Skaičiai solidūs. Atrodytų, gydymas taps dar prieinamesnis. Tačiau gydymo įstaigas pasiekė visai kitas VLK signalas – už dalį jau suteiktų paslaugų gali būti tiesiog nesumokėta.
Kol pacientai laukia eilėse, o medikai dirba viršydami kvotas, įstaigos raginamos nebeperžengti ribų. Sveikatos sistema atsiduria pavojingoje zonoje – pareiga gydyti lieka, bet garantijos apmokėti – ne.
Pareiga gydyti nesutampa su pareiga apmokėti?
Susiję straipsniai
Šis finansavimo pokytis gali paveikti visą sveikatos sistemą. Gyvybės mokslų teisės ekspertas Andrej Rudanov akcentuoja, kad šioje vietoje svarbu atskirti du dažnai suplakamus dalykus – paslaugos suteikimą ir jos apmokėjimą:
„Pirma, sveikatos priežiūros paslaugų teikimas, o kartu ir įstaigų bei gydytojų pareigos suteikti šias paslaugas kokybiškai kildinamos iš Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo reikalavimų bei gydymo įstaigų ir specialistų licencijų veiklai bei praktikai. Paslaugų apmokėjimo faktas bei apmokėjimo šaltinis neturi nieko bendro su galimybe teikti paslaugas.“
Sveikatos priežiūros paslaugos Lietuvoje gali būti finansuojamos iš kelių šaltinių – PSDF, privačių lėšų ar paramos, todėl finansavimo pokyčiai neišvengiamai daro įtaką visai sistemai.
Tai reiškia, kad gydytojas negali atsisakyti gydyti. Tačiau kai nelieka finansinio užtikrintumo, kyla įtampa.
„Kvotų“ mechanizmas: balansas mažėja
Praktikoje gydymo įstaigų veikla jau seniai griežtai planuojama – paslaugų apimtys iš anksto nustatomos sutartyse su VLK.
Anot teisės eksperto, toks modelis leidžia kontroliuoti išlaidas, tačiau kartu sukuria ribas, kurios ne visada sutampa su realiu pacientų poreikiu.
„Gydymo įstaigos, kai sudaro sutartis su VLK dėl paslaugų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis, yra saistomos konkrečių sutartinių sumų, taip vadinamų „kvotų“.
Metinė sutartinė suma yra išdalinama į 12 dalių, kurios mokamos gydymo įstaigoms. Tačiau, jeigu poreikis gydymo paslaugoms auga ir pacientai dažniau kreipiasi į konkrečią įstaigą, ji gali rinktis.
Pirmasis variantas – teikti paslaugas virš sutarties sumos. Iki 2025 m. vidurio VLK papildomai apmokėdavo. Kitas variantas – formuoti pacientų eilę, nutolinant paslaugų teikimą, arba suteikti mokamą paslaugą. Pasirinkimas paliktas pačiai gydymo įstaigai“, – aiškina A. Rudanov.
Iki šiol sistema veikė kaip tam tikras kompromisas – įstaigos galėjo teikti daugiau paslaugų tikintis vėlesnio finansavimo. Tačiau nauja VLK pozicija rodo, kad net jau suteiktos paslaugos gali likti neapmokėtos.
Teisinė riba: kada VLK privalo mokėti
Vienas jautriausių klausimų – ar VLK gali atsisakyti apmokėti jau suteiktas paslaugas. Čia teisinis reguliavimas nėra dviprasmis, tačiau jo interpretacija tampa kritine.
Ekspertas pabrėžia, kad pagal dar 2006 m. sveikatos apsaugos ministro patvirtintą tvarką, gydymo įstaigoms turi būti apmokamos visos paslaugos, jei jos pacientams buvo suteiktos teisės aktų nustatyta tvarka ir esant medicininėms indikacijoms.
„Tai reiškia, kad paslaugų teikimui turėjo būti klinikinės indikacijos, paskirti ir aprašyti visi būtini tyrimai, įvertinta paciento būklė ir pan. Vadinasi, sutartines sumas už suteiktas paslaugas VLK privalo apmokėti.“
Tačiau situacija komplikuojasi, kai kalbama apie viršsutartines paslaugas – būtent tas, kurios dažniausiai ir atsiranda realaus pacientų srauto metu.
