– Keturi vaikai jau rimtas ūkis! Minėjote, kad tai planuotas mažylis – kaip ryžotės tokiam sprendimui?
– Nebuvo sunku suplanuoti tą vaiką, nes vyras visą laiką norėjo dešimt, tai sutikau, kad būtų keturi. Gal viskas ir daugiau neprašys (juokiasi).
– Ar tai tikrai paskutinis šeimos narys?
– Dabar aš negaliu sakyti, nes po antro jau sakiau, kad paskutinis, po trečios dukros – tikrai paskutinis... Dabar ketvirtas ir jau nieko nesakau.
– Tarp vyresniųjų berniukų tarpas dveji metai, Emily gimė po ketverių pertraukos, o dabar amžiaus skirtumas bus net septyneri metai! Specialiai renkatės tokį amžiaus tarpą?
Dabar lengva – nereikia nešioti ant rankų vaikų, visi savarankiški, mokosi mokykloje, tad tas ketvirtas bus kaip pirmas. Man atrodo, kad nebus taip sunku.
– Ar Emily nenusivylė, kad neturės mažos sesutės?
– Pradžioje norėjo mergaitės ir kai pasakėme, kad bus berniukas, paklausė kodėl negalėjome pasiimti mergaitės. Sakiau, kad su mergaitėmis reikės dalintis suknelėmis ir šiemet mergaitės tokios labai bjaurios... (kvatoja).Tai sakė, kad gerą sprendimą priėmėme.
– Du sūnūs ir viena dukra, tai jau galite palyginti – ką lengviau auginti, o ką sunkiau?
– Žinokite, man buvo lengviau su berniukais, o vyras artimesnis su dukra. Berniukai klauso, girdi... Mergaitė viską anksčiau supranta – Emily iki trejų buvo labai labai rami, bet dabar kartais atrodo, kad per daug supranta. Norėtųsi, kad pabūtų vaiku, bet labai greitai auga.
– O ji yra šeimos mažoji princesė ar neatsilieka nuo brolių ir labiau berniukiška?
– Ji didžioji karalienė, o ne mažoji princesė (juokiasi). Jei ji ką nors padarys blogą, tai vis tiek berniukai liks kalti. Ji moka ir pavaidinti, ir ašaras parodyti, tėtis visada viską jai leidžia, o aš visada pikta. Taip ir būna su ta mergaite.
– Esu skaičiusi, kad esate griežta mama – su jumis kalbantis taip neatrodo! Ar tikrai?
– Taip. Labai daug laiko Kšištofas žaidė užsienyje, skraidydavo po pasaulį, tai reikėjo palaikyti tvarką namuose. Jei būtų buvęs vienas vaikas, nebūčiau buvus tokia griežta, bet kadangi yra trys, reikia tuo apsirūpinti. Mėgstu tvarką, man svarbu, kad vaikai klausytų, jei yra laikas – reikia dirbti, mokintis, treniruotis, valgyti.
– Kokias jų savybes jums svarbiausia išugdyti?
– Labai norėčiau, kad vaikai būtų rūpestingi ir atviri žmonėms, nes užsidaryti labai lengva, bet grįžti į gyvenimą labai sunku. Karantinas parodė, kad tie vaikai gali gyventi ir be draugų, namuose, bet labai gaila, kad to socializavimo visai nėra.
Mūsų laikais sakydavo, kad svarbu ne tik akademiniai rezultatai, bet ir sociume turi būti geras. Dabar tą ir matau, nes su kompiuteriais labiau moka nei su žmonėmis. Norėčiau, kad užaugę mokėtų ir su žmonėmis bendrauti.
– Kokie gabumai ryškėja? Kas kam talentingas?
– Visi talentingi kompiuteriui (juokiasi). Labai greitai moka spausdinti, kopijuoti ir ištraukti iš interneto informaciją.
O šiaip, berniukai pradėjo nuo trejų sportuoti, vyresnėlis jau rodo pirmuosius rezultatus. Danieliui bus 14 metų ir jis įrodė, kad jau pasiruošęs žaisti už Lietuvą – papuolė į projektą „Talentų karta“, kurie ruošia Lietuvos rinktinę. Jei noras nepraeis su laiku, taip ir bus.
Dominykas taip pat talentingas krepšinyje. Jeigu Danielis viską daro per savo darbą, Dominykui šiek tiek lengviau, bet jį reikia paskatinti. Supranta, kad turi daug talento, todėl gali truputį patingėti.
Emily visko nori – šokti, dainuoti, piešti, žaisti tenisą, tai kol kas nesuprantame, kas labiausiai tinka. Kadangi jai septyneri, turime laiko viską išbandyti, bet labai bijau, kad nenueitų į krepšinį.
– Tai būtų tėčio svajonės išsipildymas?
– Norėtų. Ji įrodo, kad ji stipri ir greita, fiziškai stipresnė nei berniukai – gali padaryti ir atsispaudimus, prisitraukimus.
– Namuose vienas paauglys, o kitas tuoj juo bus. Kokie dažniausiai iššūkiai kyla? Kaip tramdote juos? Ar jaučiasi ta paauglystės krizė?
