Aktoriai vyras ir žmona kuria spektaklius vaikams: didžiausias malonumas – dirbti kartu

Šįkart rubrikos „Versli ir mama“ svečiuose visai ne verslininkė, o labai kūrybiška asmenybė, profesionali teatro aktorė Indrė Endriukaitė, kuri kartu su vyru Remigijumi įkūrė socialinį teatrą vaikams Ridikėlių mokyklėlė ir po visą Lietuvą keliauja rodydami savo kurtus edukacinius spektaklius.

 Idėja spektakliui „Tigro pusryčiai" kilo skaitant istorijas apie Mikę Pukuotuką.<br>  E.Ovcarenko nuotr.
 Idėja spektakliui „Tigro pusryčiai" kilo skaitant istorijas apie Mikę Pukuotuką.<br>  E.Ovcarenko nuotr.
 Spektaklio tikslas - ugdyti vaikų sąmoningą požiūrį į maistą.<br> E.Ovcarenko nuotr.
 Spektaklio tikslas - ugdyti vaikų sąmoningą požiūrį į maistą.<br> E.Ovcarenko nuotr.
 Vyresnėlei Medai - jau dveji.<br> „Miško archyvas" nuotr.
 Vyresnėlei Medai - jau dveji.<br> „Miško archyvas" nuotr.
 Mažajai Ringailei netrukus bus keturi mėnesiai<br> S.Klibavičiaus nuotr.
 Mažajai Ringailei netrukus bus keturi mėnesiai<br> S.Klibavičiaus nuotr.
 Kūrybiniuose planuose - net dešimt spektaklių vaikams įvairiausiomis edukacinėmis temomis.<br>  E.Ovcarenko nuotr.
 Kūrybiniuose planuose - net dešimt spektaklių vaikams įvairiausiomis edukacinėmis temomis.<br>  E.Ovcarenko nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Apr 4, 2020, 10:28 PM, atnaujinta Apr 5, 2020, 9:26 AM

– Esate ir tėvai, ir profesionalūs aktoriai – gal trumpai prisistatykite: kokius darbus dirbate, kiek vaikučių auginate?

– Abu dirbame Kauno Valstybiniame lėlių teatre aktoriais, aš neseniai įsidarbinau Užliedžių laisvalaikio salėje režisiere. Remigijus dabar yra vaiko auginimo atostogose ir tuo pačiu baiginėja studijas Kauno kolegijoje. Taip pat abu kuriame spektaklius savo įkurtoje „Ridikėlių mokyklėlėje“. Kartas nuo karto Remigijus nusifilmuoja serialuose, veda kokį renginį, savanoriškai garsina įrašus Marijos radijuje.

Abu bendrai auginam dvi savo dukrytes: Medą, kuriai dabar 2 metai ir 2 mėnesiai bei Ringailę, kuriai jau greit bus 4 mėnesiai. Remigijus dar turi du vaikus: Astijų (beveik 18 m.) ir Robertą (11 m.). Kai būna visi keturi, namie tikrai neliūdna (juokiasi).

– Kaip gimė „Ridikėlių mokyklėlė“ ir spektaklis „Tigro pusryčiai“?

Tiesiog prieš miegą Medai skaičiau Mikės Pūkuotuko istorijas ir vieną vakarą papuolė II skyrius, kuriame Tigras ateina į girią ir pusryčiauja. Čia gal profesinė liga – kai skaitai knygas, pieši sau vaizduotėje paveikslus ir kartais jie blankūs, o kartais iškyla labai konkretūs vaizdiniai, kaip visa tai galėtų atrodyti scenoje. Taip ir tą vakarą, skaitau ir tiesiog gimsta galvoje spektaklis.

Atsimenu ateinu į virtuvę ir sakau: „Kokią gerą medžiagą perskaičiau, darom spektaklį?“. Remigijus, aišku, sutiko. O kai tokia mintis ateina į galvą, ją paskui sunku išvaryti. Taip, kas vakarą bekalbėdami, fantazuodami, kaip čia būtų galima padaryti, kokia muzika galėtų skambėti, o kas ją mums sukurtų ir panašiai, žingsnelis po žingsnelio nejučiomis judėjom į priekį.

Premjerą paskelbėm dar nepradėję repetuoti (kvatoja). Paskui, kai gavom lėles ir muziką, Medą užmigdudavome ir repetuodavome svetainėje iki kokios 1 valandos nakties. Pilnu balsu tik per premjerą ir padainavom (šypsosi). O kaip paskui viskas vystėsi, jau net nežinau. Tiesiog savaime. Tik pamenu, ką besutinkam – visi sveikina įkūrus savo teatrą, džiaugiasi. O mes net negalvojom, kad „va dabar įkursim teatrą“, pirma idėja buvo tik spektaklis, bet kai tiek sulaukėm rezonanso, pagalvojom, o kodėl gi ne, juk idėjų dar sočiai turim. Bet viskas kūrėsi labai palaipsniui, palengva, su meile.

