„Blogmamės“: nėštumas daug lengviau klostosi atjungus internetą

Rūtos Prialgauskienės ir Giedrės Augustauskienės knyga „Diagnozė – blogmamės“ skirta visoms toms, kurios netelpa į supermamyčių rėmus. Toms, kurios moka į savo kasdienybę pažiūrėti šmaikščiai, geba pasišaipyti iš savęs ir savo vaikų. Tai toli gražu ne patarimų rinkinys, kaip tapti geriausia mama pasaulyje, greičiau žvilgsnis į tikrą, nesuvaidintą motinystę kitu – blogmamišku – kampu. Blogmamių įžvalgas išsamiai komentuoja ginekologė Gintarė Čipinienė.

Mamos neleis sumeluoti, kad vaiko judesių jutimas yra kažkas nepaprasto ir sunkiai paaiškinimo.<br>123rf nuotr.
Mamos neleis sumeluoti, kad vaiko judesių jutimas yra kažkas nepaprasto ir sunkiai paaiškinimo.<br>123rf nuotr.
Knygoje
Knygoje
Daugiau nuotraukų (2)

„Diagnozė – blogmamės“

Jun 13, 2020, 2:09 PM

Hmm... aš tikrai laukiuosi?

Tą dieną prisimenu lyg vakar. Artėjo šv. Velykos. Tais metais jos kaip tik sutapo su balandžio 1-ąja. Puikus pokštas apie nėštumą būtų, ar ne? Šventėms su sese važiavome pas tėvus, vyras išvyko pas savuosius. Važiuodamos dar planavome, ką turime aplankyti, kur nueiti, kokios šampės pasiimti, kokius filmus pamatyti per laisvas dienas. Tačiau planai pakrypo visiškai netikėta linkme.

Buvo šeštadienis, kovo 31 diena. Kažkaip netyčia prisiminiau, kad visą mėnesį nepasirodė mėnesinės. „Nieko čia tokio, pasitaiko“, – pamaniau. Tačiau niekaip negalėjau tos minties išmesti iš galvos. Sesei pasakiau, kad reikia greitai nusipirkti nėštumo testą, nes kitaip galiu išeiti iš proto. Naiviai tikėjausi, kad galbūt ji, penkeriais metais už mane jaunesnė, pasisiūlys man jį nupirkti. Juk pirkti nėštumo testą ištekėjusiai, beveik 28 metų moteriai yra didžiausia gėda ir nuodėmė! Nors tikrai manau, kad yra daug tokių „drąsuolių“ kaip aš. Tai žinokit – jūs ne vienos. Sesė nepasisiūlė, bet važiavome kartu.

Išsirinkau pačią mažiausią vaistinę, kurioje, turėjau vilties, nesutiksiu nė vieno pažįstamo, bet kiaulystės dėsnio niekas neatšaukė. Vaistinėje susitikau ir buvusią mokytoją, ir porą draugių. Nors rankose testo neturėjau, bet žandai degė tokiu raudoniu, jog atrodė, kad ką nors pavogiau. Kai vaistinė ištuštėjo, nežiūrėdama vaistininkei į akis beveik greitakalbe išpyškinau, ko man reikia. Ji, suprantama, dar bandė klausinėti, kokios firmos, kokio dydžio, kiek vienetų man reikia, bet, pamačiusi mano žvilgsnį, padavė pirmą pasitaikiusį. Susigrūdau į kuprinę, sumokėjau ir dūmiau namo.

Nors žinojau, kad geriausia nėštumo testą daryti anksti ryte, neva atsakymas būna tiksliausias, bet laukti iki ryto – ne mano būdui. Vos grįžusi namo nusišlapinau į stiklainiuką ir drebančiomis rankomis išlupau testą. Nespėjau jo įkišti į stiklainį, kai iš karto pasirodė du brūkšneliai. Du! O Dieve mano, jie du! Veidas išbalo, rankos nutirpo, o sesė ramiu tonu sako: „Kvaile, juk reikia penkias minutes palaukti, praėjo tik viena, gal dar pasikeis!“ Na, kas jau čia pasikeis? Aišku kaip dieną – aš laukiuosi!

