Vilnietė Irena su vyru šią vasarą švęs 8 vedybinio gyvenimo metų sukaktį. Ilgai gyvenę tik dviese jie nusprendė, kad laikas pradėti galvoti ir apie vaikelį. Prieš kelerius metus išgyvenusi nesivystantį nėštumą galiausiai Irena vėl pastojo.
Greitai iš gydytojų atskriejo žinia – dvynukai! Nors giminėje viena dvynių pora yra, moteriai ši naujiena buvo netikėta.
Nėštumą sklandžiu ir lengvu vadinusi moteris jautėsi kupina jėgų ir energijos. Tačiau saulėtą praėjusių metų gegužės 28-osios rytą nuėjusi į tualetą Irena pasijuto šlapia. Nors vyras ragino iškart vykti į ligoninę, Irena dar pusdienį praleido darbe ir tik paskui nuvyko pasitikrinti.
Buvo lygiai 21-a nėštumo savaitė. Vaikelių širdies tonai buvo puikūs, širdelės gražiai plakė, bet moteris buvo paguldyta į ligoninę stebėti.
Iš pradžių prognozės nebuvo gąsdinančios – vaikeliai du, jei vienam kas nutiks, bandys išsaugoti nėštumą, gelbės bent vieną. Mat vaisiai buvo skirtingose placentose, kiekvienas su savo virkštele – jų mamos pilve tarsi niekas nesiejo.
Tačiau atliktas vaisių vandenų testas parodė, kad vieno vaikelio vandenys mažėja. I.Voroneckajai iškart buvo pasiūlyta nutraukti nėštumą. Gydytojai sakė, kad 21-os savaitės kūdikiai neturi jokių galimybių išgyventi, kad netrukus įsimes infekcija, o jei įvyks stebuklas ir gims gyvi, bus neįgalūs ir galiausiai vis tiek reikės laidoti.
„Raštiškai atsisakiau nutraukti nėštumą. Mane paguldė į ligoninę, skyrė antibiotikų, vandenys vis bėgo. Ne kritiškai, bet jų vienam vaikeliui mažėjo. Širdis plakė, jos tonai nekrito, svoris augo, bet vandenų mažėjo. Psichologiškai nesuvokiau, kodėl negaliu bandyti išsaugoti antrojo, jei vienam kas nors ir nutiks.
Buvo pasiryžusi auginti neįgalius vaikus
Irena neslėpė – visą tą laiką ligoninėje ji nuolat verkė. Ar buvo pasiryžusi auginti du neįgalius vaikus?
„Taip, vienareikšmiškai. Tą laiką Patologijos skyriuje prisimenu kaip patį baisiausią sapną.
Man nuolat buvo sakoma, kad neverta net gulėti, – kelkis ir eik, nieko neišgelbėsime. Natūrali atranka, gamta padarys savo darbą. Tokia didžiulė ligoninė, tokia brangi ir gera aparatūra, o tau sako: net nebandykime.
Kam žudyti antrą vaikelį, kuris turi daug daugiau galimybių į šį pasaulį ateiti vėliau? Aš negalėjau to suvokti“, – pasakojo moteris.
Jai buvo nesuprantama, kaip gydytojai nepalieka jokios galimybės, – juk apie nieką niekada negalime sakyti 100 procentų – būna visaip.
„Kiekvieną vakarą ir rytą per aparatus girdėjau vaikučių širdelių plakimą – jos gražiai plakė, nesilpo. Aš negalėjau nužudyti. Buvau pasiryžusi išbūti iki paskutinės akimirkos. Jei jie būtų neįgalūs – vis tiek jie mano. Jei būtų mirę – priimčiau tai kaip likimą“, – ryžtingai kalbėjo I.Voroneckaja.
Pati užčiuopė galvytę
22 savaitės ir 5 dienos. Tiek buvo praėję nėštumo, kai vakarop Irenai pradėjo mausti nugarą, tempti pilvą. Nemaloniausia buvo tai, kad niekaip nepavyko nusišlapinti. Kitos dienos popietę moteris jau kreipėsi į slaugytoją. Ji patarė šiek tiek palaukti, dar pabandyti, jei ne – vakare pastatys kateterį.
Nuėjusi į tualetą ir „pasistengusi“ Irena pajuto, kad kažkas ne taip. O palietusi save užčiuopė vaikelio galvytę! Nuskubėjusi pas medikus jau po valandos moteris buvo perkelta į gimdyklą.
