Jis patikina, kad pomėgis bendrauti su žmonėmis – gydytojui būtina savybė. Neužtenka vien būti medicinos asu, reikia mokėti rasti bendrą kalbą su pacientais.
„Negali būti visažiniu autoritetu. Su žmogumi diskutuoji apie jo ligą ir kalbiesi su nusistatymu, kad kvailų klausimų nebūna“, – interviu Lrytas sakė Š. Varnas.
Pašnekovo teigimu, gydytojui reikia kantrybės „Tu turi mylėti žmogų ir atleisti jam labai daug. Taip, gali susierzinti, supykti ant paciento, bet nevalia tai parodyti“, – akcentavo Š. Varnas.
„Sveikatos kodas“. Prostatos vėžys
Jis priduria, kad pacientai gydytojus suerzina ne iš piktos valios, o dėl nežinojimo. Todėl medikai turi būti atlaidūs.
„Labai malonu būna, kai žmogus parašo gerą atsiliepimą“, – pacientų padėkomis džiaugiasi Š. Varnas.
Susiję straipsniai
Pasak chirurgo, susidaro įspūdis, kad pacientui ne visada drąsu padėkoti gydytojui tiesiai į akis. Bet žmonės aktyviai rašo padėkas po visko.
„Būna, šypsosi ir gražų žodį pasako. Bet matyt įtampa vėliau nukrenta“, – pastebėjo jis.
„Stuburas mėgsta dirbti daug, bet nelabai sunkiai“, – juokauja stuburo chirurgai. Tai reiškia, kad naudinga daug judėti, bet ne kilnoti sunkumus.
„Sėdimas darbas – pats didžiausias peilis. Atrodo, patogiai sėdi, nevargsti, o pradeda skaudėti nugarą, atsiranda išvaržos. Taip yra, nes nusilpsta nugaros raumenys.
Žmogus turi eiti sportuoti. 2–3 kartus per savaitę užsiimti jam patinkančiu sportu. Pasirinkimas yra didelis“, – pabrėžė Š. Varnas.
Naujienų portalas Lrytas rengia projektą „Ačiū medikams“, kurį lydintis publikacijų ciklas supažindina su pacientų bėdoms jautriais sveikatos priežiūros specialistais – medicinos „vilkais“, patirtį kaupiančiais jaunais gydytojais ar gražiausių žodžių sulaukiančiomis slaugytojomis. Padėką savo mylimiausiam medikui parašyti kviečiame polapyje: Ačiū medikams.
– Chirurgo rankos – darbo įrankis. Privengiate buities darbų, kuriuos atlikdamas galėtumėte susižeisti?
– Ne, nevengiu. Gyvenu name ir pats atlieku didžiąją dalį lauko darbų. Žinoma, kai dirbi su elektriniais prietaisais, pamąstai, kad reikia atsargiau. Bet ypatingai nesisaugau.
– Ir niekada nesusižeidėte?
– Ne, turbūt per visą gyvenimą biuletenyje nesu buvęs ilgiau dviejų dienų.
– Kiek laiko praleidžiate operacinėje?
– Būna, įtemptą savaitę operacinėje per dieną vidutiniškai praleidi 3–4 valandas. Dauguma stuburo operacijų trunka iki valandos, ilgesnės – iki 2, retkarčiais – 3. Pasitaiko, kad operacinėje ir visą dieną praleidi.
– Scenos žmonės dažnai sako, kad prieš pasirodymą patiria jaudulį. O kaip gydytojai jaučiasi prieš operacijas?
– Su amžiumi ir augančiu atliktų operacijų kiekiu tas mažėja. Pirmus 10 metų jaudulys buvo gal prieš kiekvieną operaciją. Dabar, ačiū Dievui, jo nebeliko.
Kai baimės nėra, gali dirbti virtuoziškiau. Jaudulys dabar ištinka, jei operacijos metu įvyksta kažkas, ko iš anksto nenumatei. Bet yra patirtis, su netikėtumais susitvarkai greičiau.
Be to, mes esame komanda. Visada gali pasikviesti kolegą, kuris per kelias minutes ateis tau padėti. Tuomet ir jaudulį pasidalini su juo.
– Kiek medicinos personalo dalyvauja operacijose?
– Dažniausiai būname penkiese: anesteziologinė komanda – 2 žmonės, operatorius neurochirurgas, instrumentatorius ir vienas pagalbinio personalo žmogus.
– O ar patys medikai operacinėje dėl visko sutaria? Nepasitaiko konfliktinių situacijų?
