– Sotera, esi antrą kartą ką tik iškepta mama – Adrijai vos pusantro mėnesio. Kaip šįkart sekėsi įveikti žindymo iššūkius?
– Mano pradžia buvo lygiai tokia pat, kaip ir su pirmąja dukra. Buvo įvairiausių iššūkių – ir krūtinę skaudėjo, ir buvo išsipūtusi lyg balionai, kaip raketos, negalėjau prisiliesti prie drabužių. Ko tik nedariau – ir kopūsto lapą naudojau, ir visokius tepalus, kompresus, šildžiau, šaldžiau, Ievai rašiau ir klausiau patarimų. Dabar viskas jau normalizavosi ir, manau, esu gerame žindymo kelyje.
– Ieva, ar dažnai susiduriate su nuomone, kad žindymas yra savaime suprantama duotybė ir ruoštis jam nereikia?
– Iš tiesų, moterys dažnai renkasi mokymus apie gimdymą, kūdikio priežiūrą, naujagimystės būkles, o žindymas neretai būna pamirštas. Aš mėgstu sakyti, kad kol mes neišmokstame raidžių, tol neskaitome knygų. Lygiai tas pats su žindymu, kol jūs nežinosite pagrindinių principų, neišmanysite technikos ir kaip padėti sau, tol gali kilti sunkumų.
Yra moterų, kurioms fiziologiškai klojasi, kaip per sviestą ir labai už jas džiaugiuosi, bet mes, žindymo konsultantai, esame toms, kurioms žindymas kelia iššūkį. Neretai girdžiu: kodėl niekas nesakė, kad bus taip sudėtinga. Ypač tomis pirmomis paromis, kaip Sotera įvardijo, kol viskas prasideda, procesas užsiveda. Kai žinai, kad tai normalu, tada ramu.
– O kada reikia pradėti aiškintis kas kaip ir su kuo? Kai gims ligoninėje?
– Ligoninėje neretai, jei nepaklausi kažko konkrečiai, tai gali ir nepaaiškinti iki galo. Kai žinai ko klausti, tada lengviau. Trečiame trimestre siūlau apsilankyti ar nuotoliniuose mokymuose, ar pabendrauti su žindymo konsultante individualiai, turėti knygą po ranka ar tinklapį, kur yra patikima informacija.
Šiuo atveju svarbu skaityti ne mamų patirtis ar forumų žinutes, kaip kuriai sekėsi, bet mokslu ir įrodymais grįstą praktiką. Žinoma, akušeris ginekologas, pas kurį lankosi moteris, irgi turi atsakymų, bet neretai jie nėra taip įsigilinę į tą temą.
O po gimdymo, tam ir esate ligoninėje 2-3 paras, turite galimybę pereiti tą laikotarpį, kuomet sudėtingiausios būklės su specialistų priežiūra ir namo išvažiuoti su visais atsakytais klausimais. Visos pogimdyvinio skyriaus akušerės geba konsultuoti žindymo klausimais, tai nebūtinai turi būti žindymo konsultantas.
– Sotera, o kaip buvo pirmą kartą – kaip sekėsi žindyti Aretę ir su kokiais sunkumais susidūrei?
– Aš, tiesą pasakius, neturėjau sėkmingos pradžios. Ligoninėje perkėlė iš gimdyklos į palatą ir sako – žindyk. Klausiu, o kaip tai daryti? Suprantu, krūtinė vaikas, kažkaip turi derėti, bet kaip laikyti, kaip vaiką pražiodyti. Susidūriau su grubesne akušere, kuri galvojo kad aš turiu viską mokėti, bet man buvo neaišku.
Grįžau namo, pradėjau žiūrėti video ir pati įsivažiavau. Tiesa, turėjome kitą problemą – Aretė turėjo liežuvio pasaitėlį, tai tas žindymas buvo daug sudėtingesnis ir to skausmo daugiau būdavo. Atsimenu tą momentą, kad žindau ir ašaros bėga iš skausmo. Dabar buvo daug lengviau. Todėl manau, kad reikėtų daugiau kalbėti šia tema. Šįkart po gimdymo paklausiau kaip žindyti, nes norėjau prisiminti, visos akušerės maloniai parodė ir papasakojo.
– Žindymas, ironiškai galima sakyti, grįžo į madą prieš kokį 15 metų. Jei anksčiau reikėjo moteris įtikinėti apie žindymo naudą, dabar tai taip sureikšminama, kad nežindyti yra gėda, mamos jaučiasi nepilnavertėmis, kurias terorizuoja vadinamosios laktyvistės. Ieva, papasakokite apie tokį reiškinį?
