Rašytoja Vaiva Rykštaitė atvira: auginant vaikus buvo momentas, kai turėjau suicidinių minčių

Projekte „Mamos be mitų: kalba akušerės“ nagrinėjamos dažnai nutylimos motinystės temos ir šįkart dviejų dukrų mama, rašytoja Vaiva Rykštaitė ir akušerė, projekto „Ketvirtasis trimestras“ autorė Emilija Vičiūnienė diskutavo apie pogimdyvinį laikotarpį. Visos scenos šviesos nukreiptos į mažylį, bet kiek pagalvojančių, kaip jaučiasi jį ką tik pagimdžiusi mama?

„Tuo metu atrodė, kad varva ašaros, varva krūtys, varva kraujas ir aš jaučiausi lyg varvanti didelė emocija“, – prisiminė laiką po gimdymo Vaiva.<br>lrytas.lt koliažas
„Tuo metu atrodė, kad varva ašaros, varva krūtys, varva kraujas ir aš jaučiausi lyg varvanti didelė emocija“, – prisiminė laiką po gimdymo Vaiva.<br>lrytas.lt koliažas
Aku<br>Asmeninio albumo nuotr.
Aku<br>Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Mar 21, 2021, 6:11 PM

– Emilija, daugelis mano, kad nėštumas tęsiasi tris trimestrus – iš kur atsiranda ketvirtasis ir ką jis apibūdina? Kiek tai tęsiasi?

– Ketvirtasis trimestras trunka dar tris mėnesius po gimdymo. Tai pereinamasis adaptacinis laikotarpis tiek naujagimiui, tiek mamai. Jo metu moteris prisitaiko prie motinystės, pasikeitusio naujo kūno, o mažylis, kad gyvena nebe gimdoje. Dažnai pabrėžiame šio laikotarpio svarbą naujagimiui, bet pamirštame šiek tiek mamą, o moteriai šis laikotarpis labai svarbus tiek emocine, tiek fizine prasme.

– Vaiva, o jūs ar prisimenate save, kai parsivežėte Žemyną – kas vyko tas pirmąsias savaites su jumis?

– Aš iš tikrųjų gal nelabai prisimenu to trimestro, tik pirmą dieną. Bendras įspūdis, kuris mane nustebino – visi kalba, kad bus taip sunku, o iš tiesų lengva! Tik augant dukroms supratau, kad kai kurie dalykai tik sunkėja, o ne lengvėja. Man atrodo su naujagimiu tie pirmi mėnesiai buvo lengvi, sunkiau buvo kai vaikas ima ropoti, viską imti, dėti į burną, reikalauti.

– O ar pajutote pokytį savyje?

– Buvo dramatiškas pokytis. Man pasisekė, kad greitai į savo kūną sugrįžau, nei svorio priaugau, nei išsitampė oda. Tai mane maloniai nustebino, nes iš giminės moterų girdėjau naratyvą, kokia būsiu išplerusi.

Kitas keistas dalykas, kad niekas nepasakė apie kitus, man rodos, svarbius dalykus. Pavyzdžiui, apie labai gausų kraujavimą po gimdymo, kai beveik prireikia sauskelnių. Tai man pasakė mano moša diena prieš gimdymą „Ai, beje, tau bus taip ir taip“. Man atrodė, kad čia svarbus dalykas, kam reikia paruošti moterį.

Tuo metu atrodė, kad varva ašaros, varva krūtys, varva kraujas ir aš jaučiausi lyg varvanti didelė emocija.

Taip pat jaučiau didelį pažeidžiamumą – dvi pirmas savaites su Žemyna neišėjau iš namų, nes labai bijojau išeiti, jaučiausi pažeidžiama ir fiziškai, ir emociškai. Atrodė, kad vaiką gali užmušti bet kas, krentantis šviestuvas, žemės drebėjimas, pagalvė, šaukštelis. Buvo euforija ir paranoja viename – sudėtingas ir įdomus laikas.

– Emilija, tai kaip keičiasi moters kūnas tuo laikotarpiu?