Ne kartą filmuose esu mačiusi, kaip moterys džiaugsmingai reaguoja, kaip klykia iš laimės. Taip, vaikelio labai norėjau, laukiau ir aiškiai supratau: jei viskas gerai, ta diena tikrai ateis. Tačiau tuo metu, kai rankoje laikiau savo du brūkšnelius, jaučiausi taip, lyg kas man būtų vožęs per galvą. Pradėjo lįsti kvailiausios mintys. Kas dabar bus? Aš nemokėsiu, aš negaliu būti mama, man dar ne laikas. Kaip dabar neisiu į darbą? Kas už mane dirbs? Kaip pasakysiu mamai? Juk tiek planų turiu. O jeigu man bus baisiai bloga? Ir dar, aišku, priaugsiu nenusakomai daug svorio. Taip galvodama sėdėjau ant vonios krašto geras dešimt minučių, o mano sesuo lakstė po namus spygaudama, kad pagaliau bus teta. Žinoma, jai džiaugsmas, o man dar ir pagimdyti reikės. Tuomet ji paklausė: „Kaip būsimas tėtis reagavo?“ O, tikrai! Reikia pranešti.

Skambinu. Vyras pakelia ragelį. Drebančiu balsu išlemenu naujieną. Kitame laido gale tyla, po kurio laiko: „Nu, supratau.“ Ir viskas? O kur džiaugsmingi šūksniai? Kur meilės prisipažinimai? Nieko... Jau spėjau supykti šimtą kartų, bet, vos baigęs pokalbį telefonu, atsiuntė SMS, kad šiuo metu yra su draugais ir nenori išsiduoti anksčiau laiko. Na, gerai, šį kartą praslydo.

Bet kaip reagavo mano mama! Su sese nusprendėme nuvažiuoti tiesiai į ligoninę, kur ji budėjo, ir padaryti staigmeną. Kaip ji turėtų apsidžiaugti, juk taip laukė pirmo anūko! Į kišenę įsidėjau testą ir išvažiavome. Akušerijos skyriuje sutikome mamą. Sesuo išsitraukė telefoną, kad įamžintų jaudinamą akimirką. Aš iš kišenės – savo naujieną. Laukiu tos nerealios reakcijos. Ir... nieko. Mama paėmė iš manęs nėštumo testą ir, tepasakiusi: „Nu, gražu... Nu, gražu“, nuėjo į kabinetą. Su sese stovėjome išsižiojusios ir visiškai nesupratusios, kas jai tokio gražaus. Ir vėl jokių fanfarų. Po kurio laiko mama grįžo išsišiepusi ir dar su ginekologe. Ši pasisiūlė patikrinti echoskopu ir pažiūrėti, ar tikrai testas nemeluoja, ar aš laukiuosi. Gydytoja bakstelėjo pirštu į kompiuterio ekraną ir tarė: „Sveikinu. Šis mažas taškelis labai greitai užaugs ir taps kūdikėliu. Jums lygiai keturios savaitės.“

Būsimos mamos kelionė

Žinoma, skubėjau iš draugės pasiskolinti knygą, kurioje aprašoma kiekviena nėštumo savaitė ir kaip tuo metu turėtų jaustis moteris. Juk turėjau stebėti, ar aš normali, ar atitinku visus standartus, jei ne – skelbti paniką. Tačiau pirmiausia mąsčiau, ką reikės daryti ir sakyti darbe, kai nuolat vemsiu, nes aš būtinai rytais tai darysiu. Visos vemia, o man vėmimas yra pati didžiausia bausmė, todėl buvau įsitikinusi, kad tai manęs neaplenks. Be to, ir knygose rašo, kad dauguma nėščiųjų patiria šį „malonumą“. Tačiau jis mane aplenkė. Tiesa, vieną kartą teko vemti į kolegės šiukšlių dėžę, bet dėl to buvo kaltos slyvos.