– Šiek tiek jaučiasi. Vyresnis nori, kad mes bendrautume su juo, kaip su suaugusiu, įsiklausytume į jo nuomonę. Prieš kokius 8 mėnesiusvyras dar nesuprato, kad šeimoje atsirado dar vienas vyras, o nebe vaikas, bet paskui įsivažiavome. O dėl paauglystės krizių, su Danieliu nepasakyčiau, kad labai sunku.
O Dominykas pas mus vėžlys ir viską, ką jam pasakysi, jis padarys atvirkščiai. Reikia iš karto sugalvoti, kaip pasakyti atvirkščiai.
– Ar jums svarbūs jų pažymiai mokykloje? Ar čia jų atsakomybė?
– Man nėra svarbu, kad būtų vien dešimtukai. Jei matau, kad vaikas dirba, atsisėdo, padarė užduotis, stengėsi, bet gavo nelabai aukštą pažymį, aš tikrai jam nepriekaištausiu, geriau nuraminsiu, kad nepergyventų.
Bet jei matau, kad nepadirbėjęs gavo žemą pažymį, tada priminsiu, kad reikėjo padirbėti.
– Trys vaikai namuose, nuobodu niekad nebūna. Ar dažnai tenka spręsti ir klaip sprendžiate vaikų kivirčus?
– Mes sakome, kad spręsti patys ir jei nepavyks, tada mes padėsime. Tikrai nenoriu, kad kas penkios minutės bėgtų pas mus skųstis „mama, jis padarė tą ir tą“, „mama, ji man pasakė šitą“. O jei visai nesprendžiama problema, tada galime prisijungti. Kartais matome, kad nėra vienos tiesos, tuomet pasakome, kad visi kalti ir vienas plauna indus, kitas paima siurblį.
– O kokių pareigų turi namuose vaikai?
– Šeštadienis pas mus yra tvarkos diena ir prašau susitvarkyti savo kambarį – berniukai gyvena viename, Emily atskirai. Vieną kartą per savaitę stengiamės, kad jie pasirūpintų ir namais.
– Praėjusių metų pradžioje pradėjote ir savo verslą – tapote vestuvių suknelių salono „D'dress“ bendraturte. Kaip gimus mažajam bus su jūsų verslu?
– Aš nemanau, kad darysiu ilgą ar reikšmingą pertrauką. Tiesą pasakius, susiplanavome ir labai gerai gavosi, kad kai gims mažiukas, vyras bus baigęs savo sezoną anksčiau. Kšištofas sakė, kad atėjo laikas ir jam auginti vaikus, tad bus su kūdikiu, kai aš išeisiu įdarbą. Gaila, kad pieno neturės (juokiasi).
Svarbiausia, kad sveikatos būtų, nemanau, kad čia problema. Problemos pas mus visą laiką galvoje, bet jei viską susiplanuoji – tada viskas būna gerai.
– Kšištofo laukia nauja patirtis?
– Berniukų kūdikystės jis mažai prisimena. Jis labai prisimena mergaitę, nes ji buvo tokia rami, kad praėjus pusmečiui nuo jos gimimo, jau norėjo ketvirto vaiko.
Man dabar neatrodo, kad jis labai bijo. Įspėjau jį, kad gali būti sunku, mažylis gali nemiegoti. „Nemiegosim, tai nemiegosim“, – jis mane ramina.
– Ruošiate kraitelį? Perkate naujus ar turite likusį nuo kitų vaikų?
– Čia labai juokinga situacija. Ką tik užsakėme lopšelį ir vežimėlį internetu – visada buvo per anksti, o dabar jau galvojame, kad nepavėluotume. Pirmą komplektuką nupirkau gal prieš penkias dienas.
Aš visus vaikus šiek tiek pernešioju, nesiruošiu anksčiau gimdyt, nors gydytojas sakė, kad su ketvirtu visko gali būti. Daug dar reikalų reikia atlikti, o vyras pažadėjo, kad jeigu ką per valandą viską supirks ir atveš.
– Ne viena šeima svarsto – turėti daugiau vaikų ar apsistoti ties tradiciniais dviems. Paagituokime – kodėl verta turėti daugiau vaikų?
Mano nuomone tokia, kad visų pirma reikia įvertinti savo galimybes. Aišku, du vaikai normalu. Vienas visą laiką auga egoistu ir mamai sunkiau, kai vienas vaikas, nes jis visada nori tėvų dėmesio, o du bendrauja tarpusavyje.
Jeigu žmonės turi galimybę auginti daugiau – tai kodėl gi ne? Visos problemos tavo galvoje – jei myli vaikus, turi noro pasidalinti ir užteks meilės, kodėl neturėti tų trijų, keturių ar penkių?
Buvo normalu, kad Rusijoje 20-25-erių moterys turi gimdyti vaikus. Paskui pakeliavome ir supratome, kad ne visur taip. Kai atvažiavome į Italiją, man buvo 22-eji, Danieliui 6 mėnesiai ir visi klausė, o kur jūsų mama, kodėl tu su broliu visą laiką (kvatoja). Supratome, kad pas mus kažkas kitaip, ten visi tik 35-erių galvoja apie šeimą. O dabar pas mus gavosi didelė pertrauka – vyresnis jau tuoj tuoj išeis, o mes būsim jauni tėvai.
