Vaistažolės su šuns plaukais: senovės žolininkių gudrybės

Nuo vaikystės gerai pažinusiai vaistažoles, bet jų gydomosiomis savybėmis pernelyg nesidomėjusiai 48 metų Vilijai Šaparnienei iš naujo į žoleles teko atsigręžti sunkiai pasiligojus artimiesiems. Žolynų paslaptys paskatino užrašinėti liaudies medicinos paveldą ir į krūvą suburti apylinkių žolininkes, kurios išgarsėjo ir žiniomis, ir gebėjimu jas įdomiai pateikti.

Trakiškio žoliautojos savo pamokomis apie gydomąsias augalų savybes išgarsėjo visoje šalyje, jos dažnai kviečiamos į įvairias šventes.<br>A.Švelnos (panskliautas.lt) nuotr.
Trakiškio žoliautojos savo pamokomis apie gydomąsias augalų savybes išgarsėjo visoje šalyje, jos dažnai kviečiamos į įvairias šventes.<br>A.Švelnos (panskliautas.lt) nuotr.
Trakiškio žoliautojos savo pamokomis apie gydomąsias augalų savybes išgarsėjo visoje šalyje, jos dažnai kviečiamos į įvairias šventes.<br>A.Švelnos (panskliautas.lt) nuotr.
Trakiškio žoliautojos savo pamokomis apie gydomąsias augalų savybes išgarsėjo visoje šalyje, jos dažnai kviečiamos į įvairias šventes.<br>A.Švelnos (panskliautas.lt) nuotr.
Trakiškio žoliautojos savo pamokomis apie gydomąsias augalų savybes išgarsėjo visoje šalyje, jos dažnai kviečiamos į įvairias šventes.<br>A.Švelnos (panskliautas.lt) nuotr.
Trakiškio žoliautojos savo pamokomis apie gydomąsias augalų savybes išgarsėjo visoje šalyje, jos dažnai kviečiamos į įvairias šventes.<br>A.Švelnos (panskliautas.lt) nuotr.
Trakiškio žoliautojos savo pamokomis apie gydomąsias augalų savybes išgarsėjo visoje šalyje, jos dažnai kviečiamos į įvairias šventes.<br>A.Švelnos (panskliautas.lt) nuotr.
Trakiškio žoliautojos savo pamokomis apie gydomąsias augalų savybes išgarsėjo visoje šalyje, jos dažnai kviečiamos į įvairias šventes.<br>A.Švelnos (panskliautas.lt) nuotr.
Trakiškio žoliautojos savo pamokomis apie gydomąsias augalų savybes išgarsėjo visoje šalyje, jos dažnai kviečiamos į įvairias šventes.<br>A.Švelnos (panskliautas.lt) nuotr.
Trakiškio žoliautojos savo pamokomis apie gydomąsias augalų savybes išgarsėjo visoje šalyje, jos dažnai kviečiamos į įvairias šventes.<br>A.Švelnos (panskliautas.lt) nuotr.
Trakiškio žoliautojos savo pamokomis apie gydomąsias augalų savybes išgarsėjo visoje šalyje, jos dažnai kviečiamos į įvairias šventes.<br>A.Švelnos (panskliautas.lt) nuotr.
Trakiškio žoliautojos savo pamokomis apie gydomąsias augalų savybes išgarsėjo visoje šalyje, jos dažnai kviečiamos į įvairias šventes.<br>A.Švelnos (panskliautas.lt) nuotr.
Trakiškio žoliautojos savo pamokomis apie gydomąsias augalų savybes išgarsėjo visoje šalyje, jos dažnai kviečiamos į įvairias šventes.<br>A.Švelnos (panskliautas.lt) nuotr.
Trakiškio žoliautojos savo pamokomis apie gydomąsias augalų savybes išgarsėjo visoje šalyje, jos dažnai kviečiamos į įvairias šventes.<br>A.Švelnos (panskliautas.lt) nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Gailutė Kudirkienė (panskliautas.lt)

Aug 14, 2015, 9:10 AM, atnaujinta Oct 20, 2017, 4:31 PM

Jaunimą moko pažinti žoles

„Mes negydome, mūsų tikslas supažindinti žmones su vaistažolėmis, priminti naudingas augalų savybes, parodyti, kaip kuri žolė atrodo, paaiškinti, kur auga, nes jaunoji karta žolių visai nepažįsta“, – pokalbio pradžioje pabrėžia V.Šaparnienė.

