– Kaip atsirado „Miego pelytės“?
– Tikriausiai, kaip ir daugumą miego konsultantų pasaulyje, į šią veiklą atvedė asmeninė patirtis. Iki mano mergyčių gimimo, net neįtariau, kad miegas mums bus bene didžiausias jų auginimo iššūkis. Besilaukdama, perskaičiau tuo metu gana populiarią knygą apie griežtas miego dienotvarkes ir rimtai buvau nusiteikusi jų laikytis. Tik tuo metu nežinojau, kad knygoje siūlomas ritmas daugeliui kūdikių yra paprasčiausiai netinkamas. Netiko jis ir mano mažylėms. Dabar, žiūrėdama atgal, manau, kad tai buvo viena iš pirmųjų mūsų miego klaidų.
Ilgainiui mažylių miegas darėsi vis neramesnis, o mes – vis labiau pervargę. Galite įsivaizduoti, kai namuose vienu metu nemiega du kūdikiai, pailsėti nepavyksta nei vienam iš tėvų. O po nemiegotų naktų, dienos taip pat buvo sunkios, nuovargis trukdė mėgautis tėvyste ir atliepti vaikų poreikius. Tuomet pradėjau ieškoti atsakymų, kodėl taip yra ir kaip galiu padėti pailsėti tiek savo vaikams, tiek ir mums patiems. Trumpas poilsio valandas leidau besigilindama į vaikų miego temą, analizuodama skirtingus požiūrius ir ieškodama mūsų šeimai priimtinų sprendimų.
Vėliau, kai mūsų mergaitės jau šauniai miegojo, ėmiau svarstyti, kad mano sukaupta informacija ir patirtis gali būti labai naudinga ir kitiems tėvams. Tada baigiau mokslus Australijos Jautrių miego konsultacijų institute ir tapau sertifikuota kūdikių ir vaikų miego konsultante. Šį institutą pasirinkau neatsitiktinai, nes tuo metu jis buvo bene vienintelis, besiorientuojantis į švelnius metodus ir savo veikloje akcentuojantis prieraišiosios tėvystės principus.
O štai pavadinimą „Miego pelytės“, pašnabždėjo iliustracijos su mažomis pelytėmis, kabančios mūsų vaikų kambaryje (juokiasi).
– Tai viskas, ką siūlote tėvams yra išbandyta su jūsų dvynukėmis?
– Galiu tik pasakyti, kad būčiau labai norėjusi žinoti tuos miego pagrindus, apie kuriuos dabar pasakoju naujagimių tėveliams, kai gimė mano mergytės. Tikriausiai mūsų miego istorija būtų kiek kitokia. Deja, ta informacija mane pasiekė daug vėliau.
Kad tapčiau miego konsultante, kartu su dėstytojais išanalizavau daugybę įvairiausių vaikų miego situacijų. Vaikų miego poreikiai labai skiriasi, taip pat skiriasi šeimų prioritetai, vertybės. Nėra vieno metodo ar būdo, tinkančio visiems. Tai ir yra pagrindinis skirtumas tarp mano, kaip mamos, ir specialistės patirties. Konsultuodama aš turiu žinoti apie skirtingus įrankius, kad padėčiau atrasti konkrečiai šeimai ir mažyliui tinkamiausią kelią.
Ne viską, ką žinau, išbandžiau su savo dvynukėmis (tiesiog tai būtų per daug), tačiau viską, ką rekomenduoju neabejotinai taikyčiau ir savo vaikams!
– Kokio amžiaus auginantys tėvus dažniausiai kreipiasi į jus?
– Galima sakyti, yra dvi mažylių amžiaus grupės. Dažniausiai bendrauju su besilaukiančiais ar tik naujagimio susilaukusiais tėveliais. Labai džiaugiuosi, kad vis daugiau tėvų nori pasidomėti miego principais iš anksto ir tam pasiruošti. Juk kokybiškas miegas tiek pat svarbus, keik ir kiti naujagimio poreikiai.
