– Kokiomis progomis žmonės dažniausiai užsisako šiuos tikroviškus metrikus?
– Plakatai skirti tėvams, kurie nori įamžinti gimimo stebuklą metrikuose ir taip papuošti savo namus. Dažniausiai tėvai patys užsisako plakatus, tačiau nemaža dalis užsakymų būna ir iš žmonių, kurie nori įteikti tokią naujagimio palankynų, pirmojo gimtadienio ar krikštynų dovaną.
– Kaip ir kada kilo idėja pradėti kurti šiuos metrikus?
– Pirmą kartą apie tokius plakatus sužinojau atvykusi pas brolį į svečius. Ten ant sienos pamačiau didelį įrėmintą plakatą su rožiniu siluetu ir iškart brolienės paklausiau „kas gi čia?“. Ji paaiškino, kad plakatą gavo dukros krikštynų proga iš giminaitės ir kad jame yra surašyti visi dukros gimimo metrikai. Ir negana to – siluetas atitinka realų mergaitės gimimo ūgį.
Man tiesiog žandikaulis atvėpo, nes nebuvau mačiusi nieko panašaus. Žinoma, užsinorėjau ir aš tokio, kadangi mano dukra buvo vos dviem mėnesiais vyresnė. Tuo metu gyvenome Norvegijoje, tai ir plakatų ieškojau būtent ten. Kainos man pasirodė didokos, tad nusprendžiau paieškoti kas Lietuvoje kuria tokius plakatus ir atsisiųsti iš ten. Tačiau labai nustebau, kad Lietuvoje niekas tuo neužsiiminėjo ir apskritai nelabai žinojo apie tokį gimimo metrikų įamžinimą. Tuomet ir nusprendžiau pasidaryti pati.
– Kaip vyko visas kūrybinis procesas pirmą kartą?
– Nuo minties, kad plakatą pasidarysiu pati, iki pirmo atspausdinto plakato praėjo nemažai laiko, beveik pusmetis. Daug galvojau, planavau, tariausi su artimaisiais. Vyras daugiau išmano apie spausdintuvus, jo sesuo apie įvairias piešimo programas. Tad jų pagalba bei patarimai man buvo neįkainojami – visa ko pradžia.
Pirmiausia su vyro sesės pagalba buvo sukurti pirmieji siluetai. Tuomet sekė spausdintuvo paieškos. Tokiai spaudai reikalingas ne paprastas spausdintuvas, o plačiaformatis, labai didelis, kurio svoris nuo 50 kg. Čia jau visi nuopelnai atitenka vyrui, kuris išrinko tikrai gerą. Paskui sekė daugybė bandomųjų spausdinimų, kad spalvos būtų tokios, kokios ir makete. Tuomet apdalinau draugus plakatais, kad nebūtų spausdinama ir išmetama. Tik kai jau plakatai buvo tokie, kokių noriu, darėme fotosesiją ir sukūriau feisbuko puslapį. Taip sutapo, kad visa tai darant grįžome gyventi atgal į Lietuvą.
– Kaip supratote, kad tai galėtų tapti jūsų verslu?
– Grįžus gyventi atgal į Lietuvą, po kiek laiko, kai dukrytė paaugo ir pradėjo eiti į darželį, kibau į darbų paieškas, kadangi plakatų užsakymų būdavo nedaug. Susiradusi darbą plakatų neapleidau, juos tobulinau, kūriau naujus dizainus, kurie klientams labiau patiko, nes užsakymų ėmė daugėti. Po kelių mėnesių supratau, kad atidirbusi visą darbo dieną ir grįžusi namo nenoriu visą vakarą dirbti su plakatais, o tą laiką geriau skirti šeimai.
