Jis pasakoja nemažai paklaidžiojęs, kol rado širdžiai mielą sritį. Iš pradžių baigė kineziterapiją Kauno kolegijoje, po to 6 metus krimto medicinos studijas Kauno medicinos universitete. Dar dvejus metus praleido chirurgijos rezidentūroje, kol galiausiai pasirinko dabartinę specializaciją.
„Pajaučiau, kad šita vieta – mano. Net kvėpuoti pasidarė lengviau, kai atėjau į urologiją“, – interviu Lrytas sakė V. Bosas.
Gydytojai pastebi, kad auga sergamumas inkstų akmenlige. Ypač daugėja jaunų žmonių, kurie iškrenta iš darbinės veiklos. O gydymas vaistais ar operacijos eilė kartais trunka mėnesiais.
Naujovė inkstų akmenų šalinime: Kaune urologai vienu metu atlieka skirtingas operacijas
„Mano esminis patarimas visiems žmonėms, kurie bijo inkstų akmenligės, – reikia išgerti tiek vandens, kad šlapimo būtų nemažiau 2 litrų per dieną“, – patarė V. Bosas.
Tačiau jis pasakojo, kad urologai kartais pagelbsti ir su vaisingumu. Gydytojas mena atvejį, kai atliko operaciją dėl varikocelės – sėklidės venų išsiplėtimo.
Susiję straipsniai
„Dažniausiai išleidi pacientą ir tiek žinių. Bet buvo atvejis, kai išoperavome vienos darbuotojos sūnų. Po pusės metų išgirdau, kad šeima jau laukia pagausėjimo. Vėliau vis primindavo, kad auga sveika mergaitė. Jai dabar, berods, jau 3 metukai. Tokios istorijos motyvuoja“, – šypsosi V. Bosas.
Viena moteris, laukusi konsultacijos pas V. Bosą, iš kito paciento išgirdo: „Šis daktaras nuo Dievo“. Ir pati tuo įsitikino – pacientė gyrė gydytoją už nuoširdumą, atidumą, rūpestį.
Naujienų portalas Lrytas rengia projektą „Ačiū medikams“, kurį lydintis publikacijų ciklas supažindina su pacientų bėdoms jautriais sveikatos priežiūros specialistais – medicinos „vilkais“, patirtį kaupiančiais jaunais gydytojais ar gražiausių žodžių sulaukiančiomis slaugytojomis. Padėką savo mylimiausiam medikui parašyti kviečiame polapyje: Ačiū medikams.
– Pernai rudenį tapote LSMU Kauno ligoninės Urologijos skyriaus vadovu. Kaip sekasi šiose pareigose?, – paklausiau V. Boso.
– Manau, gerai. Iš buvusio vadovo G. Rinkūno paveldėjau puikią komandą, mūsų kolektyvas labai draugiškas, todėl nėra sunku dirbti. Baisiausia vadovo darbo dalis – popierizmas.
– Paskaičiau internete atsiliepimus: buvo pacientas, kuris gyrė jus, bet pastebėjo, kad teko ilgai palaukti, kol priėmėte. Ar sunku pas jus patekti konsultacijai?
– Nežiūriu, kokia eilė konkrečiai pas mane. Žmogus užsiregistruoja, ateina pas mane ir aš jį gydau. Eilių nestebiu, dirbu kiek galiu.
– O čia kitas atsiliepimas: „Bendravo tarsi mes seni draugai. Atsisveikindamas stipriai paspaudė ranką. Žaviuosi tokiais gydytojais.“ Daug dėmesio skiriate minkštosioms kompetencijoms, kaip prieiti prie paciento?
– Rankos paspaudimą išmokau iš tėčio Liudo, jis taip pat yra gydytojas urologas. Matydavau, kad jis pacientui visada paspaudžia ranką. Ir aš stengiuosi, kad pacientas jaustųsi gerai, savaime aišku, jog reikia bendrauti draugiškai, aš pats nesu piktybinis (nusijuokia).
Žmogus turi be galo pasitikėti gydytoju. Įsivaizduokite, jis savo kūną atiduoda chirurgo valiai. Tam būtinas didžiulis pasitikėjimas.
– Ne tik konsultuojate, tiriate, diagnozuojate, bet ir operuojate. Kas patinka labiausiai?