Kitas, labai dažnas amžius – artėjant link vienerių metukų. Paprastai tuomet jau kreipiasi gana išvargę, ilgą laiką nemiegoję tėvai.
– Kiek gali užtrukti išmokyti vaikus užmigti?
– Vienareikšmiškai neįmanoma atsakyti į šį klausimą, nes tai labai priklauso nuo šeimos pasirinkto būdo ir tempo. Taip pat nuo tėvų lūkesčių ir mažylio temperamento. Orientuotis galima būtų į 3-4 savaites.
Konsultantai, dirbantys su griežtesniais metodais, dažnai pateikia intriguojančius pažadus, kad mažyliai jau miegos po 3 ar 5 dienų. Tuo tarpu švelnūs metodai rezultato link keliauja puoselėdami vaikų ir tėvų tarpusavio ryšį, tad greitis nėra pagrindinis tikslas.
– Kas sunkiausia šiame procese?
– Tėvų pasiruošimas, nusiteikimas ir tikėjimas, kad jų vaikams pavyks miegoti ramiai (šypsosi). Tiek seminaruose, tiek asmeninėse konsultacijose labai akcentuoju tėvų pasiruošimą. Kuo užtikrintesni ir ramesni mes, tėvai, tuo ramiau į pokyčius reaguoja ir mūsų mažyliai. Neretai nustebindami, kaip greitai jie gali išmokti miegoti be mūsų aktyvios pagalbos (juokiasi).
– Kaip vertinate vėl grįžtančią „madą“ vėl stipriai suvystyti vaikus, kad jie nepažadintų patys savęs?
– Iš ankstesnių laikų, kuomet buvo tvirtai vystomos ir kūdikių kojos, kas padidina displazijos tikimybę, vystymas užsitarnavo nekokią šlovę. Tačiau kūdikių tyrimai įrodė, kad vystymas tikrai padeda mažyliams nusiraminti ir geriau pailsėti. Juolab, kad dabar parduodami vystyklai ir rekomenduojami tik tokie vystymo būdai, kuomet kojytės paliekamos laisvos. Tiesa, vystymas nėra reikalingas visiems kūdikiams. Jis naudingas jautresniems mažyliams, kurių naujagimystės refleksai yra ryškesni. Suvystyti jie jaučiasi tarsi mamos pilvelyje, nusiramina ir gali geriau pailsėti.
– Ar tai yra pagrindinis jūsų darbas? Ką veikėte iki dukrų gimimo ir kaip tai padeda dabar?
– Miego konsultacijos užima vis daugiau ir daugiau mano darbo dienos. Net sunku tai pavadinti darbu, nes visų pirma man tai yra labai svarbi domėjimosi sritis.
Iki dukryčių gimimo dirbau įmonėje, verslo pardavimų srityje. Atrodytų nieko bendro su dabartine veikla, tačiau patirtis analizuojant kliento poreikius ir ieškant tokio sprendimo, kuris būtų klientui palankiausias, tikrai praverčia ir dabartinėje veikloje.
– Jūs neslepiate, jog jūsų dvynukės gimė po pagalbinio apvaisinimo. Kodėl apie tai kalbate?
– Kalbu apie tai vedina begalino dėkingumo. Tai, kad šiandien auginame savo mergytes, didele dalimi yra šiuolaikinės medicinos ir savo darbui atsidavusių medikų nuopelnas. Pirmiausia, tai pagalba ir palaikymas pastojant. Vėliau, nuoširdus rūpestis, mažylėms gimus gerokai anksčiau numatyto laiko.
– O kaip sureagavote sužinojusi, jog laukiatės dviejų mergaičių?
– Jausmas buvo kiek dvejopas. Tik išgirdus tai, apėmė begalinis džiaugsmas. Kiek vėliau atėjo ir rūpestis, kaip viskas bus, kiek sėkmingai pavyks išnešioti. Identiškų dvynių nėštumas stebimas atidžiau, yra įvairių rizikų tikimybės, tad lankytis pas medikus teko dažniau. Auginant dvynukus, rankos iš ties pilnos. Ypač kai tai yra pirmi vaikai ir net nelabai įsivaizduoji, kaip viskas bus (juokiasi).
