Ašarą spaudžianti kretingiškės nėštumo istorija: nuo nenuvaldomo nerimo iki dvigubos laimės

Kretingiškė 30-metė Vaida Lebrikė su savo vyru Rimvydu kiek daugiau kaip prieš metus savo gyvenime sulaukė dvigubo stebuklo – dviejų sūnų Roko ir Adomo. Tačiau jų atėjimo į pasaulį istorija yra persmelkta tėvų ašaromis, didelėmis nerimo, nežinios ir skausmo akimirkomis.

Vaidai ir Rimvydui Lebrikams prieš metus, į pasaulį atėjus identiškiems dvyniams Adomui ir Rokui, teko patirti daug nerimo ir skausmo, tačiau šiandien jie dalijasi laime, kurią atnešė vaikai.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Vaidai ir Rimvydui Lebrikams prieš metus, į pasaulį atėjus identiškiems dvyniams Adomui ir Rokui, teko patirti daug nerimo ir skausmo, tačiau šiandien jie dalijasi laime, kurią atnešė vaikai.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Edita Kalnienė, „Pajūrio naujienos“

Oct 9, 2021, 10:39 AM, atnaujinta Oct 9, 2021, 10:39 AM

Du tai tikrai...

Viskas prasidėjo tą 2020-ųjų metų pirmąjį pandemijos mėnesį – kovą. Kretingiškė su savo motina ir jos drauge išvyko į Maltą, o grįžusi privalomo 14 dienų karantino metu ji pasijuto blogai, pakilo temperatūra. „Pirma mintis buvo, kad man – Covid-19“, – prisiminė ji.

Apie savo būklę iš karto informavo Karštąją koronaviruso liniją, todėl po to nuolat sulaukdavo skambučių su klausimais apie jos sveikatą. „Po kelių dienų prasidėjo labai stiprus pykinimas.

Pasidariau nėštumo testą, ir atsakymas buvo teigiamas“, – kaip sužinojo apie savo nėštumą, prisiminė moteris.

Žinoma, dėl tuo metu buvusios pandeminės situacijos vizito pas ginekologę ji turėjo palaukti.

Vėmimas ir pykinimas kretingiškei truko du su puse mėnesio – per parą ji vemdavo apie 12 kartų, neturėjo apetito, jėgų, krito svoris. „Dėl dažno vėmimo net miegodavau vonios kambaryje.

Be to, esant tokiai situacijai, dar turėjau ir dirbti“, – patirtimi dalijosi Vaida. Pirmą kartą kretingiškę gydytoja apžiūrėjo 12-ą nėštumo savaitę, kuomet ir buvo nustatytas daugiavaisis nėštumas.

„Labiausiai įstrigo ginekologės žodžiai: „Du tai tikrai...“. Aš pati nujaučiau, kad bus du, bet bijojau, kad ne trys“, – tuo metu kilusias mintis dėstė V. Lebrikė.

Po pakartotinio tyrimo ultragarsu vis dėlto nustatyta, kad susiformavę du, monochorioniniai vaisiai – diamnioniniai dvyniai. Štai nuo tada ir prasidėjo poros kelionės į Kauną.

Kauną – kiekvieną mėnesį

„Kadangi dvyniai – vienoje placentoje, tolimesnėms apžiūroms gavau siuntimą į Kauno klinikas.

Nuo 16 nėštumo savaičių kelionė į Kauno klinikas tapo kiekvienos savaitės rutina, nes prasidėjo netolygus dvynių augimas ir nustatyta transfuzijos sindromo pradžia.

Paprastais žodžiais tariant, kai vienas vaisius kenčia dėl kraujo pertekliaus ir išsivysto širdies nepakankamumas, o kitas vaisius kenčia dėl „kraujotakos bado“ ir jam vystosi inkstų nepakankamumas.

Žuvus vienam vaisiui, žūsta ir kitas vaisius“, – paaiškino moteris. Vienintelė išeitis buvo operacija, kuri Lietuvoje tuo metu dėl pandemijos nebuvo atliekama, nes negalėjo į šalį atvykti gydytojas iš užsienio. „Buvau nuteikta, kad bet kuriuo metu gausiu siuntimą operacijai į Švediją.

Skirtumai tarp dvynių svyruodavo nuo 16 iki beveik 30 procentų“, – kalbėjo Vaida.

Maždaug 6-ą nėštumo mėnesį merginai prasidėjo stiprus kojų tinimas, kilo aukštas kraujospūdis. „Pradėjau nevaldyti kojų, todėl misija neįmanoma tapo net nueiti iki vonios kambario. Taip pat įvairūs skausmai, uždegimas.

