Skubiosios medicinos gydytojai – pirmieji, stojantys į kovą su mirtimi stichinių nelaimių ar ekstremaliųjų situacijų atvejais. Treniruotės, kaip atremti galimas grėsmes, jau yra tapusios šios profesijos atstovų kasdienybe.
Šiemet dešimtmetį švenčiančios Kauno klinikų Skubiosios medicinos klinikos Skubios pagalbos skyriaus vadovas dr. Linas Darginavičius širdyje nešiojasi ne vieną skaudžią istoriją, kurios negali pamiršti.
Gegužės 27-ąją minint Tarptautinę Skubiosios medicinos dieną, L.Darginavičius pasidalino Skubios pagalbos skyriaus kasdienybe, iššūkiais, su kuriais tenka susidurti šios profesijos atstovams, ir sunkaus darbo valandas praskaidrinančiu medikų humoru.
– Ar švenčiate Tarptautinę Skubiosios medicinos dieną?
– Šiemet švenčiame labiausiai. Parengėme programą visuomenei, šiandien pačiose Kauno klinikose nemedicininiam personalui organizavome pirmosios pagalbos mokymus, po pietų rengėme mokymus visuomenei Mokslo saloje – ten dalyvavo apie 50 mokinių, buvo mokomi ir pačios Mokslo salos darbuotojai. Buvo skirtos dvi valandos, per kurias lankytojai iš bet kur galėjo ateiti mokytis.
Gegužės 28 d. vyksta paskutinė šiais metais šventinė rezidentų konferencija, o vakare laukia šventinė dalis.
– Kuo ypatinga skubiosios medicinos sritis, į ką siekiama atkreipti dėmesį minint šią dieną?
– Diena skirta vienytis, solidarizuotis šios srities medikams iš įvairių šalių. Mes Lietuvoje, žiūrint Europos lygiu, esame pakankamai pažangūs ir pakankamai anksti įkūrėme atskirą, nepriklausomą skubiosios medicinos specialybę. Dar tikrai ne visos šalys ją turi. Didžioji Britanija ją turi bene seniausiai iš Europos šalių, o Vokietija jau keletą metų gyvena savotiškame perversme – kai kuriuose regionuose ši specialybė jau yra, o kituose skubios pagalbos skyriuose dirba įvairūs kiti specialistai.
Tarptautinės dienos tikslas – atkreipti dėmesį, kad tai specialybė su sava specifika, kuriai netinka visos bendros taisyklės. Pavyzdžiui, sveikatos sistemoje skiriamos ambulatorinės paslaugos ir stacionaro. Mes formaliai kaip ir atliekame ambulatorines paslaugas, nors iš tikrųjų esame „viduriukas“ tarp stacionaro ir ambulatorijos.
– Jums tai dviguba šventė, nes šiemet Kauno klinikų Skubiosios medicinos klinika mini savo dešimtmetį.
– 2015 m. universitete buvo patvirtinta ir įsteigta Skubiosios medicinos klinika kaip atskiras vienetas su atskiru pedagoginiu personalu, atskira savo fizine vieta. Klinikai reikėjo savo infrastruktūros, kad vyktų mokymo procesas, moksliniai tyrimai, o pačiai ligoninei buvo aktualu turėti atskirą vietą, kiekvienais metais didėjant dėl skubios pagalbos besikreipiančių pacientų srautui. Taigi, jau dešimt metų, kaip turime savo kliniką ir tuo labai džiaugiamės.
– Ar dirbate klinikoje nuo pat įsikūrimo?
– Aš esu iš pirmosios rezidentų laidos, tad nuo 2013 m.
– Kiek pacientų per dieną priima jūsų klinika?
– Kiekvienais metais stebime didėjantį pacientų srautą, išskyrus 2020 m., kai dėl pandemijos apribojimų žmonės mažiau kreipėsi į gydymo įstaigas. O po to kasmet pacientų vis daugėjo. Pernai „sumušėm“ visus iki tol turėtus rekordus.
Pastebime ir sezoniškumą – skirtingais metų laikais, skirtingais mėnesiais keičiasi besikreipiančių žmonių skaičius. Vasarą daugiau kreipiasi dėl traumų, žiemą – dėl karščiavimų. Liepos mėnuo ir rugpjūtis pas mus bene darbingiausi, taip pat pacientų paprastai padaugėja gruodžio mėnesį.
Panašu, kad tai gali būti susiję su šeimos gydytojų darbais ir atostogomis. Tuo metu, kai žmonės daugiausiai atostogauja, mes daugiausiai dirbame. Tas pats galioja ir savaitės dienoms – darbingiausios dienos pas mus yra pirmadienis ir penktadienis, o trečiadieniais būna mažiausiai pacientų. Pas mus daugiausiai pacientų atvyksta popietinėmis valandomis, nuo 16 val., apie 2 val. nakties tas srautas atslūgsta.