– Papasakokite plačiau apie šį pirmąjį spektaklį – kam jis skirtas, kiek laiko kūrėte, kas prisidėjo ir kur jis rodomas?

– Spektaklis skirtas vaikams, siekiant ugdyti jų pačių sąmoningą požiūrį į maistą. Juk labai daug girdime, kiek tėvai turi problemų su vaikų maitinimosi įpročiais: „valgo tik blynus, nevalgo daržovių, nieko nevalgo arba tik su planšete rankose ir panašiai.“ Esu įsitikinusi, kad būtent tėvai formuoja vaikų santykį su maistu. Kiek kartų esame susidūrę asmeniškai, kai vaikui siūlome paragauti, o tėvai tuoj stabdo „ne, jis to nevalgo“. Paklausus kodėl, pasirodo, kad 6 metų vaikas dar nėra brokolio ragavęs… O cukraus į arbatą pirmą kartą juk ne pats dvimetis įsideda. Vaikai darželiuose geria arbatas, kakavas be cukraus, o namie?

Kai po spektaklio su vaikais diskutuojam, tokių perliukų išgirstam! „Mano tėtis valgo čipsus, kai televizorių žiūri“, „Mano tėvai visada broliui duoda parduotuvėj kolos, kad jis neverktų.“ Arba klausiam vaikų: „Ar sutariame, kad šiandien per pietus suvalgysit visas daržoves“, jie visi šaukia: „taiiiiip“, o šalia sėdinčios auklėtojos juokiasi „aha, suvalgys, taip ir matom, dar nėra taip buvę“. Tai kaip manot, ar vaikas tai girdėdamas stengsis suvalgyti?

Mūsų misija tokia, kad parodome spektaklį, kuriame jie mato, kaip Tigras nieko nevalgo, jie atpažįsta save, jie atsipalaiduoja, o tada diskutuojame: ką ir kaip valgyti, kad augtume sveiki, stiprūs. Vaikams didžiausias klausimas, kurį labai dažnai išgirstame po spektaklio „Tai ką, Tigras liko nevalgęs??“. Ne kartą buvo, kai diskusijos metu vaikai sugraužia ir morkas, ir salierus, ir špinatinius vaflius. O kiek mums spektaklio avižinių dribsnių suvalgė! Praktiškai kiekvieną kartą grįžę turim nepamiršti pasipildyti.

– Kiek laiko kūrėte šį spektaklį?

– Kiek patį spektaklį kūrėm nuo pirmos idėjos iki premjeros tiksliai nežinau, bet panašiai gal 5-6 mėnesius. Kadangi niekam nebuvom įsipareigoję, tai niekur savęs ir neskubinom. Visa pirminė inspiracija iš namų aplinkos. Meda gavo iš draugų dovanų tokį megztą tigrą, žiūriu aš į tą lėlę ir galvoju: „nemačiau spektaklio su megztomis lėlėmis“, tada Remigijus prisiminė, kad jo pusseserė Dainora – dailininkė. Ir draugą kompozitorių Artūrą Sinkevičių prisiminėm. Jie patikėjo mūsų idėja ir sutiko prisidėti.

Premjerai išsirinkome taip pat pažįstamų nedidelę, bet jaukią „Mokslo kavinę“, pasikvietėm kuo daugiau savų, kad būtų drąsiau ir suvaidinom tą pirmą kartą. Nežinau, ar esu dar labiau jaudinusis prieš premjerą. Spektaklį kūrėme, kad jis būtų mobilus kamerinei erdvei. Tad važinėjame į darželius, mokyklas, studijas, kavines.

– Apie ką yra antrasis spektaklis „Abė ir Cėlė“?

– Šis spektaklis sukurtas norint sužadinti vaikų norą mokytis rašyti ir skaityti. Rašymas nėra tik vienas iš nuobodžių mokyklos dalykų. Man sunkiai suprantamas tas, vėlgi suaugusiųjų, formuojamas požiūris vaikams: „na ką, jau kitais metais į mokyklą, baigėsi katino dienos“, arba girdint vaikus džiūgaujant, kad pagaliau penktadienis, nereikės į mokyklą dvi dienas, pagaliau atostogos. Na taip, atostogų visi laukia, bet tas požiūris, kad mokykla „katorga“ skaudus. Juk mokykla mums suteikia žinias, mes tiek išmokstam naujų dalykų, tiek galimybių.