V.Šaparnienė gyvena Trakiškyje. Žolininkių būrelis jų kaime atsirado prieš 15 metų. Į krūvą susibūrė vietinės ir netolimų apylinkių gyventojos, gerai pažįstančios žoles ir žinančios iš kartos į kartą perduodamų liaudies medicinos receptų.

Į žoliautojų susirinkimus sueina iki 10 moterų. Aktyviausios būrelio dalyvės yra Janina Bikinienė, Vlada Tumelienė, Valentina Valuškienė, Regina Žukauskienė, Albina Lukošienė ir Danutė Kirsnienė.

Šiandien Trakiškio žolininkės žinomos visoje šalyje.

„Vasarą neturime laisvų savaitgalių. Mus nuolat kur nors kviečia. Užsiimame edukacine veikla, vežamės žolių pluoštus, rodome, pasakojame, teatralizuotai pademonstruojame senovinį aprūkymą žolelėmis“, – pasakojo vaistinių augalų žinovė.

Panevėžio rajono žolininkes kviečiasi įvairius jubiliejus švenčiantys miestai ir miesteliai, bendruomenės. Jos dažnai vyksta į atlaidus ir artimuose, ir tolimuose rajonuose.

Supažindinti jaunimo su vaistažolėmis kaimo žolininkės vyko ir į Šiaulių universiteto organizuotą renginį.

Vaistažoles maišė su šuns plaukais

Aprūkymo procedūra yra populiariausia ir išskirtiniausia trakiškiečių žolininkių pasirodymo dalis.

Pirmą kartą ją moterys pademonstravo per Panevėžio gimtadienio šventę. Žolininkėmis susidomėjo Panevėžio kraštotyros muziejus ir pakvietė rengti edukacines programas.

Aprūkymą žolelėmis pasiūlė J.Bikinienė, į devintą dešimtį įžengusi Kulbių kaimo gyventoja. Apie šią etnokultūros saugotoją ir puoselėtoją, savoje sodyboje jos įkurtą senovinių giminės daiktų muziejų „Panevėžio rytas“ anksčiau jau rašė.

Ligonio smilkymas vaistažolėmis senais laikais Trakiškio apylinkėse buvo labai populiarus.

Į metalinį katiliuką būdavo pridedama medžio anglių, o ant tų anglių – tam tikrų vaistažolių, priklausomai nuo to, kuo žmogus serga.

Katiliukas kabinamas ant trikojo, po juo uždegama ugnis. Anglys įkaista, nuo jų ima šusti, smilkti ir garuoti gydomosios žolės. Ligonis turi apsidengti linine marška ir kvėpuoti žolių šutiniu.

Tokiu būdu vaikus gydydavo nuo kosulio, astmos, pūlingų šunvočių. Nuo pastarųjų ypač veiksmingai gydo margainis, liaudyje vadinamas dagiliu.

Smilkstančių žolelių garais senovėje vaikus gelbėjo ir nuo išgąsčio. Tada į katilėlį dėdavo kuokštelius raminamai veikiančių vaistažolių. Smilkstančiomis vaistažolėmis lietuviai dezinfekuodavo ir savo būstus.

Užrašinėdama senovinius liaudies medicinos receptus V.Šaparnienė išgirdo ir keistoką aprūkymo receptą: esą vaiką gydant nuo priemėčio į katiliuką prie žolių dėdavo ir kuokštą šuns plaukų. Tik reikėjo žinoti, kokio šuns plaukas tinka.

Tokių triukų trakiškietės dabar nedaro, bet kaip liaudies medicinos paveldas tai yra įdomu.

Dalija patarimus ir žiūrovai

Visur, kur tik nuvykusios surengia parodomąjį aprūkymą žolelėmis, trakiškietės sulaukia gausaus būrio smalsuolių.

Vieni nori išbandyti, kiti tokį metodą regi pirmą kartą ir domisi plačiau.

Edukacinės pamokėlės svetur yra ne tik pasirodymai, bet ir naujos medžiagos kaupimas.