„Tas pats aprašas nustato papildomas sąlygas, kalbant apie „virškvotinių“ sumų už paslaugas apmokėjimą – jos apmokamos „jeigu leidžia PSDF biudžeto galimybės“.
Paprastai kalbant, čia svarbūs pora aspektų. Reikia žinoti, koks yra PSDF biudžetas šiuo metu – ar jo surinkimas, lyginant su planu, yra pakankamas?
Taip pat – kokia situacija su PSDF rezervu šiuo metu. Jeigu paties biudžeto neužtenka, galima panaudoti rezervą VLK įsipareigojimams prieš gydymo įstaigas padengti“, – teigia gyvybės mokslų teisės ekspertas. Tuo pačiu ekspertas pabrėžia, kad apie PSDF ribotas galimybes ar finansavimo trūkumus gydymo įstaigos turi būti informuojamos iš anksto, o ne po fakto.
Šiuo metu įstaigos 3 mėnesius iš eilės laikėsi teisės aktų reikalavimų, užtikrino pacientams galimybę gauti paslaugas ir tinkamai vykdė kitas joms pavestas pareigas. Balandis jau artėja prie pabaigos, tačiau tik dabar paaiškėja, kad VLK, kaip paslaugų mokėtojas (kai paslaugų užsakovas yra pacientas, o ne VLK), atsisako apmokėti už laiku, vietoje ir kokybiškai suteiktas paslaugas. Tai – akivaizdus teisėtų lūkesčių pažeidimas.
Pasekmės: spaudimas įstaigoms, gydytojams ir pacientams
Šio sprendimo poveikis tiesiogiai paveiks kasdienį sveikatos sistemos veikimą. Pirmiausia – gydymo įstaigų finansinį stabilumą ir planavimą.
„Įstaigoms ir jų vadovybei tai reikštų teikiamų paslaugų finansavimo neapibrėžtumą. Pagal teisės aktų reikalavimus bei su ta pačia VLK sudarytas sutartis įstaigos privalo teikti paslaugas pacientams, tačiau VLK pasilieka sau teisę šių paslaugų neapmokėti, įskaitant praėjusio laikotarpio paslaugas.
Natūraliai kyla klausimų dėl paslaugų teikimo užtikrinimo, trumpalaikės ir ilgalaikės veiklos planavimo, darbo užmokesčio mokėjimo, infrastruktūros sprendimų įgyvendinimo ir kitų niuansų“, – sako A. Rudanov.
Spaudimą jaučia ir medikai, kuriems tenka dirbti tarp profesinės atsakomybės ir finansinio neapibrėžtumo. Jiems kyla dvejopi klausimai.
„Pirma, dėl paslaugų kokybės (ne)užtikrinimo, nes nesavalaikis paslaugų suteikimas, vėluojanti diagnostika bei gydymas, uždelstų klinikinių sprendimų priėmimas dėl finansinių ribojimų nulems pacientų skundų bangą“, – teigia pašnekovas.
Kitas klausimas – dėl darbo užmokesčio, ypač kintamosios dalies, mokėjimo. „Prisimenant šakos kolektyvinės sutarties įsipareigojimus dėl sveikatos priežiūros specialistų darbo užmokesčio – juos Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) prisiėmė visų viešųjų įstaigų vardu.
Sunkiai įsivaizduoju šių įsipareigojimų tinkamą vykdymą bei darbuotojų teisėtų interesų apsaugą“, – svarsto teisininkas.
Galiausiai, situacija paveikia pacientus. Anot A. Rudanov, žmonės patirs vis didesnį nestabilumą.
„Pacientų laukia loterijos jausmas ir neapibrėžtumas. Nežinai, ar eidamas į gydymo įstaigą, pas tą specialistą, kurio konsultacijos norėtum arba kuris daugelį metų tave prižiūri ir pažįsta dar esi „kvotos“ ribose ar jau nebe.“ Kitaip sakant, ar paslauga bus valstybės kompensuojama iš paciento sumokėtų PSDF įmokų, ar teks mokėti iš savo kišenės.
Mato vieną aiškią tendenciją
Jeigu VLK savo sprendimo nekeis, teisininkas prognozuoja, kad konfliktai gali tapti kasdienybe.
„Manau, ateityje gali kilti teisminių ginčų tarp VLK ir gydymo įstaigų dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo iš VLK pusės.
