Pirma netikėta žinia – dvynukai
Gimus pirmagimiui sūnui Adomui, šeima žinojo, kad kažkada ieškos jam brolio ar sesės, bet tikslaus termino nebuvo numatę.
„Žinojome, kad tai nebus metai, bet kad ir nebus 5 metai. Tikriausiai, idealiausia būtų buvę 3 metai, nes po pirmagimio norėjosi sugrįžti dar į darbą, padirbti metus, atsigauti, ir tada planuoti antrą vaiką. Bet ne veltui sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Planai planais, bet gavosi šiek tiek anksčiau ir visai kitaip“, – juokiasi mama, kasdienybės akimirkomis besidalijanti socialiniame tinkle www.instagram.com/jurgita_ja.
Įtarusi, kad vėl laukiasi Jurgita apsilankė pas gydytoją ir išgirdo, kad pilve slepiasi dvynukai. Tuo metu nėštumui buvo vos aštuonios savaitės.
„Pirmieji gydytojos žodžiai buvo „negali būti!“. Ir tyla. Pasikvietė akušerę, atsuko monitorių į mane ir rodo dvi plakančias širdeles. Buvau lengvai šokiruota, nežinojau ką pasakyti. Tada gydytoja sako, „nesuprantu, čia lyg dar vienas yra“. Pasakiau, kad negąsdintų, nes man ir tai, kad laukiuosi dviejų, jau buvo labai netikėta.
Tada kartu su gydytoja dar pasižiūrėjo akušerė, ir sako, kad vaizdas neaiškus, persidengia, labai maži vaisiai ir dar ankstyvos savaitės, todėl greičiausiai echoskopas taip rodo iš skirtingų pusių. Iš kabineto išėjau su dvynių diagnoze ir siuntimu dėl daugiavaisio nėštumo į Santaros klinikas“, – pamena ji.
Močiutės sureagavo stipriausiai
Į Santaros klinikas J.Jadeškaitė nuvyko, kai nėštumas buvo 12 savaičių ir gydytoja iškart labai ramiai pasakė, kad pilvelyje auga ne du, o trys vaisiai: du vienoje placentoje, o trečias kitoje.
„Su šiais jos žodžiais veidu nuriedėjo ašaros. Taip pat šio vizito metu jau pasakė, kad du tikrai berniukai, nes labai aiškiai parodė, o trečias lyg ir, bet kito vizito metu bus aiškiau.
Išėjus iš kabineto, prisėdau koridoriuje ir iškart paskambinau vyrui. Pasakiau, kad prisėstų, jei stovi, pasakė, kad eina pietauti. Tuomet pasakiau, kad ne dvynukai bus, o trynukai. Jis nusijuokė, ir sakė, kad turbūt juokauju. Pasakiau, kad ne, ir vėl veidu pradėjo riedėti ašaros. Pasakė, kad viskas bus gerai.
Vėliau telefonu pranešus mano mamai, ragelyje stojo tyla. Paklausiau ar viskas gerai, gal greitąją iškviesti? Ji nežinojo nei ką pasakyti, nei kaip reaguoti į tokią naujieną.
Vyro mama labiausiai sureagavo į tai, kai pranešėm iš pradžių, kad bus dvynukai – ji akyse atsisėdo ant žemės, nes jai atėmė amą. O į tai, kad bus trynukai, reagavo ramiau. Tikriausiai kaip ir mums patiems, žinia apie dvynukus buvo stipresnė, nes niekada apie tai nepagalvojome, nes nei pas vieną giminėj nėra buvę dvynukų ar tuo labiau trynukų“, – pasakoja Jurgita.
Nėštumas – ypatingai lengvas
Daugiavaikė mama įtarė, kad greičiausiai susilauks trijų berniukų, nes savijauta buvo lygiai tokia pati, kaip ir pirmojo nėštumo metu, tad nuojauta neapgavo – vėlesniame vizite gydytoja jau patvirtino, kad visi trys yra berniukai.
Jurgita per nėštumą priaugo tik 12 kilogramų, tiek ji, tiek pilvelio gyventojai jautėsi puikiai. Tiesa, pirmus tris mėnesius kankino pykinimas – nėščiųjų toksikozė ir, kaip moteris juokiasi, ji buvo trigubai stipresnė. Apie 14 savaitę pykinimas liovėsi ir savijauta buvo tokia gera, kad per dar vieną apsilankymą pas gydytoją Jurgita jos pasiteiravo ar viskas gerai, nes jaučiasi pernelyg puikiai.