Dažnai nutinka, kad prie žolininkių prieina vyresnio amžiaus žmonės ir noriai pasakoja, ko atvykėlės dar nežino. Visas naujas žinias ir receptus apie žoles bei jų panaudojimą gydymo tikslams V.Šaparnienė skuba užrašyti.

Grįžusi namo tikslina informaciją, ieško kitų šaltinių, gretina su profesionalų sudarytais gydomųjų žolių žinynais.

Vaistažolių pridžiovindavo maišus

V.Šaparnienė gimė ir augo Pakruojo rajone. Šeimos sodyba buvo pamiškėje. Kai per vasarą mokinukai gaudavo užduotį pririnkti vaistažolių, Vilija jų iš miško, laukymių ir pievų pritempdavo kalnus.

Sudžiovinus gaudavosi ne vienas maišas. Pati viena gėdijosi tokią gausybę vaistažolių į mokyklą tempti, kad nepasirodytų pernelyg didelė darbštuolė, tad dalį žolių nuveždavo mama.

Specialiai mokytis pažinti žoles jai nereikėjo, nuo mažų dienų domėjosi augalėliais ir dėjosi į galvą viską, ką mama apie gamtoje augančius gyduolius pasakojo.

Mama pažino gausybę vaistažolių, žinojo, kur kokia žolė auga, kam tinka, bet pati liaudies medicina nesidomėjo ir vaistingiems augalams daug dėmesio neskyrė. Augalų pažinimo dukrą mokė kaip savaime suprantamo, kaime gyvenančiam žmogui būtino dalyko.

Senolių išmintį gretino su medicina

V.Šaparnienei vaikystės pamokos įsiminė, bet netrumpą gyvenimo tarpsnį jų neprireikė.

Gydomąsias žolių savybes teko prisiminti prieš 21 metus, kai jauną šeimą užklupo bėda. V.Šaparienei buvo 27-eri, kai jos vyrui gydytojai nustatė 4 stadijos vėžį.

Medicina nebesiūlė jokių pagalbos priemonių.

„Kai šitokia nelaimė, žmogus griebiesi šiaudo. Kad ligoniui palengvintume kančias, bandėm ir liaudies medicinos receptus. Senos močiutės pasakojo, kokie augalai galbūt galėtų padėti.

Virėm šaltalankių uogų ir lapų šutinį, ieškojome kondroto šaknies, senolės tikino, kad tas augalas naikina vėžį, apie vaistažoles išmanė ir uošvienė, klausėme ir jos patarimų, žodžiu, gaudėme net menkiausią viltį“, – pasakojo moteris.

Onkologinė liga jauną vyrą surijo labai greit, jis mirė po diagnozės nustatymo praėjus pusmečiui.

Tas laikas, kai norėdama pagelbėti vyrui V.Šaparnienė išklausė iš kartos į kartą perduodamų ir vietinių žmonių išsaugotų įvairiausių liaudies medicinos receptų, padarė savotišką posūkį jos gyvenime.

Moteris, išgirdusi apie vienos ar kitos žolės gydomąsias savybes, aklai nepuolė ligoniui iš jų ruošti vaistų.

Močiučių žolininkių patarimus ji stengėsi sugretinti su medicininėmis žiniomis, skaitė botanikos vadovėlius ir farmacininkams skirtus vaistažolių žinynus.

Po sutuoktinio mirties domėjimasis žolelėmis niekur nedingo. Trakiškietė, jau remdamasi ne tik senolių išminti, bet ir moksliniais aprašais, iš naujo mokėsi rinkti vaistažoles, pamažu kaupė žinias apie augalų savybes, augimvietes, tinkamą rinkti laiką.

Tų žinių jai vėl greit prireikė – po insulto mama atgulė ant patalo, ją teko slaugyti 7 metus. Tada ieškojo žolių, gelbstinčių nuo pragulų, uždegimų. Geriausiai gelbėjo gysločio lapai.

„Virdavau kraujažolių apiplovimams, medetkos gerai dezinfekuoja. Nuo aukšto kraujospūdžio ir šlapimo užsilaikymo gelbėjo takažolės. Iš vingiorykštės ruošiau miltelius paraudusiai odai pabarstyti.

Močiutės pasakojo, kad tokius miltelius anksčiau naudojo naujagimiams nuo iššutimo“, – kalbėjo V.Šaparnienė.