– Iš fizinės pusės kalbant dažniausiai didžiausias dėmesys skiriamas gimdymui – pasiruošimui, kaip gimdyti, koks turi būti kvėpavimas, pozos, kas laukia. Tada pogimdyvinis laikotarpis prabėgamas greitai ir tada kalbama apie žindymą, kurio moterys labiausiai bijo. Tai be galo natūralus dalykas, bet sukeliantis daug iššūkių.

Jei kalbant apie moters kūną – tai buvo naujagimio namai ir gimda traukiasi, stiprus kraujavimas būna pirmas paras, o vėliau lochijos valosi 4-6 savaites, kol gimda tampa tokia, kokia buvusi.

Kitas dalykas tie hormoniniai pokyčiai – ką Vaiva ir minėjo, moteris užplūsta tokia emocijų banga ir stiprus pažeidžiamumas, ką dalinai sukelia hormonai. Tie, kurie buvo dideliais pliūpsniais išskiriami gimdymo metu ir tie, kurie dabar persitvarko ir stoja į naują vadovaujamą vaidmenį.

– Vaiva, ar ketvirtojo trimestro iššūkius pajutote tik jūs ar ir vyras?

– Kai mes kalbame apie trečio vaikelio galimybę, tai jis sako kad vienas argumentų „prieš“ yra dėl to, kad jis nenori susidurti su manimi tokia, kokia buvau per nėštumą ir po nėštumo. Jam buvo labai sunku ir baisu – buvau neracionali, emocinga.

Su pirmu vaiku man buvo sunku duoti kūdikį laikyti vyrui ar apskritai bet kam.

Aišku žindymas buvo dar vienas iššūkis – praėjau ir skausmus, ir mastitą, ir baimę, kad vaikas neatsigeria.

– Emilija, kaip galima palengvinti šį pereinamąjį laikotarpį?

– Šiuo momentu sunku iki neįmanomo, todėl labai svarbi emocinė pagalba ir palaikymo ratas. Seniau sakydavau, kad reikia leisti padėti padaryti kitus darbus, kol tu pripranti išmoksti būti mama. Moteris negali numanyti, kaip ji jausis po gimdymo ir numatyti, kaip hormonai persitvarkys, todėl tos emocijos gali stipriai varijuoti.

– Vaiva, jūs savo knygoje „Pirmąkart mama“ itin nagrinėjate moters tapatumo klausimus – ar jie kyla ketvirtojo trimestro metu, ar vėliau?

– Prasideda nuo tos akimirkos kai gimsta vaikas ir paskui tapatybės paieškos gal net iki šiol vyksta. Man artėja kitas lūžis – skaičiuoju, kad liko dveji metai, kaip mano mažoji išeis į mokyklą ir po to man bus vėl naujos tapatybės paieškos, kai aš atgausiu save pilnai.

Prieš keletą mėnesių baigiau žindyti po šešerių metų be pertraukos ir vėl buvo savęs atradimas. Dabar žiūrint retrospektyviai tas motinystės virsmas yra visiškai savęs netekimas ir paskui susigrąžinimas savęs po gabalėlį, bet šiek tiek kitokios ir kitaip.

Susigrąžinau savo kūną nustojusi žindyti, o staiga pagalvojau, kad tuoj ir laiką susigrąžinsiu, nes kalbant su jumis pirmą kartą dukros užmigo vienos, be manęs. Dar vienas žingsnis,kad manęs vis mažiau reikia.

Mane buvo apėmusi euforija, kad aš kažkam esu labai reikalinga, nes man gyvenime buvo noras absoliučios besąlygiškos meilės. Savo vyrą myliu labai ir tikiuosi, kad sulauksiu su juo senatvės, bet partneriai gali ateiti ir išeiti, visko gali būti, tik pagimdžius vaiką pamačiau, kad čia yra dieviškoji ir absoliučioji meilė, dėl kurios galima numirti.

Todėl dabar matyti, kaip tiems vaikams vis mažiau ir mažiau reikia vėl sukelia virsmą. Gal reikėtų paklausti mamų, kurių vaikai suaugę – ar jaučiasi ciklą pabaigusios, ar jis niekad nesibaigia.

Emilija: Dar su anūkais jis turbūt prasitęsia.

Vaiva: Taip, mano mama atvirai sako, kad mano vaikus myli labiau nei mane.