„Todėl 4 nėštumo mėnesį sugrįžau į darbą, nors dar galėjau likti pirmojo vaiko priežiūros atostogose. Adomas nuo rugsėjo buvo pradėjęs lankyti darželį, o sėdėti namie ir tiesiog laukti nesinorėjo. Išdirbau iki 30 nėštumo savaitės, ir nuo vasario 10 d. išėjau į dekretą. Po 10 dienų, netikėtai ir neplanuotai, ankstyvą rytą prasidėjus veiklai nuvykome į ligoninę, kur po kelių valandų operacinėj išgirdau pirmuosius mažylių verksmus“, – prisimena trynukų mama.
Mažyliai gimė 31 nėštumo savaitę cezario pjūvio operacijos metu: 42 cm ūgio, 1740g svorio Benas, 40 cm, 1210g Titas ir 42 cm, 1480g Joris. Jurgita neslepia, jog džiaugsmo ašaros liejosi sulig kiekvieno sūnaus gimimu.
„Pirmą kartą trynukus pamačiau praėjus 12 valandoms, nes po gimdymo jie buvo reanimacijoje. Pamenu, kaip žiūrėjau į juos ir dar sunkiai suvokiau, kas įvyko. Tikriausiai, tai buvo vaistų poveikis, adrenalinas, nuovargis. Viskas susidėjo.
Kitą rytą nuėjus pas juos užplūdo emocijos, vos tik pamačiau, apsiverkiau. Ne iš liūdesio, kad per anksti gimė, bet dėl viso to vaizdo: tokie maži, apraizgyti laideliais, pajungti prie aparatų, maitinami per zondus. Bet ten esančios sesutės įspėjo, kad prie jų verkti negalima, jie viską jaučia, ir jiems reikia ramios, stiprios mamos.
Taip pat lengviau išgyventi pirmas dienas padėjo tai, kad į palatą kartu paguldė kitą mamą, kuri taip pat pagimdė ankstukes dvynukes. Išsikalbėjimas, vienos kitą palaikymas neleido užvaldyti liūdnoms emocijoms“, – atsidūsta mama.
Sunkiausia – išrinkti vardus
Vaikų gimimui jauna šeima ruošėsi neskubant, nes tikėjosi, jog pavyks mažylius išnešioti tiek, kiek leidžiama – iki 35 nėštumo savaitės.
Dalis daiktų buvo likę nuo vyresnėlio, kitais pasidalijo sesuo, todėl didžiausias pirkinys buvo dvynukų vežimas.
„Vieno vaiko vežimėlį turėjome, o apie trivietį nesvarstėm. Papildomai teko nusipirkti lovyčių, kurių prireikė tik vėliau – pirmus mėnesius vaikučiai gyveno mūsų kambaryje vienoje lovoje, o kai nebetilpo, iškraustėme į atskirą kambarį, kur kiekvienas turi savo lovytę“, – pasakoja Jurgita.
Sunkesnė užduotis buvo išrinkti visiems vaikams vardus. Tėvai norėjo, kad vardai būtų trumpi, derėtų prie Adomo, bet, kad ir nebūtų artimame rate besikartojantys.
„Prieš gimdymą buvome apsistoję ties trimis, bet kuris vardas, kuriam turėjo būti, buvome neapsisprendę, sakėm gimus pažiūrėsim. Jiems gimus ligoninėje visi pradėjo klausinėti kokie vardai, kur kuris. Tik pirmomis dienomis nusprendėme, kad mažiausias bus Titas, o kuris bus Benas ir Joris dvejojome.
Sesutės vis nekantravo, nes joms smagiau kreiptis į mažylius vardais, nei kad pirmas, antras ar trečias, tad pirmąjį pradėjo vadinti Benu. Sakė, jog „Big Ben“, kitaip ir būti negali, o trečiasis liko Joriui. Vyras pritarė tokiems vardų išdalijimams, o man norėjosi, kad pirmasis būtų Joris... Bet kartais į jį besikreipiant Benu, jam taip tiko, kad jis ir liko „Big Benu“, – šypteli Jurgita.
Miegoti vienas kitam netrukdo
Natūralu, kad šeima pirmosiomis savaitėmis namuose jautė šiokią tokią įtampą, pasimetimą, kas ką turi daryti, kaip elgtis ir nuo ko pradėti.
