Iš šių istorijų gimė ir ketvirta K.Ambrozaičio autobiografinė knyga „Būna ir taip“. Vilnietį būtų galima įtraukti į Guinesso rekordų knygą kaip vyriausią autorių, kuriam paklūsta plunksna ir nereikia jokios pagalbos.
1911 metais gimęs K.Ambrozaitis yra paskelbęs 286 publikacijas, jis yra 16 knygų autorius ir bendraautorius. Ilgametis Onkologijos mokslo tyrimo instituto Vilniuje Rentgenologijos ir radiologijos skyriaus vedėjas, Gydytojų tobulinimosi fakulteto Rentgenologijos ir ftiziatrijos katedros vedėjas K.Ambrozaitis yra prisipažinęs, kad didžiausią malonumą jam teikė rašyti apie sutiktus savo kelyje žmones.
Autorius tikino, kad rašydamas šią knygą stengėsi parodyti, koks įdomus, neįtikėtinas ir sunkus yra žmogaus gyvenimas, kaip vieni žmonės nugyvena ilgą gyvenimą nepatirdami sunkių sukrėtimų ir kaip kiti tą patį laikotarpį išgyvena kupiną netikėtumų ir iššūkių.
Pateikiame knygos „Būna ir taip“ antrą dalį:
BŪNA IR TAIP
1938 metais pradėjus dirbti gydytoju Šiluvoje, tais pačiais metais buvo išleistas ir vykdomas įstatymas siekiant pasirūpinti kaimo gyventojų sveikatos reikalais. Pagal šį įstatymą visose apskrityse buvo steigiami apylinkių sveikatos punktai. Punktuose dirbo gydytojai, akušerės ir kai kur dar gailestingosios seserys.
Medicinos pagalba buvo teikiama nemokamai, o pasiturintys ir turtingieji turėdavo mokėti mažą mokestį. Didžioji dauguma sveikatos punktų buvo įkurti Raseinių apskrityje, o kiti Šiluvoje, kur viename iš jų dirbau vedėju.
Kaime, esančiame netoli Šiluvos miestelio, gyveno pasiturintis ūkininkas, kuriam anksčiau teko pabuvoti Amerikoje. Jis augino kerinčio grožio ir be galo simpatingą dukterį. Jo šeimoje taip pat gyveno jaunas, gražus ir malonus samdinys, kuris pamilo ūkininko dukterį ir pradėjo su ja draugauti. Samdinys tikėjosi ją vesti ir tapti ūkininko žentu, tačiau niekas apie tai nedrįso kalbėti.
Tačiau tas gražuolis samdinys sirgo nepagydoma odos liga ir kreipdavosi pagalbos į mane. Vieną kartą jis lankėsi pas mane ir skundėsi turįs problemų su lytiniais organais. Aš nustačiau, kad jam gonorėja.
Pagal įstatymą turėjau teisę ir pareigą nustatyti ir kitus žmones, su kuriais jis turėjo lytinių santykių ir kurie taip pat galėjo užsikrėsti. Jis prisipažino, kad negalėjo suvaldyti noro pasimyluoti su savo gražiąja slapta sužadėtine.
Apklausta gražuolė, dėkui dievui, nenuslėpė, kad per talką ji pasimylėjusi su talkininku, buvusiu puskarininkiu, ir nuo jo užsikrėtusi gonorėja ir, deja, užkrėtusi ir savo draugą.
Visgi man reikėjo išsiaiškinti, kas ir su kuo daugiau turėję ryšių ir kiek yra užsikrėtusių. Jeigu kurie nors atsisakytų ateiti pas gydytoją ir atlikti reikalingus tyrimus, gydytojas turėjo teisę kreiptis į policiją, kad ši jėga pristatytų pakviestuosius sveikatai patikrinti.
Galų gale iš viso aš suradau aštuonis apsikrėtusius asmenis, kurie turėjo lytinių santykių su tuo puskarininkiu. Tokiu būdu labai greitai buvo nustatyti asmenys, apsikrėtę gonorėja, ir likviduotas ligos židinys.
OŽIO RAGO KALNAS
Dirbdamas gydytoju Šiluvoje dažnai važiuodavau arkliu pas ligonius. Kadangi tekdavo vykti įvairiu paros metu bei įvairiu metų laikotarpiu, reikia pasirūpinti ir atitinkama apranga.
Pasisiūdinau labai ilgą kelioninį paltą su gobtuvu. Nuo įkyrios saulės, lietaus bei sniego dėvėjau senų laikų skrybėlę. Atrodžiau labai solidžiai, beveik geriau nei kunigas klebonas. Turbūt dėl to pakelyje gyventojai mane nuolankiai sveikindavo. Aš niekaip negalėdavau suprasti, kuo tie žmonės mane laikė: kunigu ar nauju atvykusiu gydytoju, kuriam išreikšdavo tokią pat pagarbą.
Pasirodo, kad žmonės mane dažniausiai palaikydavo kunigu, vykstančiu suteikti paskutiniojo sakramento mirštančiam ligoniui. Šitą mano mintį patvirtino vienas įdomus atvejis.
Dažnai lankydavausi pas ligonius Lyduvėnų apylinkėse – važiuojant į dešinį Dubysos krantą Šienlaukio link. Pavasario metu šiltai apsitaisiusį mane vežė pas ligonį už Dubysos.
Ties Lyduvėnais mes pervažiavome Dubysos upę ir ruošėmės pakilti į labai aukštą ir statų upės krantą, vadinamą Ožio Rago kalnu. Privažiavę keliuką, vedantį tiesiai į kalną, išgirdome kažką besileidžiantį tuo keliuku žemyn.
