Nuomonės formuotoja ir mama Sotera Šveikauskaitė prabilo širdį veriančia tema: „Užtenka tylėti ir bijoti“

„Turėjau keturis persileidimus, daugiausia – dėl nesivystančio nėštumo. Ėjome labai ilgą gydymo kelią, net emigravome iš Lietuvos“, – mama Kristina.

Sotera Šveikauskaitė su dukromis.<br>Pranešimo spaudai nuotr.
Sotera Šveikauskaitė su dukromis.<br>Pranešimo spaudai nuotr.
Medicinos psichologė, LPS reprodukcinės psichologijos specialistų grupės vadovė dr. Justina Slavinskienė.<br> Pranešimo spaudai nuotr.
Medicinos psichologė, LPS reprodukcinės psichologijos specialistų grupės vadovė dr. Justina Slavinskienė.<br> Pranešimo spaudai nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

2024-06-24 14:28, atnaujinta 2024-06-25 09:03

„Išgyvenau pyktį, liūdesį dėl vaisingumo praradimo. Turėjome dvi pagalbinio apvaisinimo procedūras, o nuo trečiosios mane, einančią iš inercijos ir emociškai subyrėjusią, sustabdė vyras. Blogiausia ir sunkiausia, kad šalia tyrimų ir medikamentinio gydymo paketo niekas medicinos įstaigose nė karto nepasiūlė pokalbio su psichologu ir niekas nepaklausė apie emocinę savijautą. Tas mane kaip šios srities specialistę stipriai liūdino ir graudino dar labiau“, – mama Justina.

Net 15 procentų porų visame pasaulyje negali susilaukti vaikelio, tačiau ar kada susimąstėte, kas slypi po šiais skaičiais? Porų negalėjimas tapti tėvais – tai ne tik liūdna ir negailestinga statistika. Po skaičiais tūno itin jautrios, širdį veriančios šeimų istorijos bei jų su niekuo nesulyginamas kelias į tėvystę, o neretai ir santykių iššūkiai, su kuriais susiduria poros, negalinčios tapti tėvais.

Kaip sako medicinos psichologė, LPS reprodukcinės psichologijos specialistų grupės vadovė dr. Justina Slavinskienė, sudėtingomis akimirkomis labai svarbu nepamiršti kantrybės ir partnerių tarpusavio supratimo.

„Stiprias emocijas poros dažniausiai išgyvena dėl emocinio atstumo tarp partnerių. Partneriai, susidūrę su sunkumais pastoti, neretai atsitraukia vienas nuo kito, kiekvienas tyloje arba savo darbuose ieško nusiraminimo, o kartu ir vidinių sprendimų, kaip reaguoti, kaip būti, kaip įveikti gydymo planą. Todėl labai svarbu ne pasitraukti vienam nuo kito, o būti kuo daugiau emociškai kartu. Be abejonės, labai svarbu pasikliauti specialistais, tarp jų ir psichologu, nebijoti jam atsiverti.

Pokalbis su psichologu emociškai nelengvoje situacijoje leidžia atpažinti daugybę išgyvenamų emocijų. Be to, specialistai įprastai padeda priimti išgyvenamus jausmus, padeda identifikuoti varginančius minčių apie ateitį scenarijus, o tai leidžia aiškiau ir sąmoningiau suvokti, kas vyksta su pora kaip vienetu ir su kiekvienu individualiai.“

Projektas kviečia nebetylėti

Kad porų negalėjimas tapti tėvais iki šiol apipintas mitais, galima įsitikinti kiekvieną kartą, atvirai bendraujant su poromis, kurios dėl tam tikrų fiziologinių, fizinių ar emocinių priežasčių negali tapti tėvais.

Tuo įsitikino ir tinklaraščio „Babyblog“ autorė, dviejų mergaičių mama Sotera Šveikauskaitė, kuri neseniai savo socialiniame tinkle paskelbė naują projektą „Įžiebk vilties. Aš nebetylėsiu“ ir pakvietė poras pasidalinti savo keliu į tėvystės džiaugsmus.

