Panevėžio ligoninės gydytoja S. Melaikienė: mano tikrieji universitetai – pokalbiai su pacientais

Nors valstybinis įvertinimas gydytojai S. Melaikienei buvo netikėtas, jos pacientams ir kolegoms tai – logiška dešimtmečius trunkančio pasiaukojimo išdava. Pati gydytoja, kalbėdama apie gautą apdovanojimą, išlieka kukli.

„Jaučiuosi dvejopai, – juk aplink tiek daug nuostabių kolegų, kurie pacientams atiduoda visą savo širdį. Niekada nedirbau dėl apdovanojimų, dirbau dėl žmogaus. Visą gyvenimą stengiuosi, kad pacientas būtų išgirstas ir suprastas. Mano principas paprastas: priimti pacientą taip, kad pati pas tokį gydytoją norėčiau ateiti“, – atvirauja medikė.

Gydytojos profesinis kelias prasidėjo 1985 metais, baigus Vilniaus valstybinį V. Kapsuko universitetą. Panevėžyje ji tapo viena iš onkologinės tarnybos pradininkių. S. Melaikienė prisimena laikus, kai onkologinė pagalba dar tik kūrėsi, o galimybės padėti ligoniams buvo itin ribotos.

„Medicina pasikeitė neatpažįstamai. Pradėjome būdami onkologijos pradininkai Panevėžio krašte – tada dar nežinojome tikslių gydymo schemų, o šiandien turime visai kitas galimybes. Kas galėjo pagalvoti, kad kompiuterinė tomografija ar magnetinis rezonansas bus ranka pasiekiami?

Tačiau labiausiai džiugina „žaliasis koridorius“ – tai didžiausias laimėjimas, leidžiantis pacientui nebeklaidžioti, o greitai gauti visą reikiamą pagalbą. Šiuolaikinė onkologija yra apie viltį ir prieinamumą“, – sako S. Melaikienė.

Gydytojos kelio pradžia nebuvo klota rožėmis. S. Melaikienė prisimena slogias akimirkas, kai tekdavo vartyti pacientų korteles ir sužinoti, jog pagalba pavėlavo – pacientų jau nebebuvo tarp gyvųjų. Tačiau būtent šie išgyvenimai užgrūdino ir paskatino ieškoti kitokio santykio su ligoniu.

Didžiausia mokykla jai tapo ne tik universitetas, bet ir onkologinių ligonių draugija „Gyvenimo tėkmė“. Ten, bendraudama su moterimis, gydytoja mokėsi ne sausų medicininių terminų, o gyvenimo – kaip paguosti, kaip neišgąsdinti ir kaip tiesiog būti šalia.

„Mano tikrieji universitetai vyko bendraujant su pacientais. Susibūrimuose aš mokiausi iš jų: kaip kalbėti, kaip palaikyti, kaip neišgąsdinti, kaip nuraminti ir kaip tiesiog būti šalia. Visą šią patirtį turėjau perleisti per save, per savo širdį. Ši patirtis man įskiepijo svarbiausią gydytojo pamoką – niekada neatstumti žmogaus, išklausyti jį ir būti tolerantiškam. Išmokau pagrindinę taisyklę: gydytojas privalo išklausyti ir niekada neišgąsdinti žmogaus, kuris į jį žvelgia su viltimi“, – pasakoja S. Melaikienė.

Ir šiandien ji pripažįsta – atsiriboti nuo pacientų likimų neįmanoma. Kiekviena netektis po dešimtmečio bendros kovos palieka pėdsaką.

Nors S. Melaikienės vaikystės vizijose nebuvo balto chalato, o svajonės sukosi apie lietuvių kalbą bei mokytojos darbą, dešimtoje klasėje įvykęs lūžis pakreipė jos kelią ten, kur medicina buvo įaugusi į šeimos kraują.

„Įsivaizdavau, kad būsiu mokytoja: skaitysiu, rašysiu, deklamuosiu eiles. Medicina man atrodė „kietas“ mokslas, bet ši sritis tapo mano tikrąja svajone, dėl kurios šiandien nė kiek nesigailiu. Tapti moterų gydytoja buvo tiesiog intuityvus pasirinkimas“, – prisimena ji.