Vežėjas sustojo, norėdamas praleisti nuo kalno besileidžiantį vežimą. Nusileidęs nuo kalno vežėjas staiga sustojo ties vežimu, kuriame sėdėjau aš.
Greitai iššokęs iš vežimo ir nusiėmęs kepurę atsiklaupė ir persižegnojo. Aš iškart susivokiau, kad šis žmogus mane palaikė kunigu, vykstančiu pas ligonį atlikti paskutiniojo patepimo.
Prisidengęs delnu burną tylėjau, nes nenorėjau sugluminti tikinčiojo. Tačiau mano vežėjas neiškentė nepaleidęs keleto tylių, tačiau šaižių replikų: „Durnius! Durnius! Durnius!“
Žmogus nesureagavo ir visi greitai išsiskirstėme savais keliais. Mes šiek tiek paskubėjome kilti į kalną ir nė nesuteikėme progos tam keliauninkui išsiaiškinti, kas čia važiavo. Taigi žmogus taip ir nesužinojo, ką jis iš tiesų yra taip nuolankiai pasveikinęs.
ALDONA
1941 metais vokiečių okupacijos metu dirbau jaunesniuoju asistentu Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto Vidaus ligų katedroje.
Darbas buvo klinikinis. Iš pradžių apžiūrėdavome keletą ligonių, o vėliau koridoriuje su studentais aptardavome ligonių būklę.
Tuo metu medicinos mokslus studijavo ir Pranas Laučas, pas kurio motiną Oną Laučienę 1938–1939 m. gyvenau Šiluvoje, kai ten tuo metu dirbau eiliniu gydytoju. Judrus ir „liežuvingas“ Laučas dažnai pokalbyje minėdavo žemesnio kurso studentę Aldoną V., kuriai niekuomet negailėdavo pagyrų.
Visi vyriokai stebėjosi jos grožiu ir beveik visi mėgindavo užmegzti artimesnius ryšius, tačiau viskas buvo veltui. Kartą studentai pasiūlė man susipažinti su ta visų išgirtąja Aldona.
Iš tikrųjų ji buvo vidutinio ūkio ir apvalaina, gerai nuaugusi bei simpatinga studentė. Jai aš labai patikau, todėl ji visais būdais stengėsi artimai susipažinti su manimi.
Pasirodo, kad ji dirbo toje pačioje studentų grupėje, kuriai aš vadovavau. Aldonos tėvas buvo svarbaus departamento direktoriumi ir turėjo pasistatęs namelį. Aš atkreipiau dėmesį į Aldoną, gerai ją nužiūrėjau, tačiau ji man nepatiko ir nenorėjau užmegzti jokių santykių.
Sužinojusi mano sprendimą, Aldona pradėjo ilgą, tiesiog nemalonią prievartą, kurios tikslas buvo pakeisti mano nuomonę.
Keletą kartų ligonių aptarimo metu Aldona V. staiga keletą žingsnių žengdavo pirmyn į mano pusę. Studentai gerai žinojo Aldonos siekius ir palydėdavo juos švelnia šypsenėle.
Aš visiškai nereaguodavau į Aldonos tokias išdaigas, vaidindamas, kad tai taikoma ne man. Taip kartojosi beveik kiekvieno užsiėmimo metu. Norėdamas užbaigti šį nemalonų žaidimą, ieškojau būdų, kaip išeiti iš tokios nemalonios padėties. Galų gale nutariau jai trumpai paaiškinti situaciją.
Vieną kartą sutikau ją vieną stovinčią koridoriuje. Priėjęs jai trumpai paaiškinau, kad nieko tarp mūsų nebuvo ir nieko nebus. Ji smarkiai reagavo į tą mano pareiškimą. Aš maniau, kad po tokio mano prisipažinimo ji nusiramins, tačiau tai buvo dar didesnė paspirtis, ji dar intensyviau pradėjo mane terorizuoti. Sugalvojo rašyti į žurnalą, kuriame būtų viskas, ką tik ji žinojo apie meilę.
Toks storokas prisiminimų žurnalas beveik visų mano budėjimų ligoninėje metu gulėdavo mano kabinete ant stalo. Po kelių dienų taip pat slaptai pranykdavo, kaip ir slaptai atsirasdavo.
Švenčių metu, per rytines ligonių apžiūras, netikėtai atsirasdavo įvairių maisto gaminių ir saldumynų. Jie atsirasdavo mano kabinete netikėtai, netikėtai pranykdavo. Man prieš ligoninės personalą buvo labai nepatogu matyti tokias išmones. Aš niekada nepriimdavau tų vaišių.
Vaikščioti po miestą be leidimo po 24 val. buvo griežtai draudžiama. Apie 24 val. visi susirengė išeiti. Aš irgi buvau pasiruošęs, nors turėjau reikiamą leidimą ir galėjau pasilikti ilgesniam laikui. Kai jau ketinau išeiti iš kambario į miestą, Aldona V. užstojo man kelią.
Nežinojau, ką daryti. Priėjo Aldonos V. motina. Nieko nepasakiusi pradingo. Tuo tarpu Aldona vertė mane pasilikti ir grasino, kad jeigu nepasiliksiu, ryte visas universitetas sužinos apie tariamą mano nakvynę. Panaudoti jėgos nenorėjau, būtų kilęs didelis triukšmas.
Šiaip ne taip po ilgų įkalbinėjimų Aldona išleido mane į namus. Tačiau po šio incidento viešas mano terorizavimas nesibaigė ir jau būdama gydytoja ji manęs vis tiek nepamiršo. Karui baigiantis ji išvyko į JAV. Ten nežinomomis sąlygomis man rašydavo.
