis kovoja rajonų ligoninės ir žadėjo bent jau kai kurias problemas išspręsti kaip įmanoma greičiau.
Geografinė padėtis – ir palaima, ir iššūkis
Kėdainiai, būdami Lietuvos viduryje, užima strategiškai patogią, bet kartu ir įpareigojančią poziciją. Ligoninės direktorė A. Šakickienė pabrėžė, kad nors pagal teisės aktus įstaiga klasifikuojama kaip rajono ligoninė, jos veiklos apimtys ir paslaugų spektras leidžia ją gretinti šalia regioninių ligoninių. Kėdainių ligoninė veikia kaip atraminė Kauno klinikų ligoninė – pandemijų ar didelių nelaimių atveju ji tampa kritiškai svarbiu tašku, perimsiančiu srautus iš didžiųjų centrų.
Tačiau demografinė situacija rajone diktuoja savo sąlygas. Miesto ir rajono gyventojų pasiskirstymas yra tolygus, o tai reiškia, kad pusė potencialių pacientų gyvena kaimiškose vietovėse, išsidėsčiusiose plačioje teritorijoje. Tai kelia logistinių iššūkių užtikrinant paslaugų prieinamumą senstantiems gyventojams.
Nors Kėdainiai džiaugiasi teigiamu migracijos neto rodikliu – grįžtančiųjų yra daugiau nei išvykstančiųjų – senjorų skaičius išlieka stabiliai didelis, o tai tiesiogiai koreliuoja su dideliu sveikatos priežiūros paslaugų poreikiu.
Kasdienė kova dėl specialistų ir senstanti komanda
Viena opiausių problemų, kurią akcentavo direktorė, yra personalo senėjimas ir trūkumas. Artimiausi penkeri metai ligoninei bus kritiniai, nes net 96 darbuotojai yra 65-erių metų amžiaus ar vyresni. Tai reiškia, kad artimoje ateityje įstaiga susidurs su masiniu darbuotojų išėjimu į užtarnautą poilsį.
„Mes turime bėdą, kad serga gydytojai, turime atvejų, kai jie nebegrįžta į darbą. O pakeisti juos – didžiulis iššūkis“, – ministrei sakė A. Šakickienė.
Nors Kėdainiai yra patrauklūs dėl savo geografinės padėties (pusiaukelė tarp didžiųjų miestų), pritraukti jaunas šeimas su vaikais gyventi į Kėdainius vis dar sudėtinga. Šiuo metu net 67 proc. ligoninėje dirbančių gydytojų yra atvykstantys iš kitų miestų – daugiausia iš Kauno, Vilniaus ir Panevėžio. Savivaldybė kompensuoja kuro išlaidas, tačiau to jau nebepakanka – metų pabaigoje ligoninė priversta prisidėti savo lėšomis.
Direktorė atviravo apie vidinę kultūrą ir pokyčius. Atėjus vadovauti, teko susidurti su pažeistu darbuotojų saugumo jausmu, kuris pasireiškė tyliu pasipriešinimu, mobingo apraiškomis ar net mažomis diversijomis.
„Jeigu žmogus nesaugus, jis tampa destruktyvus“, – pastebėjo vadovė. Todėl vienas pagrindinių tikslų buvo sukurti saugią, atvirą darbo aplinką, kurioje galima diskutuoti ir klysti.
Tačiau kartu buvo įvesta ir griežtesnė atsakomybė – atvykstantys gydytojai turi atidirbti savo valandas, o ne tik „pabūti“ darbe. Tai sukėlė tam tikrą pasipriešinimą, tačiau ilgainiui davė rezultatų – pavyko pritraukti specialistų, kurie vertina sąžiningą ir skaidrią sistemą.
Magnetinio rezonanso pirkimo vingrybės: pirkti galėtų, bet ministerija neleidžia
Bene ryškiausias biurokratinio absurdo pavyzdys, nuskambėjęs susitikimo metu, susijęs su magnetinio rezonanso tomografu (MRT). Kėdainių ligoninė siekia įsigyti šią diagnostinę įrangą, nes ji būtina siekiant teikti kompleksines paslaugas ir išlaikyti daugiaprofilinės ligoninės statusą.
Ligoninė atitinka masto kriterijus, turi patalpas, turi verslo ir savivaldybės paramą įsigijimui išsimokėtinai per septynerius metus. Tačiau procesas stringa ministerijos koridoriuose.
„Mums reikia tik leidimo, kad galėtume instaliuoti aparatą šiose patalpose. Tačiau paraiškos formoje reikalaujama nurodyti finansavimo šaltinį ir įrodyti, kad sąskaitoje jau turime pusantro milijono eurų. Mums nereikia tų pinigų iš ministerijos, mes patys susimokėsime, mums reikia tik leidimo veikti“, – į keistus reikalavimus pirštu baksnojo A. Šakickienė.
Ši situacija primena užburtą ratą: be leidimo negalima statyti aparato, o kad gautum leidimą, turi parodyti visą sumą pinigų, kurios nereikia, nes planuojamas pirkimas lizingo būdu ar su partnerių pagalba. Tai stabdo regiono gyventojų galimybę gauti aukščiausio lygio diagnostiką vietoje, verčia juos važiuoti į didmiesčius ir didina eiles ten.
Kita infrastruktūros problema – priverstinės investicijos į IT saugumą. Po Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR) audito paaiškėjo, kad ligoninės kompiuteriuose būtina dviguba autentifikacija.
Tai reiškia, kad reikia įsigyti 250 USB raktų, kurių vienas kainuoja beveik 70 eurų, taip pat teko pakeisti 130 pasenusių kompiuterių.
„Tai milžiniškos lėšos, kurių nėra paslaugų įkainiuose. Kodėl kibernetinis saugumas ar e. sveikatos palaikymas nėra finansuojamas centralizuotai?“ – retoriškai klausė direktorė, siūlydama ministerijai ieškoti bendrų sprendimų visoms įstaigoms, kas leistų sutaupyti masto ekonomijos principu.