– Nuo pirmų dienų supratau, kad man geriausia – operacinėje. Ten laikas sustoja, reguliuoji savo greitį, negali skubėti, turi susikaupti, viskas vyksta maždaug kaip suplanuota. Tylu, ramu, niekas neskambina, netrukdo, nieko neklausinėja – žiauriai geras laikas. Vos išeini iš operacinės ir tos ramybės nelieka.
– Tenka girdėti, kad nemažai vyrų vengia urologo apžiūros. Kaip manote, kodėl?
– Tiesą sakant, mano aplinkoje visi atrodo sumotyvuoti – žino, kad reikia. Ir nėra, ko bijoti, nedarome nieko blogo.
Labiausiai bijo pas urologą, turbūt, tyrimo – „pirštas į užpakalį“. Vienam kitam gal ir skaudėjo, bet dauguma sako, kad perdėta buvo baimė. Tačiau lankytis pas gydytoją reikia, geriau laiku rasti ligą.
– Ar jūsų pacientai – vien tik vyrai?
– Ne. Ir moterys, ir vyrai turi tiek inkstus, tiek šlapimtakius, tiek šlapimo pūslę, tiek šlaplę. Kas būna moterims? Šlapimo pūslės uždegimas, inkstų akmenligė, kuria abi lytys serga panašiai, labai dažnai.
Didesnė dalis mano pacientų – vyrai, bet moterys sudaro kokį 30 proc. Būna, gėdijasi, sako, kad norėtų urologės moters, bet tinka ir vyras.
– Kaip dažnai jūsų darbe kyla įtarimas, kad pacientas gali sirgti onkologine liga?
– Būna nemažai tokių atvejų, tada esmė kuo greičiau diagnozuoti ir nuspręsti, koks bus gydymas. Pacientui atlieki instrumentinius tyrimus, atsižvelgi į nusiskundimus, amžių, yra aibė medicininių kriterijų.
Prisideda ir gydytojo intuicija. Pavyzdžiui ateina dėl vieno dalyko, bet iš kalbos supranti ar pagalvoji visai apie kitą. Kažkas yra negerai, reikia giliau patyrinėti. Atlieki kompiuterinę tomografiją, echoskopiją – vieniems nieko nerandi, o pas kitus būna onkologija.
– Galbūt pasidalintumėte, koks paciento atvejis iš jūsų praktikos įsiminė labiausiai?
– 45 metų vyras atėjo pasitikrinti, nes atsirado kažkoks darinėlis ant sėklidžių odos. Ten buvo paprasčiausias spuogas. Bet žmogus jau atėjo pas urologą, tai aš nusprendžiau pažiūrėti visumą.
Pažiūriu inkstą, o ten – didžiulis vėžinis darinys. Jaunas, sportiškas vyras, o po kelių metų, tikriausiai, jam jau būtų viskas išplitę. Visa laimė, mes tą ligą radome anksti, išoperavome inkstą, praėjo gal 5 metai, jis iki šiol lankosi poliklinikoje, žmogui viskas gerai.
– Inkstų vėžys tuo ir pasižymi, kad dažnai diagnozuojamas visiškai atsitiktinai, atliekant vaizdinį tyrimą, tiesa?
– Anksčiau būdavo vėžio atvejai, kur buvo galima užčiuopti guzą. Šiais laikais inkstų augliai tokie nebeužauga, nes atliekamos rutininės echoskopijos: gydytojai randa mažesnius navikus, liga diagnozuojama pradinėje stadijoje, apskritai, fiksuojama daugiau atvejų.
Inkstų vėžys – klastinga liga. Navikas tyliai auga, be jokio skausmo, didėja, o kai prasideda simptomai – kraujavimai, skausmai – būna vėlokai. Laimei, diagnostiką labai palengvino vaizdiniai tyrimai.
– Kokias operacijas atliekate pats?
– Urologijos skyrius turi ir LSMU Kauno ligoninė, ir Kauno klinikos. Skirstomės, klinikoms paliekame daugiau sunkesnės onkologijos gydymą, o patys apsiimame pradinę diagnostiką, gerybinės prostatos hiperplazijos, inkstų akmenligės gydymą, mažos ar vidutinės rizikos onkologines ligas.