– Dukras auginote vadovaudamasi pagarbios tėvystės principais – kas tai yra?
– Šios tėvystės filosofijos pagrindas – pagarba vaikui nuo pat gimimo. Tai ėjimas į lygiavertį pagarbų santykį, nepaisant to, kad vienas yra suaugęs, o kitas dar labai mažytis. Šis santykis prasideda nuo supratimo, koks unikalus yra kiekvienas kūdikis, nuo jautraus stebėjimo ir susipažinimo.
Nuo prisitaikymo prie kūdikio tempo, kalbėjimo darant pauzes ir suteikiant kūdikiui galimybę sureaguoti, nuo sakymo kūdikiui kas su juo bus daroma, kur jis bus nešamas. Taip pat nuo leidimo kūdikiams fiziškai ir intelektualiai vystytis savo tempu, nebandant jų sodinti, skatinti vaikščioti ar kažko išmokyti, kol jie tam nepasiruošę. Tuo pačiu, ši tėvystės filosofija labai harmoningai skatina balansą tarp vaiko ir kitų šeimos narių poreikių. Tėvai skatinami nepamiršti ir savęs, savo asmeninių ribų.
– Galbūt daugelis sakys, kad tiesiog vaikų lepinimas be ribų, ar tai tiesa?
– Pagarba tikrai nėra lygu lepinimui. Galima sakyti, tai toks elgesys su vaiku, kokio mes vėliau tikimės sulaukti ir iš jo. Atrodo natūralu tikėtis, kad vaikai gerbs savo tėvus, tačiau kaip jiems to išmokti, jei ne iš mūsų pačių?
Suteikdami galimybę vaikams augti ir mokytis savo ritmu, suprasdami jų raidos etapus ir poreikius, niekada neleistume augti be aiškių ribų. Būtent nuoseklios ribos, yra tai, kas padeda vaikams ne tik suprasti, kaip veikia šis pasaulis, bet ir suteikia jiems saugumo, žinojimo, kad suaugusieji padės jiems susilaikyti netekus savikontrolės. Tačiau nėra taip, kad daugiau ribų yra geriau. Jų reikia tiek, kiek reikia ir tada kada reikia. Taip pat verta paminėti, jog tam, kad išlaikytume aiškias ir nuoseklias ribas, visai nereikia pakelto balso, bausmių ar apdovanojimų.
– Kodėl įkūrėte bendruomenę „Pagarbi tėvystė“?
– Nors mano mergytės gimė daugiau nei prieš trejus metus, požiūris į tėvystę ir informacijos kiekis per tą laiką pasikeitė labai ženkliai. Tuomet, augindami savo mergaites „netradiciškai“, jautėmės gana vieniši. Aplinkiniams mūsų elgesys su vaikais atrodė gana keistas ir nelabai suprantamas. Tačiau elgesys tai tik matomas paviršius. Daug svarbesnis už jo esantis požiūris į save santykyje su vaikais, ne kaip į protingesnį ir viską geriau išmanantį, bet labiau kaip į pagalbininką, kuriantį aplinką, kurioje vaikas jaustųsi suprastas, išklausytas ir galėtų geriausiai atsiskleisti.
Taip pat tuo metu labai stebino ir toliau tebestebina, kiek mažai tėvai turi palaikymo kasdieniniuose tėvystės iššūkiuose. Kritikos ir teisimo sulaukti labai lengva, o štai padrąsinimo ar tiesiog pasidalijimo – nelabai. Visiems kartais būna sunkių momentų, tačiau tai nedaro mūsų blogais tėvais ar blogais žmonėmis. Vietoje smerkimo, geriau būtų pagalvoti, kaip galima pagelbėti, paklausti kodėl tėvai vienaip ar kitaip elgiasi, išklausyti juos. Juk retai žinome, kas dar vyksta jų gyvenimuose, kokios buvo jų pačių vaikystės patirtys.
