– Ieva, bendraujate su daugybe besilaukiančių ir ką tik mamomis tapusių moterų. Ar pastebite, kad jos būna pasimetusios informacijos sraute?
– Nuo pirmų minučių, kai tik sužino, jog laukiasi, moterims kyla klaustukas galvoje – kur man ieškoti tos informacijos? Nors jos yra be galo daug interneto platybėse, verčiau sklaidyti knygas, bet ir ten informacija pasensta arba atspindi tam tikrą kryptį. Apsilankius pas gydytoją akušerį ginekologą, šeimos gydytoją – gausite dar informacijos.
Neretai būsima mama turi „puokštę“ – truputį girdėjau ten, truputį pasakojo draugė, šiek tiek „gūglinau“, tada dar skaičiau rimtos informacijos. Labai linkiu to nedaryti, o struktūrizuoti ir rinktis savo informacinę sistemą – kaip aš tą informaciją atsirenku. Kitaip tariant, turėti kritinį mąstymą informacijos srautams.
– Živile, dabar sūpuojate penkių mėnesių Dorotėją, bet grįžkime porą metų atgal, kai gimė Vėjas. Kur jūs ieškojote informacijos apie nėštumą, vaiko priežiūrą?
– Mano pirmasis vaikas gimė dar tais laikais, kai buvo galima fiziškai visur eiti, todėl lankiau kursus ligoninėje ir pas žindymo specialistę, kurie buvo vienas iš pagrindinių informacijos šaltinių. Ieva daug kartų paminėjo žodį „platybės“ – aš irgi tose platybėse ieškojau informacijos, to sunku neišvengti.
Dar vienas dalykas, kurį pastebėjau, kad prieš ieškodama informacijos, maniau, kad labiau pasitikėsiu močiučių žiniomis, bet vėliau supratau, kad jos augino vaikus skirtingu laikmečiu ir jas, pavyzdžiui, mokė, kad nuo diegliukų gerai vandenėlis, kas dabar jau neaktualu.
– Ir kokius patarimus radote, kaip atsirinkote ko klausyti?
– Yra viena tiesa, kurią sužino kiekviena mama – visi prieštarauja vieni kitiems, net rimčiausi specialistai vienas nuo kito gali skirtingai pasakyti. Vienas sakys, kad jei kūdikis nesituština tris dienas jau yra labai blogai, o kitas nuramins, kad nieko tokio, jei jis to nedaro savaitę.
Kai supranti, kad nuo šiol gyvensi realybėje, kur skirtingi šaltiniai sakys skirtingus dalykus, priimi tai. Pradžioje nustembi, kaip čia taip yra, bet jei ieškai alternatyvų kažkokiai tiesai, jų visada rasi.
– Ieva, pakliuvote į skandalą, kuriame dėl kūdikio žindymo Karoliną Meschino užsipuolusios mamos, net sugalvojo ruošti peticiją prieš jus, kad jūs blogai jai patarėte? Kaip tai nutiko?
– Man įspūdinga tai, kad internetas gali būti ir blogas, ir geras. Aš ir pati daug komentuoju, rašau internete, bet esu atsiribojusi nuo uždarų mamų grupių, kuriose jos diskutuoja. Suprantu, kad mamos nori pasisakyti, joms reikia bendravimo, ypač dabartiniam pasaulyje, bet reikėtų pabrėžti, kad mes, medikai, dirbame savo darbą ir gydome pacientus.
Žindymo konsultantas jei ne gydo, tai mokina, edukuoja ir sprendžia žindymo sunkumus. Mamos forumuose irgi bando spręsti, bet, sakyčiau, ne visai tikslinga tai daryti – joms trūksta ne tik žinių, bet ir gražių žodžių. Taip buvo ir mano atveju, kurį paminėjote.
Karolina viešai pasidalijo, kad dukra gerai miega naktį ir jai puikiai sekasi maitinti su įvairiomis priemonėmis, kurias ji naudoja. Kadangi aš ją konsultavau žindymo klausimais, buvau užsipulta mamų, kurias vadinu laktyvistėmis, nes jos yra griežtai prieš visas priemones, net nežinodamos daugiau detalių.
Tiesa, nors labai nesmagu dėl šio skandalo, gavau labai daug teigiamų ir palaikančių žinučių, todėl džiugu, kad yra kitaip mąstančių žmonių.
Man norėtųsi priminti, kad ir mes, medikai, kartais nesutariame, bet mes remiamės įrodymais, kurie pagrįsti mokslu ar praktika. O plepėti forumuose galime įvairiai, bet svarbu neužgaulioti kitų mamų, kaip šiuo atveju buvo Karolinai. Ji norėjo pasidžiaugti, pasidalinti, o gavo tiek neigiamo antplūdžio, kad gailėjosi tai padariusi.