Šitoje ligoninėje turime visus „ginklus“ prieš akmenligę. Mano vizija – kad urologija būtų be pjūvio. Anksčiau inkstų navikui pašalinti būdavo daromas didžiausias pjūvis, o dabar stengiamės viską išoperuoti per natūralias angas. Per varpą įkišai – gali išoperuoti ir prostatą, ir šlapimo pūslę, gali patekti į šlapimtakius, į patį inkstą.
Žmogus atsikelia ir nėra jokių pjūvių, operacija iš vidaus padaryta. Mes einame link to, kad visos intervencijos būtų tokios, tik reikia dar apsiginkluoti, įsigyti naujos įrangos.
Taip pat norime, kiek įmanoma, sutrumpinti eiles. Būna, žmonės su prostatos liga ar inkstų akmenlige laukia, kankinasi. Stengiamės padaryti kuo daugiau operacijų. Turime daug jaunų, motyvuotų gydytojų ir dalykai juda teigiama linkme.
– Pastebima, kad daugėja inkstų akmenligės atvejų. Gal turite atsakymą, kodėl?
– Sergamumas auga jau daug metų. Priežastis numeris vienas yra maistas – druskos perteklius, įvairūs priedai. Priežastis numeris du yra susijusi su skysčių vartojimu. Įvairūs gėrimai su priemaišomis, druskomis, cukrumi ir pan.
Mano esminis patarimas visiems žmonėms, kurie bijo inkstų akmenligės, – reikia išgerti tiek vandens, kad šlapimo būtų nemažiau 2 litrų per dieną. Kas turi lėtinių ligų, prasideda papildomi niuansai, bet didžiajai daliai populiacijos šita taisyklė puikiai tinka.
Pasitaiko, jauni žmonės daug vandens išgeria, bet intensyviai sportuoja ir daug išprakaituoja. Tada nelieka pakankamai skysčių ir druska koncentruojasi inkstuose.
Įsivaizduokite stiklinę vandens, įdėkite druskos ir išmaišykite. Viskas ištirpsta ir įdedame dar druskos. Galiausiai, ji nebetirps – gali visą dieną vandenį maišyti, bet druskos grūdeliai suksis, niekaip netirps. Bet jei įpilsime daugiau vandens, druska vėl ištirps.
Tas pats ir su inkstais: jeigu yra 2 litrai šlapimo per dieną, vadinasi, vyksta normali filtracija.
– Dirbate ir Marijampolės ligoninėje. Kuo pacientai ten skiriasi nuo didmiesčio?
– Regione žmonės ilgiau nesikreipia į gydytoją, gyvena kai pasiekiama riba. Tai – kantrūs žmonės su puokšte lėtinių ligų. Ateina suvargęs diedukas ir randi pas jį šlapimo pūslės vėžį ar inksto akmenį. Žmogus kentėjo, kol atvažiavo gydytojas.
Pasitaiko, kad kvieti žmogų operuotis į Kauną, nes Marijampolėje nėra reikiamų pajėgumų. Paaiškėja, kad pacientui susiplanuoti kelionę – didžiulis iššūkis. Reikia ieškoti, kas pavežtų – vos ne žemėlapį piešti.
Bet man žmonės Marijampolėje labai mieli ir mano buvusių kursiokų daug dirba. Tapus skyriaus vadovu Kaune atsirado daugiau darbo, tačiau širdis vis tiek traukia ten. Šeštadienių rytais sėdu į automobilį, nuvažiuoju ir pakonsultuoju suvalkiečius.
– Gydytojau, ką veikiate laisvalaikiu?
– Turiu pomėgį skaityti grožines knygas apie gydytojus. Pavyzdžiui, Samuelio Shemo „Dievo namai“, kurią rekomenduočiau perskaityti visiems jaunuoliams, jei jie ketina studijuoti mediciną. Taip pat gilų įspūdį paliko Arčibaldo Kronino romanas „Citadelė“. Esu perskaitęs visas a.a. Viliaus Kočiubaičio knygas.
Man patinka ir istorijos apie chirurgiją, kaip viskas vyko kokiais 1890 m. Skaitai knygą ir jauti, kad gydytojo jausmai, ką jis patiria operuodamas ar pacientui mirus, per šimtmečius visai nepasikeitė.