Ankstyvosios Petro Avižonio biografijos faktai atitinka tipinę to meto inteligentų matricą. 1875 m. gimęs būsimasis gydytojas buvo iš gausios ūkininkų šeimos. Mintaujos (dab. Jelgava) gimnazijoje sutiko 1889 m. čia mokytojauti atvykusį Joną Jablonskį ir daugelį kitų ano meto lietuvybės šviesulių.
Gimnazijos metais P. Avižonis netiesiogiai prisidėjo prie knygnešystės, iki karo aktyviai rašė straipsnius nelegalioje spaudoje. Priskaičiuojama, kad jis turėjo bent 71 slapyvardį – tarp jų Aguona, Akis, Pasvalietis.
1897 m. P. Avižonis atvyko studijuoti medicinos į Tartu universitetą. Tokį pasirinkimą tvirtino priėmęs, nes gydytojai Cariniu laikotarpiu lengvai gaudavo darbą Lietuvoje.
Tarpukario architektūra Kaune, kuria visi žavisi iki šiol – kuo ji išsiskiria
Gydytojavo Ariogaloje (1900–1902), Žagarėje (1902–1910), vėliau – Šiauliuose. Per karą mobilizuotas, o 1920 m. atsikėlė į Kauną. Čia gyveno ir dirbo iki savo dienų pabaigos, t.y. 1939 m. rudens.
Akių ligų patriarchas
Trachoma – akių infekcija, kuri negydoma gali ilgainiui sukelti negrįžtamą aklumą. Lietuvoje trachoma šiandien nebeplinta kaip endeminė liga, pasitaiko tik pavieniai atvejai.
Tačiau prieš šimtmetį trachoma buvo opi mūsų krašto problema, kuriai spręsti savo laiką ir jėgas skyrė P. Avižonis. Galima sakyti, kad jo vardas tarpukariu buvo tapęs ir kovos su trachoma sinonimu.
Susiję straipsniai
Dar pirmojo pasaulinio karo išvakarėse daugiau nei 15 tūkstančių Lietuvos valstiečių apžiūrėjęs P. Avižonis nustatė, kad bemaž 34 proc. jų sirgo trachoma. Pats P. Avižonis teigė nustatęs, kad 60 proc. krašto aklųjų apako būtent dėl trachomos.
„...reikia dar kartą pabrėžti, kad trachoma Lietuvoje yra smarkiai išsiplatinusi. Miestuose ypačiai tarp žydų, trachomos yra mažiau nei kaimuose tarp lietuvių. Visų tautų biednesnieji sluogsniai labiau yra užsikrėtę negu aukštesnieji socialiniai sluogsniai“, – jau 1930 m. situaciją apibendrino pats P. Avižonis.
Remdamasis surinktais duomenimis, jis spėjo, kad tuo metu trachoma sirgo kas dešimtas Lietuvos gyventojas.
P. Avižonio kova su trachoma toli gražu neapsiribojo epidemiologinių duomenų rinkimu. Jis rengdavo kursus okulistams, kuriuose analizavo trachomą ir aiškino jos gydymo būdus. Jis taip pat parengė šios ligos pasitobulinamąjį kursą bendrosios praktikos gydytojams.
Rūpestį dėl prastos liaudies akių sveikatos P. Avižonis stengėsi įskiepyti ir studentams. Vienas būsimas gydytojas prisiminė, kad profesorius per paskaitą pademonstravo palyginti jauną moterį, beveik apakusią nuo trachomos.
„Štai Lietuva“, – su širdgėla pasakė profesorius.
Pasak B. Briaukienės, P. Avižonis rūpinosi ir aklumo negalią turinčiais gyventojais. Jis reikšmingai prisidėjo, kad 1926 m. Kaune būtų įsteigta Aklųjų draugija. Profesorius taip pat sumanė įkurti aklųjų mokyklą.
P. Avižonio iniciatyva 1923 m. Kaune įkurta Akių ligų klinika. Didžiausiam tarpukario Lietuvos oftalmologinės pagalbos centrui profesorius vadovavo iki pat savo mirties 1939 m.
„Profesorius Avižonis šiandien laikomas akių ligų patriarchu Lietuvoje. Kad jau išgydyta trachoma, kad jau išgydomos ir kitos akių ligos – yra ir profesoriaus nuopelnas“, – teigia P. Avižonio palikimą tyrinėjusi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) docentė Birutė Briaukienė.
Mokėjo 7 kalbas, kad susišnekėtų su visais pacientais
P. Avižonis buvo ne tik gydytojas praktikas, bet ir viena ryškiausių Lietuvos universiteto figūrų, Medicinos fakulteto steigėjas. 1925–1926 m. gydytojas net užėmė rektoriaus pareigas. Universiteto vadovo kadencija anuomet trukdavo vos vienus mokslo metus.
Amžininkai – o gausiausiai atsiminimų paliko buvę studentai – P. Avižonį atsiminė kaip labai darbštų, pareigingą ir reiklų vadovą.
„Petras Avižonis buvo vidutinio ūgio, liesoko, liekno sudėjimo, aštrių veido bruožų, trumpai apkirptais žilais plaukais, visada tvarkingai apsirengęs. Jis visiškai nevartojo alkoholinių gėrimų ir nerūkė. Nemačiau ir kad kas nors jo vadovaujamoje klinikoje viešai būtų rūkęs“, – dėstytoją prisiminė gydytojas Jonas Lelis (1914–2011).