Tikiu ir linkiu, kad mamos turėtų mažiau pykčio ir pagiežos, skleistų džiaugsmą ir suprastų, kad kiekvienos jos istorija yra tik jos – nėra vienodo žindymo, vienodo gimdymo ar pogimdyvinės kelionės. Todėl ir specialistų reikia įvairių – vienai padeda vienas, kitai, galbūt, kitas.
Dar reikia nepamiršti, kad yra ir skirtingos mokslo kryptys – pavyzdžiui, prieraišioji tėvystė akcentuos tam tikrus aspektus, kurie nebus aktualūs mamai, kuri maitina iš buteliuko. Todėl teisti ar smerkti šioje vietoje negalima ir palikime kiekvienai mamai būti tokia, kokia ji nori – unikalia.
– Živile, jūsų patirtis taip pat su forumuose patalpinta informacija ne pati geriausia – kada supratote, kad geriau verta pasikliauti gydytojais?
– Aš visą laiką supratau, kad reikia pasikliauti specialistais. Pamenu, kai sūnui buvo keturi mėnesiai pridėtas prie krūties jis pradėdavo klykti. Tada prisiminiau, kad skaičiau apie kažkokį žindymo streiką ir maniau, kad čia tuoj tuoj viskas susitvarkys, bet kai per mėnesį jis priaugo tik 200 gramų, susirūpinau.
Tada mamų grupėje paklausiau ką daryti ir gavau tokią laviną pasakymų, kad jokiu būdu negalvok apie primaitinimą, tik žindyk ir viskas praeis. Supratau, kad didžioji dalis mamų yra radikaliai nusiteikusios ir nesvarbu, ką berašysi ar ko klausi žindymo radikalės sakys – maitink, žindyk ir viskas, o paminėjus žodį buteliukas ar mišinukas gal net išmes iš grupės. Aplankė toks jausmas, kad net jei rašysiu, jog vaikas miršta, vis tiek lieps žindyt toliau...
Pasikalbėjau su laktacijos specialiste, kurios tikrai yra natūralistinės krypties ir ji man priminė pirmą žindymo taisyklę – svarbiausia, pavalgęs vaikas. Tiesiog supranti, kad reikia ieškoti išeičių, kurios nebūtinai susijusios su tuo, kaip tu įsivaizdavai.
Labai džiaugiuosi, kad išėjau iš tos grupės, nes ji vis tiek veikia psichologiškai ir visoms siūlau būti labai labai atsargioms tokiose anonimiškose grupėse, kuriose nežinai, kas sėdi kitoje ekrano pusėje.
Dabar aš pati dalyvauju grupėje, bet jos nariai yra draugų ratas ir šiek tiek plačiau, su kuriais konsultuojamės klausimais „gal jums buvo, padėkite rasti specialistą“. Jei velsiesi ir tikėsi patarimais tokių žmonių, kurie visiškai su tavimi nesusiję – gali prisižaisti.
– Antrą kartą girdžiu, kad grupių blogis ne tik perdėti patarimai, bet ir neigiamas tonas. Ieva, ar tiesa, kad mamos pogimdyviniu laikotarpiu jautresnės ir visai kitaip priima informaciją?
– Tiesa, ir tas mane gąsdina. Mes iš ligoninės stengiamės mamas išlydėti tokiame, kaip vadinu, pieno debesėlyje, o ji patenka į pasaulį, kuris yra visoks.
Živilė gražiai pamini – yra daugybė grupių, bet kas už jų slepiasi? Mamos, kurios nebijo kalbėti ir dalintis asmenine patirtimi turi savo tinklaraščius, daro video, dalijasi asmenine patirtimi, bet ne patarinėja kitiems.
O šiuo atveju kalbame apie terpę, kuri yra ne tik anoniminė, bet ir pikta. Kai užsipuolė mane, aš taip pat kviečiau į diskusiją, bet niekas neatsiliepė.
Tai labai liūdna, nes moteris ankstyvuoju ar vėlyvuoju pogimdyviniu laikotarpiu yra labai trapi ir pažeidžiama. Hormonai keliauja linksmaisiais kalneliais ir šiame etape geriausias yra Nyderlanduose esantis pavyzdys, kurį svajoju atkartoti Lietuvoje. Ten, grįžus mamai į namus, po kelių savaičių apsilanko akušerė, kuri padeda apsitvarkyti, išgeria su mama arbatos puodelį, atsako į klausimus ir tiesiog palaiko, kol mama sustiprės ir keliaus į pasaulio džiungles. Kaip aš sakau – kai būsim toje pačioje upės pusėje, tada galėsime lyginti, dalintis.
O Lietuvoje kol nėštukė laukiasi, nuolat girdi istorijas, kaip viskas buvo blogai, gydytojai negeri, akušerės piktos, maistas neskanus... Jau tada moteriai svyra pečiai, o paskui atkeliaujame į pogimdyvinį laikotarpį ir turim ką turim.
– Tai gaunasi taip, kad Lietuvoje tos moterys paliktos – ateina šeimos gydytoją apžiūrėti kūdikio, bet kaip jaučiasi mama – niekam nerūpi? Tiesa, Ieva?