„Jei būčiau dar pakentėjusi, dar maniusi, kad vaikelis tiesiog užspaudė šlapimo takus, būčiau pagimdžiusi tualete. Kaklelis buvo atsivėręs 5 centimetrus. Gimdykloje buvo daug žmonių, atvežė du inkubatorius.
Kaip aš jaučiausi? Neturėjau kada galvoti apie save – viskas vyko labai greitai. Dukrytė gimė nepraėjus nė valandai. Gimdymo veikla jai gimus iškart sustojo, baigėsi sąrėmiai. Gydytoja nuleido vandenis, ištraukė berniuką. Ir išvežė mano vaikus į reanimaciją“, – pasakojo moteris.
Nuvežta į palatą po gimdymo jau netrukus Irena išgirdo skaudžią žinią – berniukas mirė.
Vėliau moteris sužinojo, kad Kaune yra buvę atvejų, kai sustojus gimdymo veiklai antrą vaikelį paliko pilve, yra buvę, kai tokie kūdikiai dar buvo nešiojami net kelias savaites.
Birželio 8-ąją beveik 23 savaičių gimusi mergytė svėrė 460 gramų ir buvo 26 centimetrų ūgio. Gavusi vaistų moteris išmiegojo visą naktį, o rytą pabudo su didžiuliu tuštumos jausmu.
„Viskas. Aš pagimdžiau. Juk normaliai net nebuvau jų pradėjusi jausti. Tik pradėjau jausti kūdikių judesius, ir jie gimė.
Vieno nebeturiu. Jaučiausi nevisavertė, vis klausiau savęs, kas atsitiko, kad negaliu išnešioti savo vaikų.
Tilpo į delną
Vėliau atėjo suvokimas, kad turiu vaiką. Labai mažą. Kai pirmą kartą pamačiau dukrytę, ji buvo neįtikėtinai maža. Tačiau iškart supratau, kad dabar turiu gyventi ir būti stipri dėl jos. Kad pati blogai jaučiuosi – nesvarbu. Svarbi tik ji – mūsų Evelina“, – dar ir dabar prisimindama tuos išgyvenimus ašarą braukė moteris.
Kas tris valandas Ireną vyras vežimėliu veždavo pas mažylę. Vėliau ji galėjo eiti pas ją įsikibusi į parankę. Motinai buvo pavojingai kritęs hemoglobino kiekis kraujyje, buvo svarstoma net perpilti kraują.
„Kai laukiesi, svajoji, koks gražus rubuilis kūdikis gims. Mano dukrytė tilpo į delną.
Ji gulėjo inkubatoriuje prijungta prie daugybės vamzdelių ir laidų.
Gydytojai vis kartojo, kad Evelina – neišnešiota, kad jos būklė labai sunki, nors tą akimirką ir stabili. Kiekvieną valandą ar minutę viskas galėjo pasikeisti į bet kurią pusę.
Nežinojome, kaip ji priims tą mililitrą maisto, ar pradės veikti jos žarnynas, ar nepratrūks. Suvokiau, kad jei kas nors nutiks, jos niekas net negelbės“, – pasakojo Irena.
Antrą parą reanimacijoje šeima pakrikštijo mergytę. Viena slaugytojų tėvams padarė dukros kojytės atspaudą. Ji net leido mamai paliesti mažylę.
Šeštą parą po gimdymo mažoji Evelina buvo perkelta į Santaros klinikų Vaikų ligoninės Naujagimių intensyviosios terapijos skyrių, vėliau – į Naujagimių skyriaus reanimaciją. Iš ten ir prasidėjo dukros ir mamos ilgas kelias namo.
„Kiekvieną rytą iš namų važiuodavau pas Eveliną, veždavau jai nutraukto šviežio pieno. Laiko būti su ja niekas nenormavo, bet pirmą mėnesį negalėjau jos net paliesti“, – sakė motina.
Šio skyriaus gydytojus ir slaugytojus Irena vadina stebukladariais ir neslepia – jiems dėkinga bus visą gyvenimą.
Per du mėnesius vaikų reanimacijoje ir pati motina šiek tiek atsigavo, nors čia irgi matė visko. Vieną vakarą kaimynės vaikelis dar stabilios būklės, o kitą rytą inkubatorius jau tuščias.
Baisios medikų prognozės
Vis dėlto net ir matant tokius dalykus ten Irenai pavyko patirti teigiamų minčių.