Negana to, po kiekvieno vizito iš Kauno klinikų išeidavau su ašaromis, nes vaikų būklė blogėjo“, – kokius nuogąstavimus teko patirti, kalbėjo V. Lebrikė.

Po paskutinių tyrimų Klaipėdoje kretingiškei buvo nustatyta sunki preeklampsija – baltymo kiekis šlapime viršijo normas daugiau negu 6 kartus, o kraujospūdis pakildavo iki 180/134. Tuomet ji iš karto vyko į Kauno klinikų priimamąjį. Ten, kad priimtų, laukė nuo 10 val. iki 17 val.

„Laukti galėjau tik lauke, nebuvo jokių suoliukų. Gerai, kad vyras buvo šalia ir oras gražus“, – prisiminė ji. Atlikus Covid-19 tyrimus, buvo paguldyta į ligoninę.

Vaida buvo nusiteikusi ligoninėje likti vos kelias dienas, kol bus atlikti išsamūs tyrimai, todėl su savimi ir daiktų neturėjo daug. Tačiau tos žadėtos kelios dienos virto 3 mėnesiais.

Nors sveikata gerėjo, moters medikai namo neišleido dėl rizikingo nėštumo. Be viso to, jai dar diagnozavo ir gestacinį diabetą.

Gulint ligoninėje vyras moterį galėdavo aplankyti vos kartą per savaitę ir tik 15 minučių. „Jaučiau, kaip emocinė sveikata blogėjo, nes trūko bendravimo, daug verkiau, realiai – kasdien.

Bet taip buvo daugumai moterų ten. Nebuvo galima išeiti į lauką, nors šalia – labai gražus parkas, taip pat – pakilti į kitą aukštą ar nueiti iki kito skyriaus.

Tik iki apžiūros kabineto, tualeto arba dušo, – kalbėjo V. Lebrikė, – Stebėjome per langus, kaip kitus ateina aplankyti šeimos nariai ir mojuoja per langus. O aš laukdavau kiekvieną penktadienį arba šeštadienį vyro, kuris važiuodavo iš Klaipėdos į Kauną dėl 15 minučių pasimatymo, kad galėtų atvežti rūbų ar maisto.

Nes čia meniu būdavo savaitinis, todėl kiekvieną dieną žinodavau, kas bus pusryčiams, pietums, vakarienei. Dėl maisto nesiskųsčiau, bet kai toks meniu visus 3 mėnesius, tai jau darydavosi negera.“

Palatų draugės taip pat keitėsi dažnai, todėl jų teko sutikti įvairių. „Su kai kuriomis bendrauju ir dabar, o kitų likimų nežinau, nes joms prasidėdavo traukuliai ir jas išveždavo skubiai cezario operacijai, kitos būdavo su psichikos problemomis“, – teigė Vaida.

Gimdymas prasidėjo netikėtai: vieno penktadienio naktį ji apie 2 val. pajuto, kad bėga vandenys.

Pakilus iš lovos pasirodė dar daugiau vandenų. Iškvietus pagalbą atbėgo rezidentai. Ją apžiūrėjusi rezidentė patikino, kad vandenų dar yra ir abu vaisiai gyvi, reikės laukti pirmadienio, kai bus gydytojai.

Moteriai buvo rekomenduota nevaikščioti, o pradėjus jausti skausmus – skirti antibiotikai ir tabletės, stabdančios gimdymą.

Po savaitgalio apžiūrėjus gydytojui buvo nurodyta toliau gulėti ir pilve auginti vaikus. „Man buvo paaiškinta, kad su bėgančiais vandenimis galima išbūti net iki 34-os nėštumo savaitės (aut. past. – tuo metu jai buvo 29-oji savaitė).

Taip pat teko išgirsti, kad bus gerai, jeigu pavyks išsaugoti bent vieną kūdikį“, – skaudžius prisiminimus dėstė kretingiškė.

Ją ir toliau kankino skausmai, moteris nebegalėjo miegoti. Kitą dieną po apžiūros gydytojai patikino, kad moteris tikrai dar negimdo, tačiau skausmams stiprėjant rezidentas pasiūlė ją nuvežti į gimdymo palatą.

„Gulėjau palatoje, prijungta prie kompiuterių, mane toliau tikino, kad negimdysiu dar.

Po keliolikos minučių subėgo visas personalas, atvežė 2 inkubatorius, iš viso buvo gal 10 žmonių.

Prašiau kažko nuo skausmo, bet buvo per vėlu“, – apie vaikų gimimą kalbėjo Vaida. Vaikai gimė natūraliai.