– Čia ne mano terminas, o Vaivos Rykštaitės, kurį jį pavartojo knygoje „Pirmąkart mama“. Dabar žindymas yra kaip judėjimas ir man labai liūdna dėl tų moterų, kurios pasirenka sąmoningai nežindyti – taip, tai jų sąmoningas sprendimas dėl tam tikrų svarbių priežasčių, galbūt tai gretutinės ligos, gal darbo specifika bet jos jaučia didžiulį spaudimą iš visuomenės.
Mes, lietuviai, dažnai esame „super ultra“ – jei mada, tai tokia. Pabrėžiu, kad ir medicinoje yra mados. Taip, be abejo, nediskutuotina, kad geriausia kūdikiui yra motinos pienas, bet gyvenime būna situacijų.
Vakar Sotera pasidalijo įrašu socialiniame tinkle, kad su manimi kalbėjosi, kaip reikės iškeliauti į susitikimus ir palikti kūdikiui buteliuką. Ir jau supratau, kiek vėl sulauksiu neigiamų komentarų.
Primenu, kad tai yra kiekvienos mamos individualus gyvenimas ir šiandieninė aktyvi mama turi teisę spręsti – nutrauks ir kažkurį pabėgs kažkurį laikotarpį ar ji žindys išimtinai šešis mėnesius ir nenaudos jokių priemonių. Aš šį sprendimą palikčiau šeimai ir jei jie jaučiasi teisingi savo sprendime – prašau jų nesmerkti. Man liūdna, kaip moterys išgyvena, kuomet jos yra teisiamos visuomenės, kad nežindo. Įsigilinkite į kiekvieną istoriją ir tada teiskite.
– Sotera, ar sulaukėte neigiamų žinučių?
– Visa istorija prasidėjo, kuomet pasidalinau, jog nenoriu duoti butelio ir jaučiuosi bloga mama, jei jį duosiu. Neseniai turėjau išlėkti į susitikimą ir buvau suplanavusi, kad grįšiu tuo laiku, kai Adriana kelsis, bet ji atsikėlė anksčiau – vyras nebežinojo ką daryti, mažylė verkia, o aš vos avarijos nepadariau. Galbūt ir rasčiau sprendimą, bet kažkas širdyje neleidžia to daryti. Gal tai stresas jaučiamas iš aplinkos, nes mamos kartais gali būti piktos ir kišančios savo nuomonę net jų neklausus.
Sakyčiau, yra dvi stovyklos – arba tie „auksiniai papai“ arba „darom ką norim“. Todėl reikia žiūrėti pagal kiekvieno situaciją. Man daugybė mamų parašė, kad daugybė jų suserga net pogimdyvine depresija, nes jaučiasi negerai, kad negali žindyti dėl didžiulio spaudimo. Turėtume išmokti kalbėti – leiskite kiekvienai mamai nuspręsti kaip elgtis, o jei reikia patarimų, atsiranda iššūkių, kreipkimės į specialistus, o ne į forumuose esančias mamas. Maitinimo būdas nepasireiškia mamos meile vaikui, mylime visos labai, esame geriausios ir reikia tą suprasti.
– Ar į laktacijos specialistes mamos kreipiasi tik kai yra problemos?
– Nepasakyčiau. Auga ta mūsų visuomenė ir kreipiasi, pavyzdžiui, pasimokyti padėčių, ateina pasikonsultuoti dėl mitybos – ar tą galiu valgyti ar ne. Taip pat nori padiskutuoti apie vaiko dienotvarkę. Tuomet pyksta ta kita pusė – kokia dienotvarkė su žindomu kūdikiu! Bet mamos nori rutinos, įsivažiuoti ar net tėčiams perduoti dalį rūpesčių. Žinoma, iššūkių irgi būna ir tada sprendžiame sunkumus.
– Ieva, vienas iš daugiausiai diskusijų keliančių klausimų – kiek laiko reikia žindyti kūdikį. Viena stovykla sako, kad 10-15 min, kiti – tiek kiek nori, kad ir visą laiką. Kaip yra iš tiesų?
– Žindyti reikia pagal poreikį. Jei kalbame apie naujagimystės etapą, kai mama su kūdikiu adaptuojasi, tai tas poreikis yra dažniausiai kas 3-3,5 valandos, o kitas ir kas pusę valandos. Jei kūdikis neišmiega miego intervalų, irgi turime reaguoti adekvačiai. Kūdikio gyvenimas nėra tik žindymas – yra miego, švaros, prieraišumo ir žindymo poreikiai, kurie visi turi būti patenkinti.