Soteros projektą globojančio „Fertingel“ prekių ženklo vadovė Kristina Valskienė sako, kad nors visuomenėje vis daugiau kalbame nepatogiomis temomis, visgi nevaisingumo tema yra nustumta į paraštes: „O juk gerai pagalvojus, kiekvienas mūsų rasime artimame rate šeimą, kuri šiuo metu mina sunkius kelius savo svajonės link. Ar žinome, kaip su jais kalbėtis? Kaip palaikyti, ko klausti?

Greičiausiai, paieškoję nedaug rastume informacijos, kaip elgtis, ką sakyti ir ko nesakyti. Kas iš viso yra nevaisingumas? Ar tai tik moters atsakomybė ir reikalas? Anaiptol, ne. Šiuo projektu norime įkvėpti šeimas kalbėti ir kalbėtis, parodyti, kad jie nėra vieni arba atstumti.“

Istorijos, kurios užplūdo Soteros paskyrą – veria širdį. Vienos jų – itin sėkmingos, nes pagaliau pavyko susilaukti stebuklo, kitos – kiek liūdnesnės, nes moterys vis dar svajoja sūpuoti kūdikį ant rankų.

Kai kurios projekto dalyvės neslepia, kad išgirdusios nevaisingumo diagnozę nebenorėjo gyventi, o kai kurių santykiai su partneriu ėmė šlubuoti, prasidėjo abipusiai kaltinimai ir tarpusavio nesutarimai.

Dar daugiau – moterys viešai dalijasi pripažįsta, kad matydamos kitų laimę tapus tėvais, jaučia didelį pyktį: „Nesu mama, neturiu istorijos su laiminga pabaiga, man trūksta palaikymo iš mano likimo moterų, o istorijos apie sėkmingus pastojimus mane žudo, ypač tada, kai to lauki 10 metų.“

Ragina kalbėti ir kurti saugią bendruomenę

Šis projektas socialiniame tinkle atskleidė ir dar vieną nevaisingumo temos pusę – moterys vis dar gėdijasi apie tai garsiai kalbėti, istorijomis dalijasi privačiomis žinutėmis, o viešai savo istoriją nutyli, bijodamos pasmerkimo ar nesupratimo.

Kol nevaisingumas visuomenėje iki šiol laikomas viena tabu temų, Sotera ragina netylėti ir drąsiai kalbėti, dalintis savo istorijomis, o drauge įkvėpti kitas šeimas: „Nors nevaisingumo tema dar tikrai yra tabu tarp visų mūsų, bet apie tai kalbėdami atviriau, dalindamiesi savo istorijomis, mes galime kitiems ne tik suteikti vilties, drąsos susilaukti vaikelio, bet kartu ir nesijausti vienišiems.

Ar žinojote, kad net 15 proc. viso pasaulio šeimų susiduria su nevaisingumo problemomis, o noras turėti vaikų – labai didelis?

Kalbėdami viešai galime padėti vieni kitiems. Užtenka tylos, užtenka tylėti ir bijoti. Juk galime kartu suburti sąmoningų, vienas kitam padedančių žmonių bendruomenę.“

Davė patarimų šeimoms ir artimiesiems

Savo ruožtu reprodukcinės psichologijos specialistų grupės vadovė dr. Justina Slavinskienė sako, kad itin svarbu žinoti tam tikras taisykles, bendraujant su šeimomis, einančiomis link tėvystės.

„Didžiausia ir esminė klaida, kurią daro patys artimiausi porai šeimos nariai ir draugai yra klausinėjimas „kada vaikai“, „kada turėsime anūkų“ ir pan.

Visi tokie klausimai yra tarsi dūriai į kraujuojančią šeimos žaizdą, o linkėjimai „kad gandrai aplankytų“ veikia itin neigiamai.

Suprantama, kad šeimos nariams ir draugams ir smalsu, ir neramu, tačiau klausimai, linkėjimai ir patarimai prilygsta peilio ašmenims, lėtai ir giliai pjaunantiems odą.

Nuo klausinėjimo ir skausmą patiriančios gynybiškos poros reakcijos nepalengvės nei porai, nei artimiesiems.

Jei jau norisi kalbėti šia tema – geriau pasidalinkite savo nerimu, nuogąstavimais ir kitais jums kylančiais jausmais kalbėdami tik apie save, nieko neklausinėdami nelengvu keliu einančių jums svarbių žmonių“, – pataria psichologė.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.