Kažin ar visi norintys gavo savo aukso vertės vietą su spintele, norimoje priešmokyklinio ugdymo įstaigoje? Beje, atžalai dar visai vienodai darželio prestižas ar auklėtojų kompetencija, bet tėveliams svarbu kas ugdys ir lavins jų mažylius. Tėvelių turimi prioritetai kilsteli vietą, kaip kadais kilstelėdavo pažadėtas remontas grupėse ar nauja virtuvės įranga. Kadaise ir mano pačios, darželiui gauti eilė, pasistūmėjo tik tėčiui sunkvežimiu atvežus gražaus smėliuko visoms žaidimų aikštelėms. Taigi, turėjau prioritetą.
Kai šis įvykis nutiko, buvau kokių penkerių. Buvome jau pavalgę pietūs ir suguldyti pogulio. Auklėtoja buvo išėjusi į kitą grupę. Gal kavos, gal parūkyti – jau dabar nebepamenu. Mes, vaikai, buvome vieni – kas jau pradėjęs snausti, kas dar net nenusirengęs. Kai nėra jokio suaugusio žmogaus vaikų tarpe, vaikai imasi savo tvarkos – siautulio, dūkimo ir šėlsmo. Taigi siautėme, kas netingi.
Per tą siautulį ne visi išgirdo žingsnius, bet kas spėjo – greit sugulė į lovytes, o kas nespėjo... Tarp tų nespėjusių buvau ir aš. Mus, šešis neklaužadas, pastatė ant grindų, rankšluosčiais užrišo akis, liepė ištiesti į šonus rankas ir į delnus pridėjo vaikiškų kaladėlių. Rankos pečių aukštyje, šiukštu – ne žemiau.
Stovime. Jau sunku, jau leidžiasi rankytės, bet auklėtoja, kad užriks: „Pakelt greit rankas.“ Niekada nemaniau, kad vaikiškos žaidimų kaladėlės gali būti tokios sunkios. Nevaikiškai. Šalia stovinti mergaitė verkdama maldauja pasigailėti, o už nugaros stovintis berniukas apsišlapina. Akys stipriai užrištos, nematau kuris, tik girdžiu: „Apsimyžai, tai stovėk dabar baloje.“
Stovime basi, su trumpikėmis. Ant grindų, darželyje. Šeši areštantai, su kaladėlėmis rankutėse. Kiti vaikai, turbūt, miega. Bet tikiu, pro antklodės kraštą mato tą vaizdinį. Turbūt nebenorės daugiau šėlti. Dvi valandos bausmės. Išstovėjome. Lygiai trečią valandą liepė nusirišti rankšluosčius ir nunešus į prausyklą pakabinti. Patiems. Kaladėles irgi padėjome į vietą. Tylomis. Juk kalti.
Net minties nebuvo pasiguosti tėvams. Niekas ir nesiguodė. Visi tylomis nuryjome tą bausmę. Sukramtė ir tie, kurie spėjo laiku sugulti. Visiems viskas buvo aišku. Nevaikiškai. Kažkada atleidau tai auklėtojai ir tam šaltam grupės grindiniui. Tik kaladėlėmis nebežaidžiau. Ir savo vaikams nesu jų pirkusi. Nors nuo to laiko praėjo daugiau nei keturiasdešimt metų, vis dar prisimenu kokios jos sunkios. Nevaikiškai.
Tikiu, kad šiuolaikinės auklėtojos nebenaudoja tokių ugdymo metodų ir šiuolaikiniai vaikai nebijo prisipažinti savo tėvams, kad išdykavo ar neklausė. Ir geras darželis yra tas, kuriame gera visiems. Nepaisant prioritetų ar garsių pavardžių.
Į vieną iš darželių esu užrašiusi ir savo mažylę. Jos eilė dar toli, nes ji neturi „šiuolaikinių“ prioritetų – pedagoginį ar socialinį išsilavinimą turinčių tėvų, kurie dirba ugdymo įstaigose, brolių/seserų, lankančių tą patį darželį bei dvejus metus trunkančios registracijos gyvenamoje vietoje. Taigi, ji, kaip ir dauguma tokių vaikų, eilės gale.