„Pirmas mėnuo buvo sunkiausias. Kas rytą iš gydytojų girdėjau, kaip praėjo naktis, kokia situacija šiuo metu. Niekada negirdėjau nė vienos prognozės.
Būklė buvo sunki, Evelina turėjo dideles kraujosruvas smegenyse, dėl jų buvo prognozuojamas visiškas neįgalumas.
Evelinos buvo 3–4 lygio ir nežadėjo nieko paguodžiančio. Tačiau kraujosruvos susitvarkė per pirmą gyvenimo mėnesį ir neliko jokių šalutinių padarinių.
Evelina nuo pirmos dienos puikiai toleravo maistą, jos svoris augo – tai buvo labai svarbu tolesniam mergytės vystymuisi“, – pasakojo moteris.
Žinoma, ne viskas buvo be sunkumų – mažylei pirmais gyvenimo mėnesiais buvo perpiltas kraujas, ji turėjo sepsį, o ligos istorija – šešių tomų.
Neužsivėręs aortos latakas, Evelina sunkiai kvėpavo pati. O kol gerai neveikia plaučiai, kol ji neatjungta nuo kvėpavimo aparato, nuo per didelio deguonies kiekio silpsta akys, gali atšokti tinklainė.
Dažniausiai tokiems mažyliams reikalingos ir akių operacijos.
„Antrą gyvenimo mėnesį dar pradėjome su kvėpavimo aparatais. O nuo liepos vidurio Evelina pradėjo lengviau kvėpuoti. Buvo prijungta prie kito kvėpavimo aparato, todėl man buvo leista ją pirmą kartą priglausti prie krūtinės. Tuo metu ji svėrė šiek tiek daugiau nei 700 gramų.
Nuo tos dienos prasidėjo naujas gyvenimo etapas – vykdavau į ligoninę ne tik nuvežti pieno, bet ir būti kuo arčiau dukrytės. Ir nors valandą per dieną laikyti ją priglaudus prie krūtinės.
Su kiekviena diena jos kvėpavimas darėsi vis geresnis.
Didžiausia jos problema buvo neužsivėręs širdies latakas“, – pasakojo motina.
Sunki kova
Kai mažylei suėjo du mėnesiai, ji jau svėrė 1160 gramų. Rugpjūčio viduryje ji su mama buvo perkeltos į Naujagimių skyrių.
„Tuomet jau ir aš buvau kartu – galėjau auginti ir mokytis būti su ja visą laiką. Inkubatoriuje Evelina dar buvo gerą mėnesį, vėliau ją perkėlė į šildomą lovytę. Kvėpuoti vis dar sekėsi sunkiai. Vis po truputį bandėme atjungti ją nuo kvėpavimo aparatų, bet po kelių dienų grįždavome prie jų.
Čia auginomės svorį, valgėme pagal grafiką, gyvenome ir tvarkėmės. Mažylė jau buvo su rūbeliais“, – pasakojo motina.
Evelinai buvo atlikta aortos latako užvėrimo operacija, po jos buvo komplikacijų.
Po paros vėl savaitei mažylė grįžo į reanimaciją – mat operacijos metu buvo pažeista limfa, pradėjo kauptis skysčiai, spausti plautį ir stumti širdelę į šoną.
Mergytei vėl buvo sunku kvėpuoti, tačiau ilgainiui būtent dėl operacijos kvėpavimas sustiprėjo ir ji galėjo kvėpuoti pati.
Galiausiai po dviejų mėnesių, kai nuo nėštumo pradžios buvo suėję 40 savaičių ir trys dienos, Irena su dukrele buvo išleistos į namus. Be jokių aparatų.
I.Voroneckaja be galo vertina ne tik gydytojus ir slaugytojas, bet ir puikias jųdviejų su mažąja Evelina kaimynes – mamas, kurios čia taip pat slaugė savo naujagimius.
„Mes galėjome ir verkti, ir juoktis kartu. Žinojau, kad jei manęs nebus šalia ir pradės pypsėti Evelinos aparatai, ji bus saugi su kitomis mamomis, kurios tikrai padarys viską, ką gali, net ne savo vaikui.
Juk tokie vaikeliai dažnai tiesiog pamiršta kvėpuoti – juos reikia tuoj pat žadinti. Apnėjų, kai krinta kvėpavimas ir lėtėja širdies plakimas, neišvengėme ir mes“, – pasakojo Irena.