– Emilija, mamos dažnai šiuo laikotarpiu pajunta vadinamą motinystės melancholiją (baby blues) – kas tai yra?

– Šiek tiek apie melancholijos vaizdą kalbėjome prieš tai – dvi savaitės po gimdymo ir jis yra sukeltas hormoninių pokyčių, kai moteris tampa itin jautri emociška. „Baby blues“ laikotarpis vyksta hormoniniame fone, kai moteris tampa itin jautri emociškai ir tos emocijos yra visiškoje karuselėje ir svyruoja nuo absoliučios laimės iki ašarų, kai daugelis net nesupranta dėl ko rauda. Vieną akimirką jaučiasi super mamos tokios stiprios nes pagimdė vaikelį, kitą akimirką abejoja ar sugebės būti gera mama.

– Vaiva, ar panašūs pojūčiai, kaip ir po pirmo gimdymo, užplūdo susilaukus antrosios dukros Indrajos?

– Jei dabar manęs klaustų, ką patarti mamai, kuri pagimdo vaiką, tai sakyčiau – nesiplėšyti. Nežinau, kodėl aš taip dariau, bet kai gimė Indraja aš trečią dieną po gimdymo nusprendžiau išplauti namuose grindis, nors pas mane buvo anyta atskridusi padėti. Ji išvažiavo iki parduotuvės, o aš nusprendžiau kažką įrodyti, kaip aš viską sugebu. Man dabar taip gaila to mėnesio, kad aš neišgulėjau – dabar manau, kad reikia išgulėti tą mėnesį kol vaikas miega žiūrint serialą, o kai vaikas nemiega žindant ir mėgaujantis. Keista ambicija tampytis, skubėti ir tuo pačiu sunkiau, nes buvo dvejų metukų pirmagimė.

„Baby blues“ gal ir nebuvo, bet kai vyresnėlei buvo ketveri, o mažai metai pusantrų buvo laikas, kai turėjau suicinių minčių, daužiau galvą į sieną, kaip nebegaliu, nenoriu gyvent. Du visai mažiukai vaikai, o aš visą laiką viena namie, nes vyras dirbo po 14 valandų ir aš jaučiau visišką ribų išsiliejimą kai nesupratau kur pasibaigiu aš ir kur prasideda mano vaikas.

Vėliau ta būsena praėjo – nuėjau pas psichologą, jo patarta vėl pradėjau atrasti save, užsirašiau į knygų klubą, į jogą, atskrido mano geriausia draugė mėnesiui ir taip palaipsniui praėjo per pusę metų.

– Emilija, ar pastebite, kad mamos yra pačios didžiausios kritikės sau – aš bloga mama, nesugebu, nenuraminu?

– Taip, iš tikrųjų taip. Turime šį dalyką – mamos kaltę, kuri kirba, kad reikia eiti daryti. Tas spaudimas atsiranda tiek iš savęs, tiek iš visuomenės. Neleidimas sau išbūti, išgulėti, išsiilsėti, bet užtenka pagalbos, palaikymo, kad viskas su tavimi gerai, esi nuostabi mama reikia atsitraukti šiek tiek nuo to skubėjimo.

– Vaiva, tai kaip atrodytų tas tobulas ketvirtas trimestras?

– Nieko nesitvarkyti, nes medalio už tuos nepriekaištingus namus niekas neduoda. Tą sužinojau vėliau. Ir investuoti šiek tiek pinigų į pagalbą buityje ar maistą pristatomą į namus. Idealu, jei gali būti visada vyras ar kažkas iš šeimos narių padėti. Siūlyčiau susiorganizuoti, kad namie būtų tarsi SPA plius kūdikis – nieko neplauname, neskalbiam, o guli lovoje tik sau ir vaikams, nes jų gali būti ir daugiau, o jiems mamos dėmesio reikia.

– Emilija, pritariate?

– Svarbu ir žinių bagažas – ne viską įsimenama, ne viskas panaudojama, bet būna tos situacijos beviltiškumo ir tada prisimena, kad kažkur apie tai kažką skaitė. Taip pat patarčiau iš anksto pasiruošti specialistų sąrašą į kuriuos galėtumėte kreiptis iškilus klausimams ar ekstra atvejui.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.