Byloje buvo sprendžiama dėl situacijos, kai asmuo, anksčiau pripažintas neveiksniu tam tikrose srityse, kreipėsi į teismą prašydamas peržiūrėti ir panaikinti tokį teismo sprendimą, nurodydamas, kad jo sveikatos būklė pagerėjo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pareiškimą laikė nepaduotu, nes pateiktoje sveikatos priežiūros įstaigos pažymoje buvo nurodyta, jog asmuo nesigydo, nevartoja vaistų ir pas gydytojus nesilanko.
LAT konstatavo, kad teismai neteisingai sutapatino pareiškimo priėmimo momentą su bylos nagrinėjimu iš esmės, todėl pažeidė asmens teisę į teisminę gynybą.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo prie procesinio dokumento pridėti įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimą ir nurodo bylai reikšmingas aplinkybes. Teismas taip pat nurodė, jog sveikatos priežiūros įstaigos pažymos ar kitų duomenų apie asmens psichikos būklę nepateikimas laikytinas pareiškimo trūkumu, kurį teisėjas turi teisę įpareigoti pareiškėją pašalinti.
Dėl to nagrinėtoje byloje buvo pripažinta, kad teismas, spręsdamas pareiškimo dėl veiksnumo atkūrimo priėmimo klausimą, pagrįstai įpareigojo pareiškėją kartu su pareiškimu pateikti jo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus. Tačiau kartu kasacinis teismas pabrėžė, kad išvada, ar pateiktų medicinos dokumentų pakanka spręsti dėl asmens veiksnumo atkūrimo, gali būti daroma tik nagrinėjant bylą iš esmės ir įvertinus visus medicininius duomenis, o ne pareiškimo priėmimo stadijoje.
Kitu atveju teismų veiksmai, formaliai vertinant sveikatos priežiūros įstaigos pažymos turinį jau bylos iškėlimo stadijoje, būtų nesuderinami su asmens teisių apsauga, nes byloje dėl veiksnumo atkūrimo turi būti sprendžiamas vienos iš pagrindinių žmogaus teisių – teisės į privataus gyvenimo apsaugą – ribojimo panaikinimo klausimas.
Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė pareiškimo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.