– Ne, juk suprantame, kad vieni be kitų negalime. Chirurgas negali dirbti be anesteziologo. O anesteziologai be chirurgų irgi neturės darbo.
Manau, dabar žmonės geriau supranta savo teises. Aš asmeniškai to nesu matęs, bet buvau girdėjęs, kad senieji chirurgai mėtydavo instrumentus ir vaikydavo visus po operacinę.
Dabar to nebėra. Tai yra darbas, palaikomi dalykiniai santykiai. Nebent su tais pačiais žmonėmis padirbi ilgesnį laiką, žinai šiek tiek jo asmeninio gyvenimo detalių, pats gali pasipasakoti apie hobius.
Sakyčiau, dabar aplinka operacinėje tikrai sveika. Jauni žmonės žino savo teises, moka už save pastovėti.
KUL nuotr.
– Pokalbiai vyksta ir operacijos metu?
– Be abejo. Tomis fazėmis, kurios nereikalauja tokio intensyvaus dėmesio, pokalbiai vyksta, kadangi tai ir atpalaiduoja žmones. Dažnai aš pats pradedu, apie save papasakoju. Pavyzdžiui, žinau, kad mūsų instrumentatorius labai mėgsta rožes, aš ir pats jas auginu. Tai pasikalbame apie rožių priežiūrą.
Kai operacija į pabaigą, belieka tik užsiūti, tada ir būna daugiausia pokalbių apie orą, knygas ir t.t.
– Tikriausiai, būna daug rutininių operacijų, o yra tokių kuriomis didžiuojatės?
– Aš operuoju stuburą ir nugaros smegenis. Navikiniai susirgimai būna sudėtingesni, ten yra dalis sėkmės, nes neaišku, kaip navikas „elgsis“, kai tu jį šalinsi.
Būna retesnių problemų. Prieš metus turėjau pacientę su nugaros smegenų išvarža krūtines lygyje. Jėga žmogaus kojose vertinama penkiabalėje sistemoje, pas tą pacientę buvo tik vienas balas, ji čiut čiut judino kojas.
Tokią operaciją turėjau pirmą kartą. Išleidome tą moterį į reabilitaciją ir dabar ji gali vaikščioti su lazdele, o prieš operaciją išvis negalėjo paeiti. Tokie atvejai lieka atmintyje
Ypač jei išeitis yra geresnė nei tikėjaisi. Juk medicinoje dalykai yra paskaičiuoti statistiškai. Jeigu pavyksta pasiekti statistinį nuokrypį į teigiamą pusę, būna didžiulis džiaugsmas.
– Kai kurie chirurgai skaičiuoja atliekamų operacijų skaičių. Jūs irgi?
– Pas mus ligoninėje skaičiuojama, tą darbą atlieka administracija. Operacijų skaičius – vienas ir tavo darbo įvertinimo kriterijų.
– Bet jūs pats galvoje tų skaičių neturite?
– Pamąstai, kiek operacijų padarai, smalsu, koks skaičius bus metų pabaigoje.
– Įsibėgėja pavasaris, nespėsime mirktelėti – prasidės ir maudynių sezonas. Į jūsų rankas pakliūva nesėkmingi nardytojai? Tai būna sudėtingi atvejai?
-Narais mes vadiname stuburo kaklinės dalies lūžius su nugaros smegenų pažeidimais. Klaipėdoje jų būna mažiau, nei kai aš dirbau rezidentūroje Kaune. Nežinau, kodėl. Gal į jūrą sunkiau nerti, o ežerų ir upių čia mažiau.
Tas traumas dažniausiai patiria jauni vaikinai. Pamenu, vaikystėje ir aš pats taip nardydavau, niekas manęs nemokė, kad taip negalima.
Šitas traumas patyrusių vaikinų nebūna daug, bet jų atvejai sukrečia. Dažniausiai jie lieka pilnai suparalyžiuoti. Priklauso nuo reakcijos laiko, sėkmės, alkoholio kiekio, kiek suvartojo pacientas, yra buvę ir mano operuotų pacientų, kurie pilnai atsistatė. Deja, tai pavyksta retai.
Tų nelaimių mažėja – manau, padeda žiniasklaidos dėmesys šiai temai. Bet per metus pas mus būna keli atvejai.
– Užsiminėte, kad įtakos pasekmėms turi ir suvartotas alkoholio kiekis...
– Taip, manau, tie žmonės, kurie neria neblaivūs ir „nusilaužia kaklą“, dažnai priryja vandens, paskui vystosi plaučių uždegimai, respiraciniai sutrikimai. Jų būklė būna sunkesnė. Alkoholis ir maudynės – nesuderinami dalykai.