Vaikas iš prigimties mėgsta mokytis – juk nuo kūdikystės jis kelia sau iššūkius siekdamas tobulėti, nepasiduoda, kol neišmoksta pasiekti žaisliuko, žengti žingsnį, naudotis šaukštu. Tik mes paskui stabdom jį su savo „negalima“ ir „atsargiai“. Vaikams ribos turi būti, bet ir tėvams nereikia peržengti ribų ribojant.

Šiame spektaklyje su abėcėle supažindinama žaismingai, ne akademiškai, o po vaidinimo su vaikais diskutuojama, kodėl mums svarbu pažinti raides, dėl ko naudinga skaityti knygas, pasakojama, kokios dar yra abėcėlės. Žadinam vaikų smalsumą patiems pasidomėti raidynais ir kalbomis. Siekiam ugdyti ir meilę gimtajai kalbai. Juk patriotiškumas ne tik vėliavėlė ant mašinos ar marškinėliai su vyčiu. Patriotiškumas – tai pagarba kalbai, kuria ištarėm savo pirmąjį žodį.

– Kokių atsiliepimų sulaukiate iš tėvų?

– Na, kol kas papeikimų nesulaukėm (šypteli). Gavome ir nuotraukų su salotos lapu, ir nuostabos kupinų žinučių, kad po spektaklio vaikas ryte ne tik košės paprašė, bet ir lovą pasiklojo.

– Kas yra socialinis edukacinis teatras ir kuo jis skiriasi, pavyzdžiui, nuo lėlių teatro?

– Didžiuosiuose lėlių teatruose temų spektras platesnis. Statomi spektakliai ir pagal klasikines pasakas, daugiau orientuojamasi į vaikų emocinį lygmenį, analizuojama problematika – baimės, draugystė. Spektakliai pažindina su istorija, žymiais žmonėmis.

Mes labiau orientuojamės į aktualią socialinę problematiką: mitybos įpročiai, ekologija, saugumas internetinėje erdvėje. Esame „maži“, todėl galime sau leisti pasiekti mažus rajonus, mažą auditoriją, būti prieinamesni finansiškai. Savo veikla nesiekiame pelno, pagrindinis tikslas – teatru skleisti žinutę.

– Ir namuose, ir darbe kartu – kokie iššūkiai dažniausiai kyla ir kaip juos suvaldote?

– Mums didžiausias malonumas dirbti kartu! Mėgstame ir paerzinti scenoje vienas kitą, ir puikiai jaučiame vienas kitą, ir žinome, kada kuriam reikia pagalbos. Aišku, kūrybiniame procese visko būna: ir pasiginčijame, ir nesutinkame, bet mūsų konfliktai pagarbūs. Puikiai suprantame, kad esam skirtingi ir nuomonės nebūtinai turi sutapti. Padarome pertrauką, nusiraminame, tada susėdame pasikalbame, pasiaiškiname, surandame kompromisą ir judam toliau. Lygiai taip pat ir gyvenime.

– Sakoma, batsiuvys be batų, o ar lieka jėgų ir laiko užsiimti su savo dukromis kūrybinėmis veiklomis?

– Tų kūrybinių žaidimų specialiai tikrai nežaidžiame, nekuriame ir negaminame, neužsimame daile ir darbeliais. Bet profesija gelbėja sprendžiant ugdymosi problemas. Visas situacijas stengiamės išgyventi kūrybiškai, per žaidimą, netiesiogiai moralizuojant. Na ir aišku, namuose daug dūkstama, galime gaminant pietus staiga pradėti šokti, po stalu dainuoti, griūti vidury kambario ir voliotis. Bet turime ir taisyklių: valgant jokių telefonų ir televizoriaus, laikomės dienos ritmo režimo.

– Kuo svarbus teatras vaikams? Yra tėvų, kurie mano, jog į spektaklius turi vaikščioti didesni vaikai, kurie jau „supranta“? Kokia jūsų nuomonė?

- O kaip jie pamato, kada vaikas jau „supranta“? Tokie ir aštuoniolikmečius laiko nieko dar nesuprantančius apie gyvenimą. Juk kiek tyrimų atlikta, kad vaiko charakteris formuojasi dar mamos pilve, o ne paauglystėje. Vaikai viską supranta, tik mes ne visada norime tuo tikėti. Šiek tiek patogu dabar neaiškinti, nekalbėti, neužsiimti. Ir vaikams kartais patogu nesuprasti, kad žaislus reikia susitvarkyti, kad mama sakė nepilti vandens iš vonios.