Stebėdama savo mamą, pacientų mylimą odontologę ir chirurginių inovacijų pradininkę Emiliją Bedalienę, ji anksti suprato, kad tikrasis gerumas gimsta per pagalbą kitam.

„Aš visada šeimoje mačiau nuolatinį pasišventimą darbui bei darną. Mano tėvai buvo labai geri žmonės, tad tas gerumas turbūt ir ateina iš šeimos, iš tėvų bendrystės. Šias vertybes skiepiju ir savo vaikams: noriu, kad jie suprastų kitą, užjaustų, kad tarpusavio santykiai nebūtų grįsti konfliktais. Kartais reikia tiesiog sustoti, pagalvoti ir patylėti – ne visada būtina išreikšti savo nepasitenkinimą. Nors tai gali atrodyti sudėtinga, viskas įmanoma – viskas priklauso nuo paties žmogaus“, – sako S. Melaikienė.

Nusiėmusi gydytojos vardinę kortelę, S. Melaikienė nesikeičia – išlieka ta pati šilta, paprasta ir bendruomeniška asmenybė. Nors darbas onkologijos srityje reikalauja milžiniškų emocinių resursų, ji stengiasi namų duris praverti jau šiek tiek atsikvėpusi, kad šeima nenukentėtų nuo darbe patiriamos įtampos. Visgi pati medikė pripažįsta, kad visiškai „išjungti“ gydytojos režimo beveik neįmanoma.

„Aš nesikeičiu. Atsikvėpiu žinodama, kad išeinu į savaitgalį, bet mintis dažnai parsinešu į namus. Negaliu tiesiog paleisti pacientų, kurie rūpi – jie skambina, o aš niekada neatsisakau padėti. Stengiuosi darbus atskirti, bet širdimi visada esu su tais, kuriems reikia pagalbos“, – sako ji.

Geriausia terapija ir „širdies kompresėliais“ gydytoja vadina savo šeimą: vyrą Donatą, vaikus ir anūkus. Būtent jų draugija, kartu su gamtos ramybe – sodu, daržu ir puoselėjamomis gėlėmis – padeda atgauti pusiausvyrą. Tačiau didžiausia prabanga gydytojai išlieka laikas sau, kurio įtemptoje darbotvarkėje dažnai pritrūksta.

Paklausta, kaip atrodytų jos svajonių diena, jei niekas nežinotų jos numerio ir niekas neskambintų, S. Melaikienė šypsosi: „Pasiimčiau gerą knygą, pasidaryčiau kavos, atsisėsčiau prie lango ir tiesiog paskaityčiau. Tai pats maloniausias dalykas, kurio man labai norisi ir trūksta, nes ne visada tai išeina“.

Nepaisant emocinio krūvio ir bemiegių naktų galvojant apie ligonius, gydytoja jaučia gilią dėkingumo prasmę savo pasirinktam keliui. Jos ištikimybė Panevėžiui ir savo pašaukimui šiandien vainikuojama garbingu apdovanojimu.

„Myliu savo darbą ir savo darbovietę. Per tiek metų į nieką jos neiškeičiau, neišmainiau – galbūt dėl to šis įvertinimas šiandien ir atkeliavo į mano rankas“, – šypsosi gydytoja.

Šiandien gydytoja S. Melaikienė yra ne tik pripažinta specialistė, bet ir autoritetas kolegoms – nuo 2019 m. ji vadovauja ligoninės Medicinos etikos komisijai, kur sprendžia sudėtingus etinius klausimus, gindama pacientų orumą. Gydytojos profesinis ir asmeninis autoritetas buvo įvertintas ir visuomeniniu mastu – 2016 metais ji išrinkta Metų panevėžiete kaip išskirtinė asmenybė, savo darbu ir vertybėmis prisidedanti prie bendruomenės gerovės bei pasitikėjimo sveikatos sistema stiprinimo.