Daug patarimų jai davė ir uošvė. Pasakydavo, kokių pririnkti, ir pati darydavosi mišinius.

Sudėtos žinios tapo unikaliu reiškiniu

V.Šaparnienė daugiau kaip du dešimtmečius dirba Miežiškių kultūros centrui priklausančio Trakiškio padalinio vadove. Kai jautė, kad žinių apie žoles turi nemenkai, pasitarusi su vietinio folkloro ansamblio „Margutis“ senbuvėmis, kurios irgi domėjosi vaistingaisiais augalais, ryžosi įkurti žolininkių būrelį.

Taip žolininkystė tapo kultūrinės veiklos dalimi ir paskatino imtis liaudies medicinos paveldo išsaugojimo. Į vieną krūvą sudėtos žinios tapo unikaliu reiškiniu, žolininkių būrelis – itin paklausiu mokomuoju kolektyvu.

„Buvau primiršusi, kaip atrodo miškinė sidabražolė, liaudiškai vadinama kondrotu. Žinojau tik kad jis retai kur auga. Važiavome pas vieną moterį, kad parodytų tą stebuklingomis savybėmis garsėjančią žolę“, – pasakoja V.Šaparnienė.

Moteris parodė smulkiais geltonais žiedeliais žydintį kondroto daigelį, bet nuvesti iki augimvietės atsisakė, tai buvo jos paslaptis.

„Gal bijojo, kad viską išrausime? Bet vis tiek jai esu dėkinga. Augalėlį gerai įsidėmėjau, jis tikrai retai kur auga, reikia drėgnos, durpingos vietos. Iš pradžių akylai ieškodavau, o dabar jį pradėjau daug kur matyti“, – V.Šaparnienės pastabumas išaugo su patirtimi.

Su gamtos gyduolėmis reikia atsargumo

V.Šaparnienė svetimiems žmonėms rekomenduoti žolių gydymui nesiryžta. Du sūnūs ir dabartinis gyvenimo draugas vaistažoles pripažįsta, peršalę, kosėdami ar sloguodami mielai geria vingiorykštės, šeivamedžio, čiobrelių ir kitokias simptomus lengvinančias arbatas.

„Dabar yra gausybė informacijos apie vaistinguosius augalus. Mūsų būrelio žolininkės juos parodo, o žmonės tegu patys sprendžia, kaip ir kada juos naudoti, pasitaria su medicinos specialistais“, – V.Šaparnienė pataria į vaistinguosius augalus žiūrėti atsakingai, nes jų gydomosios savybės gali būti labai stiprios, ne visais atvejais ir ne kiekvienam organizmui tinkamos.

Ta moteris, pas kurią trakiškietės važiavo susipažinti su kondrotu, pati susirgo vėžiu. V.Šaparnienė klausė, ar ji gydosi neva vėžį naikinančia kondroto šaknimi.

Žolių žinovė prisipažino, kad ne, gydytojai kondroto vartoti jai neleido.

Laimingas, kai sveikas

„Močiutėms priklauso žinoti, o man – žolių pririnkti“, – kaip žolininkių būrelis pasidalija darbais, pasakojo V.Šaparnienė.

V.Šaparnienė žoliauti dažniausiai eidavo į netoli namų esančią pamiškę, nešienaujamas pievas, o vėliau apsižiūrėjo, kad namų valdos gale esantis griovys yra didžiulis vaistingųjų augalų lobynas. Pasirodo, ten auga ir retasis kondrotas.

Savo šeimos poreikiams V.Šaparnienė kasmet prisidžiovina pūkuotosios mėtos, medetkų, baltosios notrelės, juozažolės, jonažolės, kraujažolės, ežiuolės, šalavijo, baltojo barkūno, šaltmėtės, dirvinio asiūklio, šeivamedžio žiedų, juodųjų serbentų lapų.

Šaltmėtės, kraujažolės, ežiuolės ir juodųjų serbentų lapų mišinį trakiškio žolininkės pavadino „Laimės arbata“.

„Kada žmogus laimingas? Kai sveikas. Šaltmėtė ramina, ežiuolė stiprina imunitetą, serbentų lapai yra vitamino C šaltinis, o kraujažolė gydo įvairius vidinius uždegimus“, – paaiškina V.Šaparnienė.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.