– Taip, čia sisteminė problema. Kai augome mes, mūsų mamos augindamos mus turėjo vadinamus patronažus, kai ateidavo slaugytoja į namus. Dabar tik kai kuriose įstaigose likę, kad kažkas ateina, bet prisėsti, pabūti su mama – tokio dalyko išvis nėra. Tikiuosi, kad ateityje situacija gerės ir tų iniciatyvininkų mažės.
– Živile, o jūs jautėtės palikta likimo valioje?
– Aš visai nebijau kreiptis pagalbos. Tiesą pasakius gal net ir persistengiu, kai šeimos gydytoja duoda savo mobilaus telefono numerį ir leidžia skambinti reikalui esant. Tad sekmadienį, rašydama jai žinutę vaikų sveikatos klausimu, kartais pagalvoju, kad gal aš palauksiu pusdienį, kol bus darbo diena (juokiasi).
– Prisipažinsiu, auginant pirmą dukrą, gyvenau užsienyje ir aktyviai dalyvavau mamų grupėje internete „Birželinukai 2008“. Živile, ar visada tie forumai yra blogai?
– Aš irgi turiu draugę, kuri grįžo iš JAV ir yra labai įkvėpta pusiau internetinių, pusiau gyvų mamų bendruomenių. Jos susibūrusios į grupę net išvengia leidimo į darželius, nes vieną dieną viena išleidžia, kitą diena kita. Grįžusi į Lietuvą ji parsivežė daug bendruomeniškų idėjų ir čia subūrė keletą grupių, kur seka, kas pateks, narių skaičių ir net parenka panašų vertybinį ratą.
Tokios grupės yra visiškai išsigelbėjimas, nes jos jau nebėra anoniminės. Atsargiai elgtis reikia tuose forumuose, kurie garsėja radikaliomis kryptimis, o kuo daugiau anonimiškumo, tuo daugiau agresijos. Todėl verta sau vis kartoti, kad atsargiai, neįklimpk į tą liūną ir neleisk, kad tau vadovautų kažkas, kas tavęs nė nepažįsta, o tiesiog ieškok specialistų pagalbos, kurie nukreips ten kur reikia.
– Ieva, turbūt daugybė mamų sakys, kad dabar dėl kiekvienos vaiko slogytės nebėgs pas gydytoją, o geriau paklaus draugės. Kaip atskirti tą ribą – kur reikia specialisto, kur užtenka kitų patirties?
– Aš pratęsčiau Živilės mintį, kad forumai nėra blogis – jie yra nuostabi palaikymo komanda, nes mamai ir labiausiai reikia palaikymo, kad viskas gerai, man irgi taip buvo. O jei vaikui skauda, mamos vidinis balsas sako, kad reikia ieškoti pagalbos – su visa pagarba tiems, kurie duoda savo telefono numerius ir leidžia skambinti sekmadieniais, tai ir reikia skambinti, klausti, pasitikslinti.
Pandemijos laikotarpis unikalus tuo, kad mes, medikai „išėjome“ į ekranus, galime susijungti ir labai daug dalykų galime nuspręsti nuotolyje.
Išduosiu, kad ir mes, mamos medikės, turime uždarą forumą vadinasi „Medmamytės“ ir konsultuojamės viena su kita, nes mūsų vaikai irgi serga. Tik šiuo atveju akivaizdžiai matosi, kad tai profesionalų forumas – tik yra kabliukas, kad jau reikia profesionalų pagalbos, visada kas nors parašo: „Ei nesigydykim internete, keliauk pas specialistą.“
Ir jei kas nors parašo internete panaudok tą ir tą, nes man taip buvo, paklausk žmogaus – ei, kas tu toks, kad man gali patarinėti? Visi specialistai ne veltui turi sertifikatus, praėję mokymus ar baigę universitetus. Tiesa, siūlau nepamiršti ir šeimos gydytojų, nes jie geba labai daug.
Živilė: Ieva paminėjo labai gerą įrankį, kaip išsiaiškinti ar tavo sekama grupė verta dėmesio. Jei po tavo klausimu, koks jis bebūtų nors vienas žmogus parašo „Kreipkis į specialistą, man buvo taip ir taip“ ir šio komentaro neištrina, tikėtina, kad grupė galbūt normali.
Pamenu, sekiau informaciją vaikų nešiojimo grupėje. Tikiesi, kad užsidėjęs nešioklę, nusifotografavęs ir paklausęs kitų narių, kas negerai sulauksi konkretaus atsakymo, kad pataisyk kojytę, paveržk dirželį. O kokia realybė? Tave iškart užsipuola „Ką darai? Vaiką sulaužysi!“ ir panašiais komentarais. Niekas nerekomenduoja nueiti pas nešiojimo specialistą ar ortopedą, tik rėkia. Tuomet supranti, kad tai yra dar viena grupė ir kurios turi išeiti.
