Didžioji revoliucija plastinės chirurgijos srityje prasidėjo tada, kai nudegimų sužalotiems pacientams buvo suteikti ne tik nauji veidai, bet ir nauji gyvenimai. 1940 metais tai pavyko britų chirurgui Archibaldui McIndoe ir jo „Jūrų kiaulyčių klubui“.
Oda šokanti valsą
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Jungtinėje karalystėje sunkūs nudegimai buvo retas reiškinys, dažniausiai šie nelaimingi atsitikimai įvykdavo buityje. „Spitfire“ ir „Hurricane“ lėktuvų avarijos, įvykusios Britanijos mūšių metu, paliko šimtams jaunų ir sveikų pilotų siaubingų nudegimų žymių ant viso kūno. Nudegimus sukėlė labai degus aviacinis kuras.
Pilotų gelbėtoju tapo gydytojas iš Naujosios Zelandijos Archibaldas McIndoe, kuris padarė tikrą revoliuciją rekonstrukcinių operacijų vystymuisi.
Į Angliją jis atvyko 1930 metais, pakviestas savo pusbrolio Haroldo Gillieso – šiuolaikinės plastinės chirurgijos įkūrėjo (jis taip pat buvo pirmasis, persodinęs odą jūrininkui, nukentėjusiam Jutlandijos mūšyje 1916 m.). 1938 metais keli plastikos chirurgai buvo paskirti į karinius padalinius ir taip A.Makyndou pateko į karalienės Viktorijos ligoninę.
Tais laikais plastinė chirurgija buvo itin grubi. Net ir nudegimų gydymas, prieš atliekant operaciją, buvo eksperimentinis, dėl to įvykdavo daug klaidų. Žaizdas padengdavo specialiomis cheminėmis medžiagomis, kurios turėjo padėt jas gydyti. Tačiau didelio ploto nudegimams tai buvo tiesiog pražūtinga, cheminė danga džiovino odą ir palikdavo papildomus randus.
A.Makyndou pastebėjo, kad pilotams, kurių lėktuvai nukrisdavo į jūrą, nudegimai gyja daug greičiau. Jis ėmė taikyti druskos vonias ir tai tikrai smarkiai paspartino gijimo procesą. Vis dėl to problema – grąžinti veidui žmogišką išvaizdą – nebuvo išspręsta.
Su mažais nudegimų ploteliais jau buvo galima susidoroti, pavyzdžiui, padaryti akies vokus iš odos nuo klubo. Daug sunkesnė situacija buvo su didelio mąsto nudegimais. Bet plastikos chirurgijoje, remiantis taikliu H.Gillieso pastebėjimu, pagrindinė kova vyksta tarp grožio ir kraujotakos. Tiesiog negalima išpjauti delno dydžio odos gabalo ir prisiūti prie veido, todėl, kad toks odos fragmentas neprigis, nes jis nėra sujungtas su kraujotakos sistema.
Kad išspręstų šią problemą, A.Makyndou sugalvojo tokį metodą. Jis įkirpo gabalėlį odos ant klubo, atlenkė jo kraštus (tas lopinėlis priminė liuko stogelį), ir tokiu būdu odoje nenutrūkdavo kraujotaka. Chirurgas susukdavo odą į ritinėlį ir apsiūdavo kraštus, taip apsaugodamas nuo galimos infekcijos.
Jis padarė įpjovą ir paciento rankoje, įsiūdamas ten to suformuoto ritinėlio kraštą. Tokioje padėtyje pacientas turėjo praleisti keletą savaičių, kol odos gabalėlis prigis ir bus aprūpintas krauju. Po to gydytojas drąsiai nupjaudavo odos ritinėlį, panašų į dramblio straublį, nuo klubo, nes jis jau buvo pilnai prigijęs prie rankos.
Tokiu būdu oda jau galėjo keliauti į persodinimui skirtą vietą. Toks laipsniškas transplantacijos procesas buvo pavadintas „valsu“.
Medicinoje šis metodas aktyviai naudotas iki 1960 metų, nuo tada procesas mikrochirurgijos srityje (operacijose su mikroskopu) jau leido persodinti didelius plotus odos be jokių tarpinių etapų.
Juodas humoras, alus ir kava
Tačiau tuo A.Makyndou sėkmingos operacijos misija nesibaigė. Gydytojas norėjo ne vien išgydyti pacientus, bet ir sugrąžinti juos į gyvenimą. Tada visi buvo įsitikinę, kad pilotų, subjaurotais veidais laukia tik vienas likimas – gyvenimas uždarose klinikose, visiškoje izoliacijoje. A.Makyndou nesutiko su šia nuomone.
Iš aviacinių institucijų vadovybės gydytojas išsikovojo visišką karalienės Viktorijos ligoninės, esančios Sasekse, kontrolę. Jis pašalino daug draudimų, dėl to niekas nebekreipė dėmesio, jog alus pacientams buvo pasiekiamas bet kuriuo paros metu.
Pasmerktuosius, po daugelį mėnesių trukusių operacijų, guodė tik alkoholis, tačiau jie nutarė įkurti savo klubą, kaip įprasta pagal britų tradicijas. Pirma, jie save vadino „maksilonijanais“ (veido ir žandikaulių chirurgijos garbei, maxillofacial surgery), bet suprato, kad skamba gana gremėzdiškai ir neapibūdina jų gyvenimo aplinkybių unikalumo.