„Tomis dienomis, tikriausiai, sunkiausia buvo Adomui, nes jis visada prašydavo dėmesio kaip tik tada, kai reikėdavo maitinti trynukus. O persiplėšti juk negali! Bet jam vis aiškinome tvarką, kas kaip vyksta, jis pats po truputį įsiliejo į brolių priežiūrą. Ligoninėje praleistas mėnesis įvedė į gyvenimą ritmą, kad pirmais mėnesiais viskas vyksta 3 valandų režimu, kas vėliau lėmė aiškios dienotvarkės susidarymą: kada valgys, kada miegos, kada būdraus ir panašiai“, – dalijasi kasdienybės rūpesčiais mama.
Tad pirmaisiais mėnesiais namuose pagalbos nereikėjo – nors buvo paskelbtas ir pirmasis karantinas, šeima susitvarkydavo pati. Didžiausias iššūkis buvo naktiniai maitinimai, prie kurių reikėjo priprasti, bet nuo 5 mėnesio broliai nustojo valgyti naktimis ir išmiegodavo visą naktį.
Pirmus pusę metų trynukai miegojo kartu, bet vėliau vaikams augant, migdymas tapo iššūkiu.
„Dabar tenka migdyti atskirai, šiek tiek panešiojame ant rankų, o kai pradeda migdytis, guldome į lovelę. Paburzgia, ir užmiega. Nuo gimimo miegodami kartu jie nereaguoja į vienas kito verkšlenimus, zirzenimus. Net jei vienas atsikelia, pradeda čiauškėti ar balsu kviestis, kitas, jei gerai miega, tai ir miegos. Dėl to labai džiaugiamės, kad atsparūs vienas kito verkimams“, – teigia J.Jadeškaitė.
Su laiku lengviau nepasidaro
Gimus broliams vos dvejų sulaukęs Adomas visą laiką buvo kartu: „Nusprendėme, kad praleis darželį, kol apsipras su broliais ir su visa nauja situacija. Kadangi vyras tuo metu buvo tėvystės atostogose, dienos metu pasikeisdami praleisdavom laiką su Adomu. Vienas su trynukais, kitas su juo. Adomas labai įsitraukė į brolių priežiūrą, nešdavo jiems žaisliukus, rodydavo, paduodavo.“
Kaip ir daugelis mamų Jurgita tikėjosi, jog mažyliams paaugus bus lengviau, bet dabar juokiasi, kad pirmieji mėnesiai buvo daug ramesni.
„Kaip sakoma, kur padėjai, ten ir rasi. Dabar visai kitaip – jie aktyvūs, šliaužia, ropoja, sėdasi, stojasi, tik spėk žiūrėti, kur kuris nukeliavo ir kuo užsiima“, – šypteli mama.
Tad ir laiko sau ji turi labai nedaug, kol vaikai miega pietų miego.
Svarbiausia – neišsigąsti
Prieš gimdymą J.Jadeškaitė kitų trynukų mamų užklausdavo vieno kito patarimo, bet dabar klausimų jai nebelieka.
„Kai jie paaugo viskas paprasta, taip pat kaip su vienu vaiku“, – kvatoja Jurgita.
Tiesa, gydytojai išlydėdami iš ligoninės neatsisveikino, o tarė „iki susitikimo po dviejų metų“, kai pagaliau keturiems broliams tėvai padovanos pagrandukę.
„Su vyru visada norėjom 2-3 vaikų. Kai sužinojom, kad laukiamės antro, dėl trečio sakėm pažiūrėsim, kaip seksis su antru. Bet kai sužinojom, kad čia bus trys, tai sakiau, kad gauname užtikrintai su kaupu. Bet ką gali žinoti? Neatmetam galimybės, jei labai jausis, kad kažko dar trūksta. Šeimyninėje mašinoje lieka dar viena laisva kėdė“, – juokiasi mama.
O visoms, kurios sužino naujieną, jog laukiasi daugiau vaikučių, Jurgita pataria neišsigąsti ir nebijoti.
„Žinia pribloškia, bet kiek stipriai nėštumo metu į save investuosi nusiteikinėdama morališkai ir psichologiškai tam, kas tavęs laukia, tuo lengviau bus gimus. Nebijokite klausti, kalbėtis su kitomis mamomis. Galvokite apie viską optimistiškai. Pradžioje bus sunku, bet kitoms būna dar sunkiau ir su vienu. Tad viskas priklauso nuo pačių. Fiziškai – nekankinkite savęs, raskite laiko pailsėti, miego trūkumai laikini, nebijokite kreiptis pagalbos į artimuosius“, – įsitikinusi keturių sūnų mama.
