Tarkime, kiek kartų keliavo už jūrų marių, kokiuose vakarėliuose lankėsi, kiek sekėjų instagrame įsitaisė? Ir kur ta pusė karalystės, kurią per vestuves gavo? Ar investavo kažkur, ar vėjais paleido? O gal antstoliams atiteko? Juk įdomu viskas. Kaip kartu atsilaikyti ilgai ir laimingai penkiasdešimt ar daugiau metų?
– Nereikia mėginti keisti kito žmogaus, o pasistengti priimti jį tokį, koks yra, – paklausta, kaip kartu išgyveno pusę amžiaus, – sako viena pora. – Jei tau, santuokos dieną, tiko šis Dievo kūrinys – tai priimk jį ir veskis gyvenimu, – priduria.
Gražiai pasakyta, – mintyse galvoju, bet juk būna, kad kartais taip norisi trenkti durimis, kad net visi paveikslai nuo sienos nukristų. Ar sukrovus lagaminus slaviškai į užribį pasiųsti savo bendrakeleivį. Na, tą Dievo kūrinį. Bet va – reikia vestis gyvenimu. Akmenėlius nuo kelio išspardyti, piktžoles išravėti ir skaniai pamaitinti.
Aha, kelias į širdį – per skrandį eina, – sumąstau paruošti ką nors skanaus. „Kas nors skanaus“ – ypatingas derinys, kurį dauguma žino, tik negali paaiškinti. Bet „Google“ susitvarko su užduotimi ir, įvedus paieškos žodžius išmeta krūvas receptų „kažko skanaus“. Pasiraitoju rankoves, atsiraitoju kelnių klešnes (maža kas, gal braidyt teks) ir imuosi kūrybos. Maisto magijos, taip sakant.
Kai ką sumetu, kažką išmetu, kai kas pats iškrenta. Matyt bus svečių, jei jau taip viskas krenta. Kol kažkas skanaus verda galima ir atsipalaiduoti. Dabar „ant bangos“ visokios meditacijos, kvėpavimo technikos bei praktikos.
Ooommm.. – ir mintys nukelia ten kur šilta. Guliu sau po palme, švelnus vėjelis kutena skruostą, pėdas skalauja vandenynas ( va, gerai, kad kelnes pasiraitojau). Kažkur tolumoje čiulba paukščiai. Vandeniu atsirita valtelių šnaresys. Tikras rojus. Ommmmm...
Šalia nutūpia ryškiaspalvė papūga. Pasikedena savo plunksnas, pakraipo galvą ir kad suriks tiesiai į ausį: džyyyyrrr, džyyyrrr! Išnyksta palmės, smėlis, šoku lyg irklu per pilvą gavus. Nežmoniškai kaukia dūmų daviklis. Vietoje papūgos.
Ommmm arba om maj gad, šiuolaikiškai tariant. Kažkas skanaus dvelkia degėsiais. Sako, jei persūdai maistą – esi įsimylėjus. O jei sudegini?
– Ką reiškia, jei pridegini vyrui vakarienę, – klausiu liaudies išminties?
Išmintis išmintingai pasiūlo atiduoti vakarienę priešui. Kol vėdinu kambarius, plaunu puodus ir ieškau priešo – užsuka liudytojai. Ne šiaip juk viskas iš rankų krito.
– Kur ritasi pasaulis, – grėsmingai manęs klausia.
– Ką tik iš rojaus, – prisistatau, mojuodama rankšluosčiu, – laukiu vyro, ieškau priešų ir kalbuosi su liaudies išmintim.
Liudytojai susižvalgo, apsisuka ir išeina, palikdami atvirą klausimą ir praviras duris. Turbūt taip ir nesužinosiu kur ritasi pasaulis. Nebeieškosiu priešų. Vakarienei užsakysiu maisto į namus, o grįžusiam iš darbo vyrui padėkosiu už dūmų daviklį. Juk jei ne jis – taip ir likčiau ten, rojuje, kažkur po palme.
Kaip kartu nugyventi penkiasdešimt ar daugiau metų? Priimti, atleisti, nusišypsoti, apkabinti, mylėti. Vestis savo žmogų gyvenimu ir kartu eiti. Nebijoti būti atviram. Et, – tebūnie ilgai ir laimingai ne vien tik pasakose.
P.s. Įsigykite dūmų detektorius. Net jei nemedituojate ir negaminate. Tiesiog geras daiktas. Namams ir žmonėms.
Pagarbiai, Jurga Valery
