– Gal koks žaidimas, – pečiais gūžteli vienas iš jų ir daug negalvojęs čiumpa savo dviratį.
Vaikystėje viskas yra žaidimas. Mama, tėtis – namie, draugai – šalia, ko daugiau bereikia...
Vieną birželio tryliktos dienos rytą, nedidelio miestelio mokytojų šeimoje, gimė berniukas. Tėvai buvo tikintys, tad berniuką pavadino Antanu. Šventasis Antanas visais laikais buvo žmonių, pakliuvusių į beviltiškiausias situacijas, globėjas, tad mažojo Antanuko tėvai, pasikliovė jo globa ir rūpesčiu.
Antanukas augo apsuptas meilės, šilumos ir žinių. Tėvai nuo mažens skiepijo aistrą knygoms, istorijai ir gyvenimui. Berniukas buvo smalsus, guvus ir linksmas. Iki vėlumos klaidžiodavo po apylinkes dainuodamas.
Gerą balsą turėjo. Stiprų. Ne vaikiškai. Ir atmintį gerą. Viską ką perskaitęs buvo, ilgam jam įstrigdavo. Turėjo talentą pasakoti. Mama sakė, kad iš senelio paveldėjo. Ir balsą, ir talentą istorijoms.
Baigęs mokslus universitete, Antanas tapo istorijos dėstytoju. Jam įdomūs buvo visi laikmečiai, papročiai ir žmonės. Vis dar padainuodavo. Su studentais ar bendradarbiais. Kur nors žygyje, prie laužo. Sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus ir trijų dukterų.
Labai didžiavosi, kai jauniausioji duktė tapo „Dainų dainelės“ laureate, o vyriausiojo sūnaus vaikas, jo anūkas, pateko į Lietuvos krepšinio olimpinę rinktinę.
Pernai Antanas su žmona atšventė auksines vestuves. Jo pasveikinti susirinko keturi vaikai su šeimomis, vienuolika anūkų ir keturi proanūkiai. Ta proga duktė jį užregistravo į projektą „Lietuvos balsas. Senjorai“, o anūkas nustebino, padovanojęs Europos čempionate laimėtą aukso medalį: Geriausiam seneliui, kuris išmokė nepasiduoti, – apkabinęs pasakė. Projekte Antanas įveikė atranką ir visi susėdę prie TV ekrano laukė ypatingos senelio dainos.
Šiemet, birželio tryliktą, Antanas turėtų švęsti savo aštuoniasdešimties metų jubiliejų. Vėl turėtų susirinkti visi vaikai ir anūkai. Ir dar vienas proanūkis atsiradęs. Jau penki būtų. Bet nebus. Ir niekas nesusirinks.
1941 metų birželio mėnesį, viename iš gyvulinių vagonų, riedančių Sibiro platybėm, ant mamos rankų mirė mažylis. Vos vienerių. Iki Tomsko buvo likę 310 kilometrų. Kaip nuo Vilniaus iki Klaipėdos. Jis ten kažkur ir palaidotas. Ten pat atgulė visos neišpasakotos istorijos ir dainos, kurių jis taip ir nesudainavo... Ten pat visas gyvenimas, kurio nebuvo...
„Likimas piktas ir nuožmus
Dažnai lyg žaislą žmogų mėto.
Pavydžiu paukščiams: į namus
Jie grįš pavasarį saulėtą...“
Pagarbiai, Jurga Valery