Taip pat gali daugėti konfliktų tarp gydymo įstaigų kaip darbdavių ir specialistų kaip darbuotojų dėl laiku ir pilna apimtimi nesumokamo darbo užmokesčio už suteiktas paslaugas – COVID-19 laikotarpiu tokios situacijos jau buvo.
Galiausiai gali rastis ir ginčų tarp gydymo įstaigų bei pacientų dėl paslaugų (ne)suteikimo ar jų teikimo mokamai vietoj PSDF lėšomis apmokamų.“
Eksperto teigimu, teisinių priemonių sąrašas platus – nuo teisminių ginčų ir kreipimųsi į SAM ar Finansų ministeriją dėl finansavimo užtikrinimo iki parlamentinės kontrolės Seime ir skundų dėl pacientų teisių pažeidimų.
Didelę reikšmę įgauna dar vienas veiksnys.
„Tokiais atvejais praverčia viešumas. Pastaruoju metu jis tampa labai stipriu ir patikimu teisinių veiksmų partneriu. Kartais jis gerokai sustiprina teisinių veiksmų efektą“, – sako A. Rudanov.
VLK pozicija: sistema svarbesnė už prieinamumą?
Komentuodama situaciją VLK komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Jolanta Sadauskaitė nurodė, jog 2026 m. PSDF biudžetas yra didesnis nei ankstesniais metais, tačiau „beveik visos jo lėšos – 99 proc. – jau iš anksto paskirstytos gydymo įstaigų sutartyse.
Tuo siekėme, kad įstaigos galėtų racionaliai ir atsakingai planuoti visų metų veiklą. Taip pat tai leidžia stabiliau valdyti fondo lėšas ir užtikrinti, kad visos paslaugos būtų finansuojamos nuosekliai, gyvybiškai svarbioms paslaugoms teikiant prioritetą.“
Ji kalba apie finansavimo tvarką, kuri palieka labai mažai lankstumo. „Visos sutartyse numatytos paslaugos bus apmokėtos 100 proc., o jei paslaugų bus suteikiama daugiau – pagal nustatytą tvarką, tik esant papildomų fondo lėšų.
Pirmiausia pagal galimybes apmokamos viršsutartinės būtinos ir gyvybiškai svarbios paslaugos. Kitos, planinės ir mažiau skubios paslaugos, suteiktos viršijant sutartis, taip pat gali būti kompensuojamos laikantis nustatytų ribų.“
Anot specialistės, taip siekiama balansuoti paslaugų teikimą, kartu užtikrinant jų apmokėjimą. Visgi, praktikoje toks balansas dažniausiai reiškia ribojimus, o ne rūpestį pacientų poreikiams.
Šį planavimą VLK sieja su pačių įstaigų atsakomybe. „Rekomenduojame gydymo įstaigoms iš anksto ir racionaliai planuoti paslaugų teikimą, atsižvelgiant į sutartis, kad paslaugos pacientams būtų teikiamos nuosekliai visus metus. Sutartys sudaromos tam, kad pacientai gautų reikalingas paslaugas, o sveikatos priežiūros įstaigos – aiškų ir prognozuojamą finansavimą“, – nurodoma atsiųstame komentare.
Atskira tema – PSDF rezervas. VLK komentare teigiama: „jis skirtas fondo stabilumui užtikrinti, o ne nuolatiniam papildomų paslaugų finansavimui. Šios lėšos gali būti naudojamos apyvartinių lėšų trūkumui kompensuoti“, kartu akcentuojant fiskalinės drausmės ribas, kurios neleidžia viršyti metinio biudžeto.
Vertinant poveikį pacientams, VLK kalba apie augančius skaičius, bet ne apie realią plėtrą. 2026 m. paslaugoms skirta 178,2 mln. eurų – „5,8 proc. daugiau, palyginti su 2025 m. faktiškai suteiktomis paslaugomis“.
Pati institucija pripažįsta, kad tai nereiškia didesnio prieinamumo – „esminis šių metų tikslas – ne plėsti apimtis, o užtikrinti sistemos stabilumą. Kadangi beveik visos fondo lėšos jau paskirstytos gydymo įstaigų sutartyse, galimybės papildomai apmokėti viršsutartines paslaugas metų eigoje bus labai ribotos.“
Tai reiškia, kad realus paslaugų prieinamumas ir medikų bei pacientų poreikiai, lieka antrame plane.