Dabartinis vidurkis per parą – apie 240–250 pacientų. Esame turėję ir virš 300. Kai viršijama 230–240, tai mums jau per didelis srautas, pradedam sunkiai tilpti patalpose, pradeda ilgėti pacientų laukimo laikas.
– Jūsų klinika aptarnauja ne tik Kauno miestą ir rajoną. Iš kokių regionų pacientai pas jus vežami?
– Lietuvoje yra trys klasteriai, kai yra centralizuojamos paslaugos, kurioms reikalinga speciali infrastruktūra, žmogiškieji resursai – tai sunkių traumų klasteris, insulto klasteris ir miokardo infarkto klasteris. Šituos susirgimus patyrę žmonės tiesiai pas mus su greitąja atvyksta iš viso regiono – jis apima teritoriją iki 50 km spinduliu aplink Kauną. Jeigu įvyksta didelis eismo įvykis Kėdainių ar Prienų rajone, nukentėję žmonės atvyks pas mus, aplenkiant mažesnes ligonines.
Jeigu yra poreikis – žmonės patys kreipėsi į mažesnę ligoninę, ir ten atlikus tyrimus paaiškėja, kad ligoniui vis tik reikalingos paslaugos trečio lygio ligoninėje, – tokiems atvejams turime įkūrę Telemedicinos centrą, kuriame konsultuojame mažesnių ligoninių kolegas, turime galimybes ir apžiūrėti pacientus su geros kokybės vaizdu, įvertinant atliktus tyrimus. Jeigu reikia sudėtingesnių tyrimų ar tik pas mus teikiamų gydomųjų intervencijų, aptarę su kolegomis nukreipiame pacientus atvykti pas mus. Tokias konsultacijas mūsų skyrius teikia kiaurą parą ištisus metus.
– Kiek darbuotojų dirba Skubios medicinos skyriuje?
– Pas mus dirba įvairių specialybių darbuotojai – dalis atlieka administracinius darbus, yra gydytojai, slaugytojai, pagalbiniai darbuotojai, paramedikai. Iš viso mūsų yra apie 250.
– Ar daug jaunimo turite, ar jūsų skyrius jaunas, lyginant su kitais skyriais?
– Bendras amžiaus vidurkis mūsų skyriuje nesiekia 40 metų – man atrodo, mes pagal amžiaus vidurkį esame vienas iš jaunesnių skyrių. Turime ir vyresnių kolegų. Bet tokios bėdos, kaip kitose įstaigose, kai žinoma, kad po metų kitų išeis daug gydytojų ar slaugytojų į pensiją ir nebus, kas dirba, pas mus nėra. Bet iššūkių kelia kitos džiugios situacijos, kai darbuotojai išeina vaikų auginti. Yra buvę, kai vienu metu septynios darbuotojos gimdė ir augino vaikus.
– Kuo skubioji medicina yra patraukli kaip profesija?
– Tai nenuobodus darbas, darbas su iššūkiais. Sprendžiame įvairius galvosūkius, kaip pagydyti, kaip ištirti, atrasti geriausią sprendimą žmonėms, kurie į mus kreipiasi.
Daug kam iš kolegų patinka tai, kad darbas yra organizuojamas budėjimais – gydytojai, slaugytojai, pagalbiniai darbuotojai neina į darbą kasdien, o, pavyzdžiui, pirmadienį, trečiadienį ir šeštadienį. Pakankamai lankstus grafikas leidžia derinti darbą su įvairiais hobiais.
Šiandien esam patraukli specialybė ir tuo, kad mūsų žmones nuolat kalbina dirbti į įvairius miestus, nes šios specialybės žmonių trūksta.
Bet darbas nėra lengvas, turi savų iššūkių – nuovargis po naktinio darbo, pacientai ne visi maloniai bendraujantys, pasitaiko ir agresyvių, piktų, patiriame ir psichologinį, o kartais net fizinį smurtą.
– Ar turite būdų, kaip bendrauti su agresyviais, neblaiviais pacientais? Kas padeda medikams tokiais atvejais?
– Yra tam skirti mokymai, kurie nuolat rengiami, yra ir generalinio direktoriaus įsakymu patvirtinti protokolai, kaip reikia elgtis, kad ir mes nesusižeistume, ir pacientą apsaugotume, kad jis pats nesusižeistų ir kitų nesužeistų.
Turime mūsų skyriuje kiaurą parą dirbančius du apsaugos darbuotojus – iškilus sudėtingesnei situacijai juos medikai kviečiasi ir eina kartu. Kalbant su agresyviai nusiteikusiu neblaiviu asmeniu, kartais jam užtenka pamatyti, kad ateina ne vienas, o keli žmonės, ir tonas pasikeičia.