A.Makyndou pacientai buvo tarsi eksperimentiniai triušiai, atliekant šias plastinės chirurgijos operacijas, todėl pažvelgė į visa tai su humoru ir pasivadino „Jūrų kiaulyčių klubu“. Juodas humoras tuo nesibaigė: organizacijos sekretoriumi buvo paskirtas pilotas, turėjęs daugybinius nudegimus ant rankų ir pirštų, kad negalėtų surašyti protokolų, o iždininku tapo tas, kuris labiausiai apdegė kojas, jog pavogęs kasą negalėtų pabėgti ir pasislėpti.
Juokai ir kovinė dvasia labai stipriai padėdavo nepalūžti psichologiškai. Dauguma vyrų buvo ant savižudybės slenksčio, jų žmonos ir draugės juos paliko dėl subjaurotos išvaizdos, o profesinių perspektyvų irgi nebeliko.
M.Makyndou taip pat sutelkė daug dėmesio į psichologinę reabilitaciją, personalui buvo liepta nesielgti su pacientais kaip su invalidais. Gydytojai apžiūrinėjo apdegusius pilotų pirštus ir vienas iš jų išdrįso paliesti medicinos seselę, nepaisant stiprių rankos nudegimų. Mergina pagrasino, jog čiups jam už nosies. Pilotas atkirto – „Aš neturiu nosies“, „Nieko, aš galiu palaukti kol turėsi“, – atsakė seselė.
Vėliau A.Makyndou pradėjo vežti iš Londono šokėjas ir aktores, kad įrodytų pilotams, jog ir jie gali bendrauti su įdomiomis merginomis. Jis taip pat leido pacientams po ligoninės teritoriją vaikščioti su savo uniformomis, papuoštomis apdovanojimais ir įkalbėjo vietinius gyventojus pasikviesti pilotus arbatos.
Tačiau tai buvo tik pirmieji žingsniai sužalotiems pilotams grįžti į visuomenę. Labiausiai A.Makyndou norėjo, kad pacientai nepraleistų viso likusio gyvenimo ligoninėse ar galutinai nusigertų, o vėl taptų produktyviais visuomenės nariais. Reabilitacijos epicentru tapo miestelis Grinstead, kuris buvo šalia ligoninės. Pilotams ten plodavo prieš kiekvieną filmo premjerą ar koncertą.
A.Makyndou liepdavo savo pacientams (dažnai net prieš jų valią) vaikščioti aplink miestą ir bendrauti su vietiniais žmonėmis. Gyventojai taip pat elgėsi kiek įmanoma taktiškiau, kavinėse ir restoranuose buvo nukabinti visi veidrodžiai, o bet kokios diskusijos apie šių pilotų išvaizdą tapo tabu. Ne veltui Grinstead miestelį praminė miestu, kuris niekad „nepučia akių“. Vėliau kai kurie pacientai netgi vedė vietines moteris.
Net ir baigę gydymus bei pasveikę „Jūrų kiaulyčių klubo“ nariai nenustojo matytis. Vasaromis, visi buvę A.Makyndou pacientai susirinkdavo iškilmingai vakarienei ir pakeldavo tostą už karalienę, moteris ir draugus, iškeliavusius anapilin, bei uždainuodavo klubo himną. Tik tais 2007 metais, kai vyriausiam klubo nariui sukako 102 metai, o jauniausiam – 72, susitikimai nustojo vykę.
Pilnaverčiai visuomenės nariai
Iki 1945 metų „Jūrų kiaulyčių klubą“ sudarė 649 žmonės, ne tik britai, bet ir kanadiečiai, australai, Naujosios Zelandijos piliečiai, čekai ir kiti.
A.Makyndou ir jo vadovas užsiėmė šių „kiaulyčių“ reintegracija ne vien iš altruizmo. Karališkosios karinės oro pajėgos investavo daug laiko, pastangų ir pinigų į pilotų apmokymus, tad darė viską kas įmanoma, kad grąžintų juos į kovotojų eiles.
Billis Foxley atsidūrė ligoninėje 1944 metais, kai jo bombonešis „Vickers Wellington“ sudužo į žemę, mokomojo skrydžio metu.
Šturmanas išlipo iš kabinos nesusižeidęs, tačiau grįžo į karštą fiuzeliažą (orlaivio korpusą), kad išgelbėtų radistą, deja nepavyko. Už šį herojišką bandymą B.Foxley sumokėjo odos, raumenų ir veido nudegimais, taip pat prarado vieną akį. Netgi po sėkmingų operacijų vyrui nesugrįžo galimybė šypsotis.
Tačiau tai nesutrukdė 1947 metais jam susituokti su medicinos seserimi ir padaryti karjerą Centrinėje energetikos valdyboje. Jis buvo laikomas griežtu ir priekabiu žmogumi, nes objektai, kuriuos priduodavo rangovai, buvo apžiūrimi iš kelių centimetrų atstumo. O statybininkai taip ir nesuprato, kad vienaakis pilotas tik tokiu būdu galėjo kažką pamatyti.