Išleisdami akcentuojame, kad žindyti reikia pagal poreikį, o jei kūdikis miega – žadinti. Kartais būna, kad nesikelia vaikas po penkių valandų – reiškia jo poreikis yra šiek tiek kitoks ir galima leisti išmiegoti. Aišku, kalbame apie mėnesio ir vyresnį kūdikį, kuris priauga svorio, tuštinasi ir šlapinasi kiek reikia. Siūlyčiau žiūrėti ne tik pagal kūdikio poreikius, bet ir visos šeimos. O tikslių intervalų neapžvelgsime, nes individualu. Nuo pirmųjų savaičių rutina nesusiformuos, bet nuo trečio mėnesio tikrai žinosite, kada išeiti į lauką, kada maudynės.
– Sotera, Adrianai dabar pusantro mėnesio – ar jau atrandate dienotvarkę ir ritmą?
– Po truputį. Ji pradėjo beveik praktiškai visą naktį išmiegoti ir aš ta mama, kuri nekelia. Visa šeima esame miegaliai (juokiasi). Iki mėnesio keldavosi kas 3,5 val. bet paskui vakare ji tiesiog nori pabūti, pavalgo pusę pirmos ir keliasi septintą ryto.
Dabar kaip tik ieškome balanso, kad visiems būtų gerai, nepamirštume vyresnėlės, skirtume jai dėmesio. Norisi, kad kūdikis neatimtų visko sau, bet ir mama nepamirštų jog ji ir žmona, ir kito vaiko mama.
– Vienas iš dažniausių klausimų ir mamos mityba žindant. Kartais atrodo, jog mamos valgo tik ryžius ir pieniškas dešreles, kad tik nepūstų mažyliui pilvuko. Ieva, ką manote?
– Apie trečią mėnesį po gimdymo sutinki maitinančias mamas ir matai, kad iš spindinčios šypsenos likę įkritę paakiai. Tuomet klausiu, ką jūs valgote ir jos atsako, kaip jūs ir minite – pieniškas dešreles ir grikius. Su tokia mono mityba niekas negali būti laimingas.
Žindyvės mityba turi būti įvairiapusė ir visavertė. Žinoma, jei yra patirties su ankstesniais vaikais, kad kažkas buvo alergiškas, nerekomenduočiau pulti valgyti viską, bet jei istorijos nėra – tai reikėtų valgyti taip, kaip valgėte nėštumo metu. Jo metu irgi yra keli produktai, kurių nerekomenduojama. Bet šiaip nereikėtų nieko vengti – nei kepto maisto, nei daržovių ar vaisių. Tiesa, turime galvoti apie saiką. Dietologai sako, kad kiek telpa į delną, tiek yra jūsų porcija.
Mamoms dažnai norisi dažnai gliukozės ar pigaus cukraus, nes trūksta miego, tuomet turime gauti greitos energijos. Jų irgi kažkiek galima leisti. Dietologai sako, kad žindyvės mityba tiesioginės įtakos kūdikiui neturi ir ieškoti sąsajų su pilvuko diegliais, neverta. O jei įtariate, kad yra alerginė reakcija, vaikas neramus, raudonas išangės žiedas, tada reikėtų išbraukti vieną produktą ir kelias dienas stebėti.
– Ieva, o kaip yra su kava?
– Vienas kavos puodukas žindant iki trijų mėnesių amžiaus kūdikį po maitinimo galimas. Vėliau – du puodukai. Kava dažnai moteriai yra ritualas ir reikia pagalvoti, kad visko iš mamos atimti negalima.
Maistas ne tik medžiagų gavimas į organizmą, tai džiaugsmas. Taip ir maitinančioms mamoms – turite jaustis džiugiai ir valgyti skaniai.
– Sotera, ką patariate draugėms, kurios laukiasi vaikelio – kaip ruoštis žindymui? Bijoti? Ruoštis?
– Bijojimas niekur nenuves. Baimės prasideda nuo gimdymo – bijau važiuoti gimdyti. Vis tiek reikės pagimdyti! Todėl geriau kuo mažiau bijoti, nusiteikti, kad viskas bus gerai ir žinoti, kur kreiptis, kai reikės pagalbos – viskas ko reikia. Reikia kuo mažiau apsikrauti neigiamomis emocijomis ir pasitikti tą iššūkį pozityviai nusiteikus, kad viskas bus gerai.
– Ieva, o ką patartumėte būsimoms žindyvėms?
– Visų pirma, pasitikėjimo savimi ir gyventi toje temoje – perskaitykite knygą apie žindymą, jų yra daug ir jos visos geros. Išsiaiškinkite žindymo žemėlapį – kas tie žmonės, kurie gali padėti: žindymo konsultantas, IBCLC sertifikuotas konsultantas, akušerė, šeimos gydytojas. Girdėkite patirtis, bet nesitapatinkite su jomis, nes tai jūsų žindymo kelionė ir galbūt bus ji tobulai sklandi, gal ji bus su sunkumais, bet nebijoti į ją leistis ir susidraugauti su žindymu.