Grįždama į namus moteris jau turėjo specialų kilimėlį į lovelę, kuris skleidžia garsų signalą, kai kūdikis nustoja kvėpuoti, ir specialų daviklį, dedamą į sauskelnes.
Prognozės nepasitvirtino
Irena tris kartus nusispjovė per petį – nė viena gydytojų prognozuota diagnozė Evelinai nepasitvirtino.
Sausį ji su dukrele lankėsi Vaiko raidos centre, kur Evelina buvo puikiai įvertinta tarp savo amžiaus kūdikių – jos raida buvo kaip 3–4 mėnesių kūdikio.
Tiek mergytei tuo metu ir būtų buvę, jei būtų gimusi laiku.
„Ar mačiau savo sūnelį? Taip. Karstelyje.
Mes jį pavadinome Artūru ir palaidojome. Gydytojai mus patikino, kad jis pakrikštytas, – matyt, slaugytojos turi šventinto vandens.
Nespėjau prie sūnelio prisirišti, bet dar ir dabar nesu išgedėjusi jo. Kartais pagalvoju, kaip būtų, jei būtų du? Žinoma, būtų sunku, bet ir gera.
Manau, jie būtų labai panašūs, nors fiziškai gal ir skirtingi. Dviese jiems būtų labai smagu.
Nors vieną vaikutį palaidojau, neturėjau teisės nugrimzti į liūdesį – privalėjau stotis ir eiti padėti dukrai kabintis į šį pasaulį, turėjau būti stipri už mus abi“, – kalbėjo moteris.
Kita vertus, jau gulėdama ligoninėje Irena buvo susitaikiusi su mintimi, kad vieno vaikelio neturės, – prognozės nebuvo palankios. Tik paskui paaiškėjo, kad tas vaisius, kuriam mažėjo vandenų, buvo daug stipresnis, nei manė motina. Tai ir buvo Evelina.
Grįžusi iš ligoninės su vienu kūdikiu Irena ilgai nesiryžo parduoti dvynių vežimėlio – tai buvo vienintelis daiktas, kurį šeima spėjo įsigyti iki ilgos kelionės po ligonines.
Tik neseniai moteris pardavė šį vežimėlį – iki tol jis stovėjo vaikų kambaryje, nors Evelinai jau buvo nupirktas vienvietis vežimėlis.
Verkia išgirdusi apie ankstukus
Dabar laiminga besijaučianti mama vis dar negali apie šiuos įvykius kalbėti ramiai – jos akyse viso pokalbio metu kaupėsi ašaros.
Nors ant rankų snūduriuoja mažylė, paskaičiusi spaudoje ar išgirdusi per televiziją apie ankstukus Irena kaskart apsiverkia.
Kas labiausiai palaikė ją sunkiu metu?
Moteris atsimena vyro žodžius, pasakytus, kai jau po gimdymo ji nuolat verkė: „Nebeverk, nieko ašaromis nepakeisi. Ir nesvarbu, kokia Evelina bus, vis tiek ji bus mūsų.“
Moteris dėkinga savo seseriai, tėvams ir draugams, kurie už ją su dukrele degė žvakutes ir kalbėjo maldas prie Raudų sienos Izraelyje. Ją labai palaikė ir tikėjimas. Religingoje šeimoje užaugusi Irena meldėsi nuolat ir visų prašė tai daryti.
„Kai supranti, kad žmonės net važiuodami ilsėtis galvoja apie mus, jautiesi stipriau. Kolegė rašė raštelius ir dėjo į Raudų sieną Izraelyje, kad tik mums viskas būtų gerai.
Kitos kolegės draugas gyvena Gruzijoje – jis specialiai važiavo į vienuolynus, kur meldžiasi vienuoliai, ir prašė, kad jie melstųsi už mus.
Daug kas man dabar sako, kad Evelina – tai mūsų visų išmelstas vaikas“, – kalbėjo moteris.
Moteris neslėpė – kada nors jie su vyru norėtų turėti daugiau vaikų, tačiau kol kas baimė stipresnė.
„Antrą kartą to paties neištverčiau. Pirmojo nėštumo metu įvyko persileidimas, antrasis baigėsi štai taip, todėl ir baimę tikrai turiu didelę.
Laukdamasi lengviau atsikvėpiau, kai suėjo 8 savaitės, dar lengviau – kai 12. Bet štai kas nutiko.
Antro vaiko aš tikrai norėčiau, bet bus taip, kaip Dievas duos“, – likimu tiki Irena.