Pradžia buvo tikrai lengva. Visiškai nejaučiau, kad laukiuosi: nepykino, valgiau viską, energijos buvo su kaupu, svoris nekito. Tryliktą nėštumo savaitę nutarėme apsilankyti Genetikos klinikoje ir atlikti išsamų tyrimą echoskopu. Nors abu su vyru nepatekome į jokią rizikos grupę, norėjome būti tikri, kad mūsų mažyliui tikrai viskas gerai. Jaudulio išties buvo labai daug. O jeigu kas nors blogai? Ką tuomet darysime? Visa laimė, buvome nuraminti, kad jis vystosi puikiai ir pasaulį turėtų išvysti gruodžio 3 dieną. Aš buvau šventai įsitikinusi, kad pilvelyje auga Mėta. Tačiau mano Mėta netikėtai pavirto berniuku. Vyrui, žinoma, tai paglostė širdį – sūnus pratęs jo pavardę.

Viskas atrodo per gerai? Tuoj pataisysim

Kol mano nėštumas klostėsi tiesiog pavydėtinai, aš sėkmingai ieškojau, prie ko prikibti. Ir žinote ką – radau! Po bendro kraujo tyrimo, kurį paskyrė prižiūrinti ginekologė, elektroniniu paštu gavau atsakymus.

Kaip tikra ekspertė viską peržvelgiau, lyg ir sveika, bet norėjau būti tikra, todėl rezultatus persiunčiau pažįstamai ginekologei, mat iki vizito pas manąją dar buvo likusios kelios dienos. Greitai gavau atsakymą: „Tavo gliukozė 5,4. Tau gestacinis diabetas. Bet nebijok, daug kam taip būna. Pasibadysi pirštukus, ir praeis.“ Pala, pala, pala, kas? Diabetas? Koks? Man? Ir pasipylė ašaros kaip pupos.

Greitai įsijungiau savo seną gerą draugą guglą. Skaitau: „Gestacinis diabetas – tai bla bla bla... angliavandenių apykaitos sutrikimas... bla bla bla... insulinas... pasireiškia nėštumo metu... bla bla bla... gali turėti rimtų pasekmių vaisiaus vystymuisi...“ Nuo tos vietos jau per ašaras nebemačiau kompiuterio ekrano.

Žinoma, kolegės dar bandė raminti, siūlė sulaukti vizito pas savo gydytoją, neišsigalvoti, ko nereikia, bet aš jau nieko negirdėjau. Nesu tikra, gal tie siautėjantys hormonai tikrai aptemdo protą? Tam, kad jau visiškai išeičiau iš proto, įsijungiau mamyčių forumus – tikėjausi rasti likimo draugių, kurios mane nuramintų, įkvėptų drąsos, pasakytų, kad nieko čia baisaus. Aha, sulauksi! Ten, kaip tyčia, susirinkusios visos endokrinologės iš karto pasakė, kad taip, man diabetas, ir tai labai rimta.

Dar norėčiau paminėti, kad kaip tik tuo metu mano mama, kuriai visada skambindavau pasitarti dėl sveikatos rekaliukų, ilsėjosi Turkijoje. Jūs įsivaizduojate? Dukra čia mirtimi vaduojasi, o ji, gražuolė, net telefono ragelio nekelia! Taigi pati pasitvirtinau diagnozę, nors pagal visus kitus požymius ji man visiškai netiko, bet taip – aš sergu.