Pacientų P. Avižoniui netrūko pacientų. Studentus jis mokė, kad su ligoniu reikia kalbėti jo gimtąja kalba, nes taip tarp gydytojo ir paciento užsimezga atviresni, šiltesni ryšiai, ligonis labiau pasitiki gydytoju. Tam reikalui profesorius, be lietuvių, mokėjo dar 6 užsienio kalbas – hebrajų, latvių, lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių.
„Paskui P. Avižonį sekdavo jo pacientai, kurie visur jį susirasdavo. Ir Kaune nuo pirmų dienų jis buvo iš provincijos atvažiavusių akimis sergančių atakuojamas“, – teigė profesoriaus kolega, akių ligų gydytojas Juozas Marcinkus (1889–1947).
2025 m. monografiją apie P. Avižonį išleidusi B. Briaukienė spėjo akis į akį pakalbinti ne vieną žmogų, kuris profesorių pažinojo asmeniškai.
Pavyzdžiui, buvusi jo studentė Jadvyga Dobrovolskaitė-Tiknienė (1912–2003) prisiminė, kad P. Avižonis be galo brangino lietuvių kalbą, pedantiškai siekė kalbos tikslumo ir taisyklingumo savo darbuose. Prisiminimuose užsimenama, kad profesorius griežtai gėdindavęs kalbos darkytojus.
Jau po profesoriaus mirties, 1940 m. išleistas prof. P. Avižonio „Akių ligų vadovas“, pirmasis ir aukšto lygio oftalmologijos veikalas lietuvių kalba. Kaip pastebėjo Vladas Lašas (1892–1966), šio leidinio tobulinimui P. Avižonis negailėjo nei triūso, nei laiko, nei pastangų.
„Šitas veikalas yra jo darbuotės gražiausiais žiedais nupintas vainikas, kuris ilgiausiai ir geriausiai puoš to garbingo vyro ir mokslininko kapą“, – po profesoriaus mirties rašė V. Lašas.
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka/epaveldas
Dėl taupumo prarado sveikatą
Paties gydytojo sveikata – atskira istorija. Dar ankstyvoje paauglystėje Mintaujos (dab. Jelgava) gimnazijoje mokslus krimtęs P. Avižonis pragyvenimui turėjo užsidirbti pats, bet vertėsi skurdžiai. 1911 m. P. Avižoniui buvo diagnozuota toli pažengusi džiova.
Vincą Kudirką, Joną Biliūną eilę kitų to meto lietuvių inteligentų pasiglemžusi liga anuomet buvo nepagydoma. P. Avižonis gydėsi savaip, grūdino organizmą: rytais prausdavosi po šaltu dušu, maudydavosi jūroje, kaitindavosi saulėje.
Ir vėliau, nors kieto būdo profesoriaus studentai prisibijodavo, silpna gydytojo sveikata buvo vieša paslaptis. J. Lelis yra aprašęs situaciją, kai vienos paskaitos metu studentai skundėsi, jog medicinos knygos brangios ir jie neįstengia jų įsigyti.
„Profesorius ėmė pasakoti, kaip jis, būdamas studentas, susitaupydavo pinigų: keliolika dienų apsieidavęs su bandele ir stikline arbatos, tik sekmadieniais piertaudavęs. „Ir štai per kokias tris savaites taip susitaupęs įsigydavau reikalingą knygą.“
„Ir priedo – džiovą“, – staiga pasigirdo iš auditorijos. Aš maniau, kad griežtasis profesorius supykęs išgrūs iš auditorijos akiplėšą studentą. Ir nustebau. Kai P. Avižonis staiga nusiminė, sumirksėjo akimis, išsitraukęs nosinę nusikosėjo ir netrukus ėmė toliau skaityti paskaitą pasikeitusiu balsu“, – prisiminė buvęs mokinys.
Pats J. Lelys svarstė, kad P. Avižonis galėjęs pripažinti savotišką studento teisybę: ar vertėjo sveikatos sąskaita taip žiauriai taupyti?
Galiausiai 1939 m. spalio 17 d. dėl plaučių uždegimo užgeso P. Avižonio gyvybė. Profesoriaus laidotuvėse dalyvavusi medicinos sesuo Janina Bulzgienė B. Briaukienei pasakojo, kad tądien visame universitete nevyko paskaitos. Profesoriaus karstas buvo išneštas iš Avižonių namų Putvinskio gatvėje. Gedulo kolona per Kauną nukeliavo iki universiteto koplyčios, vėliau karstas nuneštas į krematoriumą.
P. Avižonio palaikai buvo supilti į skulptoriaus Petro Rimšos sukurtą bronzinę urną: vienoje jos pusėje buvo pavaizduotas profesorius su studentais, kitoje – ligonį apžiūrintis gydytojas.
Tačiau daugiau nei 4 dešimtmečius šeimos saugota urna su velionio palaikais iškilmingai palaidota tik 1984 m.
Ir šiandien apie P. Avižonį primena Kauno klinikų Akių ligų klinikoje profesoriaus vardu pavadinta auditorija, o ant Vytauto prospekte stūksančio Kauno karo ligoninės pastato profesoriaus įamžinimui yra atidengta memorialinė lenta su bareljefu. Pasvalyje kraštiečiui pastatytas paminklas.