Adomas gimė 1482 gramų, 37 cm, o už 7 minučių – ir 1220 gramų 37 cm Rokas. „Jų paimti negalėjau, tik akies krašteliu pamačiau permatomame maišelyje ir dedamus į inkubatorių.

Pirmą kartą pamačiau maždaug po valandos, nuėjusi į skyrių, kuriame ištisai pypsėjo inkubatoriai“, – sakė ji.

Vyras savo vaikus pamatė tik po trijų dienų ir tai jau vykstant iš Klaipėdos jam buvo pranešta, kad nebus galima to padaryti.

„Manęs pagailėjo kažkuri darbuotoja ir davė apyrankę, kuri, kiek pamenu, reiškia, kad vyras guli privačioje palatoje pas žmoną ir jo COVID-19 testas yra neigiamas. Dėl to jis galėjo pamatyti vaikus“, – kalbėjo V. Lebrikė.

Rimvydas apie vaikų gimimą sužinojo tik jau jiems atėjus į šį pasaulį. „Pjaunu lauke žolę, lyg niekur nieko man paskambino ir sako, kad jau gimė berniukai.

Buvau labai laimingas ir puoliau visiems skambinti, – džiaugsmu dalijosi vyras. – Labiausiai įsiminė tai, kad atvykus jie buvo vos tokio dydžio, kaip kilogramo cukraus pakelis, tačiau dabar jie – jau visi vyrai.“

Dvynukų mama Vaida prisimena, kad nuo to laiko, kai abu vaikai buvo paguldyti drauge, o ne atskirai, berniukai ėmė miegoti kur kas ramiau.

Daug skausmo

Nuo tos akimirkos prasidėjo kitos kančios. Moteris turėjo kas 3 valandas nusitraukti pieno ir nešti jo savo mažyliams. Tai padaryti pavykdavo labai retai.

„Prasidėjo ašaros dėl pieno, nes jo nepavyko nutraukti, o jei pavykdavo, tas lašas benešant iki skyriaus jau būdavo sudžiūvęs“, – tikino V. Lebrikė, pridūrusi, kad vaikai ilgą laiką buvo maitinami per zondą.

Maždaug po 5 dienų vaikučius inkubatoriuose parvežė mamai į palatą. Tą dieną Adomui pasireiškė apnėja, palatoje sukaukė visi kompiuteriai. „Adomas darėsi mėlynos spalvos, krūtinė nebesikilnojo, tuo metu stingo akyse...

Tapšnojau per pėdas ir glosčiau nugarą, o atbėgusi gydytoja jungė deguonies kaukę. Laimei, pavyko atgaivinti. Po to laiko kiekvienas aparato išleistas garsas stingdė, negalėjau miegoti“, – apie sunkią situaciją pasakojo Vaida.

Vaikais kretingiškė rūpinosi viena. Viską turėjo daryti griežtai pagal grafiką, todėl jautėsi labai pavargusi. „Mano kiekviena diena buvo griežto režimo, o kiekviena valanda suplanuota“, – tikino ji.

Nuo 32,5 savaičių kretingiškė vaikus pradėjo bandyti maitinti be zondo, o vyrui nebeleisdavo vaikų lankyti visiškai.

O kai vaikams suėjo 34 savaitės, juos išleido namo – tuomet berniukai svėrė beveik 2 kilogramus. „Atvykau su suknele ir basutėmis rugpjūtį, o išvykau namo su paltu spalį“, – buvimą ligoninėje apibendrino V. Lebrikė.

Namuose kretingiškei pagerėjo emocinė būklė. „Vieną savaitę vyras pabuvo namuose ir grįžo į darbą, nes ir pačiai sekėsi puikiai tvarkytis. Dabar jau metai, ir iki šiol viena susitvarkau“, – tikino Vaida.

Šeima toliau lankosi Kauno klinikose maždaug kas mėnesį.

„Vaikai valgo viską, turi po 8 dantis, vaikšto įsikibę, labai retai verkia. Bemiegių naktų praktiškai neturėjome, nes miega iki 8 ryto.

Keliaujame su visa šeima po Lietuvą, kartais paliekame su seneliais. Nors vaikai identiški, bet atskirti dažnam pavyksta, gal dėl to, kad rengiu skirtingai, – apie dabartinį savo gyvenimą pasakojo kretingiškė V. Lebrikė. – Nebeskaičiuoju dienų, mėnesių, palatų, kambario draugių, tablečių, ištrauktų zondų, mililitrų, gramų ar net medžių lapų, dienų iki 15-os minučių pasimatymo.

Šiandiena yra tiesiog gražiausia, nors ir vėl skaičiuojame: išdygusius dantis, pirmus žingsnius, pirmus žodžius.“

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.