„Keliaujant motinystės labirintais su kiekvienais metais vis labiau suprantu ką pasakyti man norėjo mano močiutė, mama ar kitos giminės moterys ir moralas jų visų buvo tas pats „Kiek daug ,vaikeli, jūs dabar visko turite – ir žinių, ir daiktų ,ir pagalbos šitame kelyje.“
Susilaukus pirmosios dukros nenorėjau girdėti jokių patarimų iš praeito amžiaus, pasitikėjau savimi, kitomis mamomis, su kuriomis susitikdavome jaukiame prieraišiosios tėvystės centre, ir, žinoma, kolegomis medikais.
Ypatingai ryškiai prisimenu savo, kaip mamos augimą. Pradžioje buvau atvira įvairiems pasiūlymams, nes atrodė, kad tokiam mažam žmogui reikia tiek daug daiktų! Čia mūsų šeimai sustoti ir, galima sakyti, prabusti padėjo vyro pusbrolis įlėkęs į namus, kaip koks tėvystės uraganas ir atskleidęs veiksmų planą.
Atvažiavo jis tą rytą su dideliu geltonu vežimėliu pilnu daiktų ir pranešė, kad čia viskas ko mums reikės pirmiesiems kūdikio mėnesiams. Mes, būsimi tėvai, sugebėjome tik palinksėti galvomis, bet pirmą pamoką išmokome – naujagimio daiktai į tavo namus atkeliauja patys ir pirmojo kraitelio reikmenys tikrai keliauja iš namų į namus, tad tik mokėk priimti dovanas (juokiasi).
Su pirmuoju vaiku turbūt pabandžiau visokias priemones, mes keliavome iš vienos mankštos į kitą, lankėme baseiną nuo kūdikystės, mažųjų genijų mokyklas ir muzikos terapiją. Žinoma, viską dariau kartu su ją, nes juk tiek daug turime pabandyti!
Suspaustą ir labai tikslią mūsų dienotvarkę, nes buvau labai tvarkinga mama, sugriovė naujas pilvelio gyventojas. Pajutusi, kad laukiuosi tikrai nebegalėjau išsilaikyti pačios susikurtame motinystės tempe, todėl dukrytė natūraliai daugiau laiko pradėjo leisti su šeima. Tuomet atrodė neįtikėtina, kad buvimas tiesiog pas močiutę be jokių edukacijų, pamokėlių ar kitų užsiėmimų buvo jos geriausias laikas, bet tai visiška tiesa!
Susilaukus antrosios dukros pamenu pojūtį, kai, rodos, norėtum suskilti per pusę ir žongliruoti savo susikurtos motinystės idealais, bet tai tampa nebeįmanoma. Šioje situacijoje pagrindinis dalykas padėjęs man nepamesti savęs buvo kitų mamų turinčių ne vieną vaiką palaikymas. Dar dabar pamenu, kaip trumpam užbėgo draugė ir nuramino – ir man taip buvo, bet viskas bus gerai, tu tikrai susitvarkysi ir jau tai darai.
Nemeluosiu ši patirtis atnešė ir daug ašarų, nepasitikėjimo savo jėgomis ir net savotiško išsekimo. Kartais atrodo, kad tie pirmieji mėnesiai praskriejo tirštame rūke, bet dukrytei sustiprėjus, o man atradus nešioklę ir tvirtus pečius tėčio pasaulis vėl tapo mielas.
Susilaukus antrojo vaiko supratau, kad galiu dalintis su kitais savo ne tik džiaugsmais, bet ir vargais, tikrai nebūtinai turiu viską atlikti tobulai.
Tobulas šįkart tapo tėtis, kuomet su mažąją jis pradėjo lankyti muzikinio lavinimo pamokėles – jiems tai buvo nuostabus laikas kartu, o vyrui dar ir kitų mamų komplimentų terapija (juokiasi). Tuomet vis dažniau pradėjau girdėti savo šeimos moteris ir jų patarimus būti čia ir dabar bei prisiminti ir save.
Šiuo metu besilaukiant trečiosios dukros viduje ypatingai ramu, nes supratau, kiek daug dabar mes visko turime, bet ar iš tikrųjų mums tiek reikia? Ar nepametame savęs nuolat ieškodamos informacijos sraute? Ar neprarandame savo vidinės intuicijos ir motinystės instinkto iki kurio turime užaugti, kaip mamos?
Todėl mano pagrindinė patirtis motinystėje dabar kalba šeimos moterų lūpomis ir už visus daiktus ar būrelius vis svarbesnis būtent jų patarimas ar žvilgsnis. Tai augina tą motinystės raumenį ir pasitikėjimą savimi, o šitas privalo būti kiekvienos mamos kraitelyje.
Daiktų pasirinkime labiausiai pradėjau vertinti taisyklę – mažiau yra daugiau, todėl kuo mažesnis vaikas, tuo kokybiškesnis ir tvaresnis turi būti jo daiktas. Tiesa, šįkart mane yra užvaldęs smalsumas išbandyti visas kūdikiams siūlomas išmaniąsias technologijas, kaip, pavyzdžiui automatiškai sūpuojančią lovelę ar kitas naujoves. Būtinai pasinaudosiu ir praėjusių kūdikystės periodų atradimais – jau mano minėtą nešynę, linguoklę-gultuką (tik be jokių vibro funkcijų ar muzikyčių!), medžiagines sauskelnes ir vystyklystės paslaptis.
Todėl primenu kiekvienai – girdėkime save ir nepaklyskim motinystės džiunglėse.
Su artėjančia Mamos diena,
Ieva“