Tuo metu „Aš toks gimiau“ veikla buvo pradėjusi nešti pelną, tad pasakiau sau, kad jeigu aš tas 8 valandas per dieną, kurias praleidžiu darbe, skirsiu plakatams, jų tobulinimui bei reklamai, tai tikrai pasieksiu geresnių finansinių rezultatų nei dirbdama kažkam kitam. Tad išėjau iš darbo ir pradėjau dirbti tik kaip dažnai sakoma „ant savęs“.
– Kaip vyksta visas gamybos procesas nuo...iki? Kas visa tai įgyvendina?
– Viską darau aš pati. Prižiūriu savo veiklos feisbuko ir instagramo paskyras, priimu užsakymus, maketuoju, spausdinu, pakuoju, siunčiu, tvarkau sąskaitas, perku gamybai reikalingas žaliavas. Vienintelis, ko neišmanau, tai visų techninių dalykų. Jeigu kompiuteris ar programos genda – šaukiu vyrą į pagalbą. Sugenda spausdintuvas – vyras į pagalbą (juokiasi).
– Gyvenote Norvegijoje, o dabar – Alytuje. Kaip apsisprendėte grįžti? Ar nesigailite?
– Dar prieš išvažiuojant į Norvegiją išsikėlėme sau tikslą – užsidirbti pinigų savam būstui. Tad po beveik trijų metų emigracijoje, kai to pasiekėm, net nedvejodami grįžome atgal į Alytų. Nieko prieš Norvegiją neturiu, bet mes mylim savo miestą Alytų. Dar nė karto nesigailėjom, kad grįžome atgal. Tačiau kartais apima nostalgija ir dėl Norvegijos, ten juk tokia nuostabi gamta, ramybė.
– Ar netrukdo verslą vystyti tai, jog gyvenate ne didmiestyje?
– Visiškai netrukdo. Kadangi visa veikla, pardavimai vyksta internetu, tad aš galiu būti bet kur, kur yra internetas ir tilptų mano spausdintuvas (šypsosi).
– Papasakokite apie savo dukrą – kiek metų, kokias ugdymo įstaigą lanko. Kaip suderinate darbus su jų priežiūra?
– Mūsų dukrai Kamilai dabar yra 3 su puse metų. Grįžome į Lietuvą, kai jai buvo 7 mėnesiai. Šiuo metu ji lanko darželį, kuris yra prie pat namų. Netoliese gyvena seneliai ir močiutės. Ar gali būti geriau? Visada stengiuosi dirbti, kai dukra darželyje, kad galėčiau po darbų kuo daugiau laiko leisti su ja. Bet jeigu į darželį ir neina, tai nėra didelė problema, kadangi aš galiu dirbti ir naktimis – juk viskas mano namuose. Jeigu reikia, Kamila pažaidžia ir viena. Supranta, kad plakatų negalima liesti, kad juos reikia saugoti. Jai patinka man padėti su logotipų klijavimu ant siuntų, taip pat mielai važiuoja kartu į paštą ar paštomatus. Man labai džiugu, kad ji prisijungia prie manęs.
– Suprantu, kad konkurencija šioje srityje pasidarė visai didelė – mačiau labai panašiu pavadinimu įmonę, kuri irgi kuria metrikus. Ar tai konkurentai? Kaip į juos reaguojate?
– Lietuvoje konkurentų yra ir tikrai ne vieni. Viskas su tuo gerai, nes konkurencija skatina tobulėti, pasitempti. Tiesa, aš vertinu sąžiningą konkurenciją.
– Ką turėtų apsvarstyti kitos mamos, tėvai, kurie svarsto imtis nuosavo verslo? Ką įvertinti?
– Kiekviena nauja veikla yra rizika, kuri tikrai neneš pelno iš karto. Tad įvertinti reikia savo finansus, ar „nenuskriausi“ šeimos nesėkmės atveju. Reikia turėti tų vadinamų saugos pagalvių, kad neliktum basas.
– Ir ko jiems palinkėtumėte?
– Palinkėti noriu tik vieno dalyko – tikėkite savim. Net jeigu daugiau niekas netiki jūsų idėja.