Tai, kad kūdikiai viską supranta akivaizdus pavyzdys – „Dansema“ teatro pamokėlės ir spektakliai. Šio teatro įkūrėja Birutė Banevičiutė dabar sukūrė spektaklį ir Kauno Valstybiniame lėlių teatre. Vien dėl šio darbo norėjau grįžti į teatrą po gimdymo. Nepaaiškinamas momentas, kai rodai vaikui veiksmą ir tą milisekundę matai jo suvokimą. Gali net pastebėti į ką jis atkreipė dėmesį ir ką tuoj eis pamėginti daryti. Šitas principas padeda namie pasinaudoti auklėjant vaikus, kai nori, kad jis ką padarytų.

Teatrinėmis priemonėmis, ypač lėlių, labai galima daug pasiekti. Iki tam tikro amžiaus vaikai tapatinasi su herojais, be to pas juos dar nesuvaldyta intuicija, tad jie labai gerai supranta abstrakcijas, jaučia kuriamą atmosferą. Vaizdai visiems paveikesni nei žodžiai.

Tik svarbu vaiką atvesti į tinkamą jo amžiaus grupei spektaklį. Kūdikiui svarbu netrukdyti tyrinėti, nebaksnoti pirštu į ką jis „turi“ žiūrėti, o su kalbančiu vaiku privaloma padiskutuoti po spektaklio: ką jis matė, ką suprato, kodėl, jo manymu, buvo taip ar kitaip. Teatras vaikui ne tik pramoga, bet puiki edukacinė priemonė. Tik reikia mokėti ją tinkamai išnaudoti.

– Ar svarstote kaip nors įveikti karantino apribojimus ir persikelti į virtualią erdvę?

– Ne, į virtualią erdvę nenoriu keltis. Geriau kūrybiškai išlauksime, pasiruošime būsimiems projektams, pabūsime šeimoje. Virtualus vaizdas yra skirtas kinui, o teatras yra ir turi būti gyvas. Perduodamas žodis „apkabinu“ neatstoja tikro apkabinimo. Taip ir spektaklis. Juk kiekvieną dieną vis kiti žiūrovai, kitos aplinkybės, aktoriai labai priklausomi nuo žiūrovo, vaidindami prisitaiko prie to, kaip klauso, į ką reaguoja, kartu kvėpuoja. O įrašas yra tik įrašas. Nepajausi to vadinamo „feedback‘o“, o „like’us“ bet kas gali sudėti. Bet ši kūrybinė pauzė nepraeis tuščiai. Užkūrėm naują projektą – pakvietėme vaikus kurti pasakėčias, kurias ateityje galėtume paversti lėlių animaciniais filmukais.

– Sunku kalbėti, kai situacija Lietuvoje ir pasaulyje tokia, bet vis tiek – kokie artimesni planai? Kokios kitos spektaklių idėjos?

– Drauge su „Kūrybos kampu 360“ kuriame spektaklį apie tvarų, saikingą vartojimą. Giedrius Bučas organizuoja švaros žygį aplink Lietuvą rugpjūčio – lapkričio mėnesiais, tad pirmiausia norime šį spektaklį atsidėkodami parodyti prie žygio prisidėsiančioms bendruomenėms. Vėliau skleisime žinutę mokyklose, viešuose renginiuose, festivaliuose.

Dar labai labai noriu suorganizuoti teatro festivalį Užliedžiuose. Taip pat, dar tik mintyse, bet nešioju spektaklį apie saugumą internete adaptuojant pasaką „Katinėlis ir gaidelis“. Stengsimės artimiausiu metu ją realizuoti. O kažkada susirašiau, kokiomis temomis norim kurti – tai dar laukia dešimt spektaklių.

– Sakoma, kad kiekvienas aktorius svajoja apie savo teatrą – ar „Ridikėlių mokyklėlė“ išpildo šią svajonę?

– Jei atvirai, niekada nesvajojau apie savo teatrą. Nežinau, ar tikrai visi aktoriai svajoja apie savo teatrą. Apie didelius vaidmenis, nacionalinių teatrų scenas, garsius režisierius – taip. Bet kuris aktorius svajoja užsiimti administraciniu darbu? Mums didžiulis iššūkis apie spektaklį komunikuoti, reklamuoti, organizuoti. Esame įpratę teatre tik vaidmenį kurti, o čia visas pareigas turim atlikti dviese: ir direktoriaus, ir vadybininko, ir buhalterio, ir vairuotojo. Bet Ridikėlių mokyklėlė leidžia mums kalbėti ta tema, kuri mums patiems svarbi. Ir leidžia pajausti didesnį atsakomybės jausmą. Čia jau neapkaltinsi, kad režisierius neaiškiai uždavinius suformulavo, ar aktoriai savo darbo nepadarė. Visi rezultatai priklauso tik nuo mūsų pačių sprendimų. Tad, kai sulauki gerų atsiliepimų ir pasitenkinimas didesnis.

Esate versli mama ar pažįstate tokią? Pasidalinkite savo istorija tevams@lrytas.lt!

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.