Informacijos vis daugėja, nuolat pasirodo naujai išverstos knygos apie tėvystę, tačiau bendruomeniško palaikymo vis dar labai pasigendu. Tą patį girdžiu ir iš tėvų su kuriais bendrauju. Būtent tai mane ir skatina tęsti šią veiklą.
– Kokių lūkesčių turėdami tėvai dažniausiai nori konsultacijų?
– Vis daugiau tėvų nori sukurti tvirtą, pagarbų ryšį su savo vaikais, tačiau kaip tai padaryti, jei vaikystės patirtys ir daugybė iki šiol matytų vaikų ir tėvų santykių buvo visiškai kitokie. Tėvai nori keistis ir ieško palaikymo šiame pokytyje. Kartais tereikia į viską pažiūrėti kitu kampu, vaiko akimis ir sprendimai ateina savaime. Kartais reikia šiek tiek žinių, o užimti tėvai neturi laiko ieškoti patikimos, lengvai suprantamos informacijos. O kartais iškyla klausimų kaip turimas žinias pritaikyti santykiuose būtent su jų vaikų, atsižvelgiant į vaiko būdą, reakcijas, pačios šeimos vertybes. Dažnai tėvai žino, kaip jie nenori elgtis su savo vaiku, tačiau kuo tą nenorimą elgesį pakeisti, nevisai aišku. Tuomet ir praverčia šiek tiek pagalbos.
Būtent to dažniausiai tėvai ir ieško, galimybės geriau suprasti save ir savo vaikus, palaikymo kuriant artimą tarpusavio ryšį. Labai džiaugiuosi kai kreipiasi dar mažų vaikučių tėvai. Jie pradeda mokytis nelaukdami kol susidurs su auklėjimo iššūkiais.
– Kokiais trimis pagrindiniais patarimais pasidalintumėte su tėvais – tai kaip išauginti tuos pasitikinčius savimi ir laimingus vaikus?
– Pasidomėkime vaikų raidos etapais. Ką jie išgyvena, koks šiuo metu yra jų poreikis? Tuomet bus lengviau priimti netgi ir kartais erzinančias situacijas. Tarkime 20 minučių maunamos kojinės bus ne tik laiko gaišimas, o labai svarbus savarankiškumo mokymasis.
Visuomet klauskime kas yra už tam tikro elgesio. Nesikoncentruokime į mėginimus pakeisti tik elgesį, geriau paieškokime kokį poreikį, gal baimę vaikas mums mėgina parodyti. Gimus sesutei ar broliukui, dažni tėvai pastebi vyresnio vaiko norą suduoti kūdikiui, sulaukia pasiūlymų išmesti ar grąžinti mažylį atgal. Toks elgesys gali tikrai labai liūdinti, tačiau už jo slepiasi nesaugumas, liūdesys dėl pasikeitusio dėmesio kiekio, negebėjimas susidoroti su užplūdusiomis emocijomis. Kartais tėvai net sako, štai vyresnis „per naktį užaugo“. Deja, neužaugo. Todėl nukreipus tėvų dėmesį į vaiko emocijų priėmimą, nedalomo dėmesio skyrimą, nepageidaujamas elgesys tiesiog išnyksta.
Dar vienas patarimas – pasidomėti ir galbūt kiek kitaip pradėti žiūrėti į vaikų verksmą, jų emocijų išraiškas. Taip, mums labai sunku išbūti ir priimti verkiančius vaikus, tačiau jų kantrus jų emocijų priėmimas yra vienas svarbiausių raktų į pasitikėjimą ir artimą santykį. Tėvams tai tikrai nelengva, nes dažnai patys augome mokomi neverkti, susiimti ar net gėdinami, jei pravirkome. Todėl intuityviai norime elgtis panašiai. Tačiau pykdami, bausdami ar perdėtai ramindami, slopiname prigimtinį vaikų gebėjimą save subalansuoti. Tikrai linkėčiau, kad būtent verksmo ir emocijų priėmimui tėvai skirtų daugiau dėmesio.