– Chirurgas ne tik operuoja, bet ir daug bendrauja su pacientu. Apie ką būna konsultacijos?
– Pagrindinis mūsų pacientų nusiskundimas būna skausmas. Dažnai jie būna praėję kitus gydymus – ir reabilitacinį, ir medikamentinį – bet skausmui nedingstant jie ateina pas spinalinį neurochirurgą.
Bet būna, žmonės patys ateina tiesiu taikymu, ne šeimos gydytojo, kito specialisto atsiųsti. Iš 100 pakonsultuotų pacientų operacijos prireikia tik maždaug 10.
Su pacientu pasikalbu, jį įvertinu, pasidarome magnetinio rezonanso tyrimą. Jeigu matau, kad yra liga, bet pacientas dar nėra gavęs reabilitacinio gydymo, dažniausiai jį siunčiu į reabilitaciją. Nes vien iš nuotraukos nepasakysi, kad pacientą tikrai reikia operuoti.
Didesnei daliai reabilitacija padeda, jie patys nustemba. Mes operuojame tuos, kuriems jau nepadeda reabilitacinis gydymas. Kartais duodame žmogui susigyventi su ta mintimi, kad jam reikia operacijos.
Jeigu pacientas serga onkologine liga, su juo kalbamės kitaip. Ten jau sprendžiasi jo išgyvenimas, gydytojas turi padėti jam perlipti per operacijos baimę.
Gajus mitas, kad po spinalinių operacijų pacientui yra rizika likti suparalyžiuotam. Bet per savo darbo metus aš dar nesu matęs, kad taip nutiktų po planinės operacijos.
Su pacientu bendraujame prieš ir po operacijos. Jiems reikia „įeiti“ į gyvenimą, suprasti, ką galima, ko negalima daryti.
– Internete pastebėjau daug žmonių, ieškančių neurochirurgo rekomendacijos. Kaip dažnai pacientas ateina tikslingai išsirinkęs gydytoją?
– Daugiau nei pusė ateina žinodami pas ką nori patekti. Bet kai ūmiai suriečia skausmas, nelabai turi laiko paieškoms, tiesiog reikia žmogaus, kuris padėtų.
Per metus pas mane pasikonsultuoja 2–2,5 tūkst. žmonių. Buvę pacientai turi mano kontaktą. Žmonės kultūringi – be reikalo neskambina. Nemažai pacientų tenka priimti papildomai be išankstinės registracijos. Eilės būna ir privačiose įstaigose, o žmogui su dideliu skausmu negali atsakyti.
– Atliekate ne tik planines operacijas, bet ir budite ligoninėje. Kuo ypatingi budėjimai?
– Tuo kad nežinai, kas tavęs laukia. Nežinomybė labiausiai ir išvargina. Būna, per budėjimą vieną operaciją padarai arba kitaip gydai pacientus.
– Esate iš buriuotojų šeimos. Jūsų tėvas Andrius su savo gamybos jachta „Ragainė“ yra apiplaukęs aplink pasaulį, į šią kelionę leidosi ir jūsų sesu. Ar pats atrandate laiko buriavimui?
– Mano pirmas prisiminimas iš vaikystės, susijęs su buriavimu, yra toks: sėdžiu kajutėje, mane pykina, aš vemiu. Bet tada turbūt dar lankiau darželį.
Kai buvau antrokas, mano tėvai persikraustė į Kintus, prie Kuršių marių. Tada prasidėjo mano buriavimas. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, tėtis du metus pats statėsi jachtą. Po to prasidėjo didžiosios kelionės jūroje. 2008 m. atvažiavau dirbti į Klaipėdą, o tėtis su mano seserimi ir jos vyru išplaukė aplink pasaulį.
O aš pats buriuoju kiekvieną vasarą. Truputį jūra, daugiau po marias, kadangi turiu tris vaikus.
Buriavimas – gyvenimo būdas, jachta reikalauja daug priežiūros. Nuo gegužės prasideda darbai ir važiuoji praktiškai kiekvieną savaitgalį. Vasarą gali pasimėgauti, o rudenį prasideda laivo paruošimas žiemai.
Priklausome buriuotojų klubui Kintuose. Mes patys leidžiame lieptus, budime, tvarkomės. Buriuojame visa šeima. Tėtis po insulto nevaldo dešinės rankos, todėl dabar daugiau vadovauja, o aš mankštinu raumenis.
Prieš 4 metus atradau burlenčių sportą. Labai visiems rekomenduoju, nes naudinga stuburui, stiprina nugaros raumenis.