Visą parą blioviau pasikūkčiodama ir vis skaičiau apie dietas, pirštų badymus, padarinius... Manęs negalėjo nuraminti nei vyras, nei sesuo, nei aplinkiniai. Žinoma, lengva jiems kalbėti, juk ne jie šitaip sunkiai serga. Ir aš visiškai nehiperbolizuoju – tuo metu man tai atrodė lyg mirtina liga. Dar iš kažkur atsirado savęs kaltinimas, kokia aš bloga būsima mama.

Sulaukiau vizito pas gydytoją. Pamačiusi mano išsigandusį veidelį, ji nusijuokė ir tepasakė, kad to ir tikėjosi, bet „nuramino“, jog, pasikeitus gliukozės kiekio kraujyje normos riboms, kas antrai diagnozuojamas gestacinis diabetas, ir išrašė siuntimą pas endokrinologą. Tikrai dėl to, kad tiek daug sergančiųjų, man nepagerėjo.

Išgirdusi, kad eilėje pas gydytoją reikės laukti beveik mėnesį, paklausiau, ar jie juokauja. Juk iš tos panikos ir pagimdyt galiu spėt. Na, jau ne, nieko aš nelaukiau ir užsirašiau privačiai. Ir tai tikriausiai buvo geriausias mano sprendimas.

Gydytojas priėmė gana greitai, atliko visus reikalingus tyrimus ir patvirtino, kad man tikrai nėra jokio diabeto. Žinoma, visas šitas malonumas kainavo nepigiai, bet, pasak gydytojo, nėščiosiomis lengva manipuliuoti, nes visi puikiai žino, jog būsima mama pirks ir darys viską, kad tik jos pilvelio gyventojui būtų geriau. O moralas toks, kad nėštumas daug lengviau klostosi atjungus internetą.

Dienos toliau slinko. Svoris augo labai lėtai, pilvas irgi. Jaučiausi puikiai ir galėjau mėgautis karšta vasara. Nors pasitaikydavo dienų, kai būdavo taip silpna, kad vos pastovėdavau ant kojų – labai trūko geležies. Tačiau pradėjus gerti vaistus viskas susitvarkė.

Kartais net susimąstydavau, ar aš tikrai laukiuosi. Apie tai man primindavo tik spyriai iš vidaus. O tai – atskira kalba. Mamos neleis sumeluoti, kad vaiko judesių jutimas yra kažkas nepaprasto ir sunkiai paaiškinimo. Po gimdymo to net pasigendu. Iš pradžių tie judesiai vos juntami, primena kutenimą.

Vėliau vis dažnėja, stiprėja, o dažnai net ir tampa aiškiai matomi. Deja, mano mažylis buvo taip įsitaisęs, kad jo judesius labai retai pamatydavau, o ir šonkaulių bei šlapimo pūslės nespardė. Tikriausiai dar dėl vieno dalyko man pritars beveik visos mamos – kokia panika apima, kai pamiršti, ar šiandien vaikas judėjo! Ar užfiksavau jo judesius? Tą akimirką norisi lėkti tiesiai pas gydytoją ir įsitikinti, ar tikrai viskas gerai, bet visa laimė, kad nugali sveikas protas: tiesiog ramiai pasėdėjusi pasikvieti mažylį.

Viena iš didžiausių mamų daromų blogybių – tai vaisiaus širdies tonų klausytuvo naudojimas. Susimildamos, nedarykite to. Na, nebent jums primygtinai rekomenduoja gydytoja, kuo aš nuoširdžiai abejoju. Pabandysiu paaiškinti, kodėl šis aparačiukas yra jūsų didžiausias nedraugas. Kartais dėl kūdikio padėties net gydytoja iš karto neišgirsta plakančios jo širdelės. Tenka pasisukinėti, pakeisti padėtį. Pabandykite įsivaizduoti save gulinčią lovoje ir (o Dieve!) negirdinčią vaisiaus širdies tonų! Juk gali ištikti tokia panika, kad per sekundę pražils plaukai ir iššoks širdis. Jeigu jaučiate judesius – to visiškai pakanka.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.