– Gal iš savo patirties ar kolegų pasakojimų atsimenate anekdotinių situacijų?
– Viena ypač linksma istorija susijusi su pamėlynavusiomis kojomis nuo džinsų. Būna juokingų nutikimų, kai jauno, bet ne paaugliško amžiaus sūnų atlydi mama, kuri aiškina, ką gydytojams reikia daryti. Kita vertus, egzistuoja net frazė „medikų juokai“ – kas mums juokinga, kitiems gali atrodyti visai nejuokinga.
– Ar gydytojui sunku matyti žmogaus mirtį?
– Taip. Bet yra du variantai. Viena yra, kai onkologine liga žmogus sirgo ne vieną mėnesį ir jau buvo ženklų, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks, – tada artimiesiems ta žinia nebūna tokia netikėta. Ir yra priešingas scenarijus, kai miršta jauni žmonės netikėtai – ar dėl avarijos, ar galvos smegenų aneurizmos plyšimo, kai prieš tai nebuvo jokių ženklų. Labai skaudu būna dėl savižudybių – artimieji radę spėja iškviesti greitąją, bet procesai jau būna prasidėję ir mes nebegalime padėti.
Tokius atvejus kiekvienas gydytojas pergalvoja, pasišneka su kolegomis, klausia nuomonės, ar tikrai viską gerai padarė. Nors kartais žmonėms atrodo, kad gydytojai su mirtimi susiduria kaip su kasdienybe, tiesa yra ta, kad dauguma pas mus dirbančių kolegų, ne tik gydytojų, bet ir slaugytojų, visas personalas jautriai į tai reaguoja.
– Ar tenka kurį laiką su savimi nešiotis savigraužą mąstant, ką galėjau padaryti kitaip, ar yra specialių metodų, kaip nesinešti tų emocijų namo?
– Kauno klinikose gerai išvystyta psichologinės pagalbos darbuotojams sistema, tad gauti pagalbos įstaigoje galimybių yra. Bet turbūt kiekvienas gydytojas, dirbantis ne vienus metus, galėtų papasakoti bent po vieną išskirtinesnį atvejį, kurį nešiojasi su savimi.
– Ir jūs turite tokį atvejį?
– Turiu, ir ne vieną. Paskutinis iš tokių įvyko šiais metais. Žmogus sirgo onkologine liga, buvo jau daug kartų gydytas ir vis pavykdavo „ištraukti jį iš ligos“ ir laimėti šiek tiek gyvenimo. Bet vienu momentu atvažiavo, kai liga jau tiek buvo progresavusi, kad buvome bejėgiai, nors ėmėmės priemonių ir darėm viską, ką reikėjo daryti, spėjom nukreipti jį intervenciniam gydymui.
Artimieji labai jautriai reagavo. Prieš operaciją buvo labai jautrus atsisveikinimas, kuris man liko atmintyje. Jie suprato, kad tai gali būti paskutinis atsisveikinimas – taip ir buvo.
– Esamos geopolitinės situacijos kontekste jūsų skyrius yra pirmajame ešalone, reaguojant į ekstremalias situacijas. Dažnai dalyvaujate mokymuose su kariuomene? Kaip rengiatės galimiems iššūkiams?
– Apie kokius ekstremalius įvykius bešnekėtume, mes turime į juos visus reaguoti – pavyzdžiui, autobuso, kuriame važiavo 40 žmonių, avarija – tai jau ekstremalus įvykis, nes yra daug nukentėjusių žmonių, kuriems reikės vienu metu visiems suteikti pagalbą. Kitas pavyzdys – Kaune turime dideles erdves, kur vyksta masiniai renginiai, teoriškai juose gali įvykti kokia nors spūstis, grūstis, žmonės būti sutrypti. Arba jeigu kažkas atsitiktų Kauno hidroelektrinei ir miestą užplūstų didelis vandens kiekis. Yra įvairių ekstremalių įvykių, kurių metu gali būti daug nukentėjusių žmonių, kuriems reikės teikti pagalbą.
Stengiamės tam ruoštis ir treniruotis. Lietuvos kariuomenė yra vienas iš partnerių, su kuriais nuolat bendradarbiaujame. Jau ne vienus metus pavasarį rengiame pratybas su Lietuvos kariuomene ir NATO padaliniais. Esame rengę pratybas, kur buvo simuliuojama situacija, jei įvyktų avarija Astravo elektrinėje. Visam tam ruošiamės, pagal mūsų specifiką tai vienas iš mūsų darbų. Tai vienas iš pavyzdžių, kur specifinės skubiosios medicinos žinios yra nepakeičiamos.