„Vienodų nėštumų, kaip ir vienodų gimdymų nebūna, bet juk nebūna ir vienodų vaikų... Mums, mamoms, visuomet norisi lyginti, nes turima patirtis niekur nedingo, o ir kūnas prisimena patirtus dalykus.
Tikra tiesa, kad laukiantis pirmą kartą lyginame save su draugėmis, sesėmis bei mūsų pačių mamomis ar močiutėmis. O tam nutikus antrą ar net trečią kartą jau turime savo aiškų matymą. Esu pastebėjusi, kad su kiekvienu nėštumu moters pasitikėjimas savo kūnu auga ir trečiame nėštume moteris dažnai yra visiška motinystės ekspertė. Bet ir ekspertams kartais reikia palaikymo ar švelnaus apkabinimo su jaukiais žodžiais: „kaip tu jautiesi? „Juk žinai viskas bus gerai“.
Įdomu tai, kad laukiantis pirmą kartą su tavimi laukiasi visa tavo aplinka – draugai nuolat domisi kas vyksta su tavo kūnu, būsimi seneliai skuba susipažinti su savo rolę, o būsimas tėtis tiesiog skrajoja oksitocino padangėje. Nežinau ar man pritartų kitos trečiąkart mamos, bet, panašu, kad su kiekvienu nėštumu palaikytojų pasaulis susitraukia. Tiesą sakant, asmeniškai aš, trečio nėštumo metu, dėmesiu nesiskundžiu, nes jo ir nelabai noriu. Šį kartą ne draugės ar seneliai, o dukros kiekvieną rytą nepamiršta pasisveikinti su būsima sese ir pasirūpinti, kad mama pailsėtų. Juk mama ir taip visada mažylę nešioja, sako abi ir taip saldu pasidaro, kai matai jų laukiančias akis pasiruošusias padėti.
Kita istorija turbūt yra su vyrais, nes taip pat, kaip ir mama, taip ir tėtis su kiekvienu nėštumu tampa vis didesnis ekspertas. Skirtingai nuo ankstesnių nėštumų šįkart aš užtikrintai pasinaudoju savo situacija ir patikėkite burtažodis „Juk aš nėščia“ vis dar puikiai veikia!
Nėštumo savaitėms bėgant ir apvalėjant kūnui, besikeičiant tempui bandau prisiminti, kaip buvo prieš devynerius ar šešerius metus, kai gimė pirmosios dukros, bet, turiu prisipažinti, kad mano atmintyje laukimas jau ištrintas augančių vaikų džiaugsmais ir tik labai ryškūs įvykiai kartais išlenda lyg momentinės nuotraukos.
Pirmas nėštumas turbūt ryškesnis, kaip ir visos pirmosios patirtys, o antro kartais tiesiog atrodo, kad nebuvo, bet pirmieji pusę metų su labai neramia dukrą tikrai liko atmintyje.
Kiekvieno nėštumo pradžioje sau žadu, kad šiuo laiku mėgausiuos kiekviena akimirka, nes jos taip greitai praeina, pabūsiu su savim, skirsiu savo kūnui dėmesio, bet gyvenimas viską sujaukia ir sudėlioja, kaip nori. Su pirmągime tiesiog dar daug nesupratau ir norėjau užkariauti pasaulį, su antrąją sunkiai susirgo mama, o dabar mūsų pasaulį užklupo karas. Vieną skirtumą tikrai žinau – su kiekvienu nėštumu aš esu ramesnė ir mažiau reaguojanti į aplinką, vis labiau vertinu pečius prie kurių galiu prisiglausti ir tiesiog pabūti, ramiai ir saugiai savo akimirkoje.
Šį kartą dar labai džiaugiuosi nėštumo draugėmis ir kiekviena mane supančia naują mama. Moterų bendrystė yra nerealus palaikymas ir geros energijos užtaisas, tik svarbu nepamiršti tuo džiaugtis, tad tikiuosi sutikti vis daugiau būsimų mamų, o gal net ir įsirašysiu į mamų klubą.“
