– Kaip atsirado „Ciao_Teo“?
– Pats „Ciao_Teo“ pavadinimas yra pasisveikinimas ir tarsi kvietimas, ką nors nuveikt. Dar kai Teodoras buvo mažiukas, taip dažniausiai prasidėdavo mūsų dienos – keldavomės dviese, žaisdavome, tyrinėdavome pasaulį ir daug keliaudavome.
Dažnai paruošdavau jam lavinančių veiklų ir man patikdavo stebėti, kaip jis įsitraukia, savo mažomis rankytėmis tyrinėja ir atranda jam dar neatrastą pasaulį. Tuo tarpu aš sedėdavau šalia ir ramiai su kavos puodeliu stebėdavau jį. Rodos, laikas tarsi sustodavo.
O lankant „7 intelektų“ programą visas tas vaiko lavinimas mane tarsi įtraukė. Pradėjau daugiau domėtis, ieškoti kuo idomesnių veiklų ir pastebėjau, kad Lietuvoje apie lavinančias veiklas, apie prasmingą laiką kartu nebuvo pakankamai informacijos, trūko veiklų idėjų, kurios ikvėptų kitokiam, prasmingam žaidimui.
Todėl prieš beveik 4 metus ir gimė „Ciao_Teo“. Norėjau, kad tai būtų vieta, kur galėjai rasti įkvėpimo pabandyti kitokį žaidimą ir daugiau skirti laiko savo vaikams, išbandyti įvairius užsiėmimus su jais. Norėjau, kad „Ciao_Teo“ būtų apie meilę ir gražius dalykus, visoms (ne) paprastoms mamoms.
– Papasakokite apie Teodorą – kiek jam dabar metų, kokias ugdymo įstaigas lanko ir ką labiausiai mėgsta veikti?
– Dabar mano Teo yra šviežiai iškeptas penkiametis, kuris dar nuo gimimo labai domisi traktoriais ir visokia technika. Jam labai rūpi mūsų žemė ir joje gyvenantys gyvūnai. Kasdien svajoja tapti vis kuo nors kitu. Jis yra begalo aktyvus, empatiškas ir norintis bendrauti vaikas.
Šiuo metu dienas leidžia Norvegijoje ir dėl esamos situacijos visame pasaulyje lanko nuotolinį darželį Lietuvoje.
– Kodėl reikia su vaikais užsiimti įvairiais darbeliais, kūrybiniais projektais?
– Ko reikia ir ar išvis reikia gali nuspręsti tik tėvai. Tačiau yra atlikta nemažai mokslinių tyrimų, kurie kalba apie ankstyvąjį vaiko lavinimą. Vaikai iki 3 metų yra nepaprastai gabūs, žaibiškai besimokantys ir labai kūrybiški. O vaikui augant, nelavinamas kūrybiškumas blėsta.
– Žinoma, visiems knieti išsiaiškinti – iš kur tiek idėjų randate?
– Kai tuo gyveni, tai tų idėjų yra daugiau nei laiko joms įgyvendinti (juokiasi).
Dabar dažnai, ką veiksim padiktuoja pats Teodoras. Arba įkvėpimo ieškau „Pinterest“, instagrame.
Idėjų yra pilnas internetas ir dviračio niekas iš naujo čia neišras. Kartais atrodo, jog sugalvojau pačią nerealiausią idėją, bet po kurio laiko, paaiškėja, kad tai jau kažkas yra daręs net prieš kelis metus.
Todėl mūsų tinklaraštis yra apie išbandytas idėjas ir apie laiką kartu.
– Ar visos jos pasiteisina?
– Galbūt seniau ir būdavo veiklų, kurios Teo nesužavėdavo, bet kai mudu taip žaidžiam ir mokomės jau ne vienus metus, aš tiesiog žinau, kas jam patinka ir kokios veiklos „suveiks“ visu 100 proc. O ir nesmagių idėjų tiesiog nebūna, nebent kartais kokie nepavykę eksperimentai.
– Ar susiduriate su stereotipu, kad darbeliais labiau mėgsta užsiimti mergaitės? Ką sakote tokiems žmonėms?
– Labai džiaugiuosi, kad nesusiduriu. Ne kartą esame diskutavę su Ciao_Teo bendruomene ir visi vieningai teigė, kad nėra veiklų skirtų tik mergaitėms ar tik berniukams. Džiaugiuosi tokia sąmoninga auditorija.
– Žaidėte žaidėte ir... gavosi knyga! Debiutuojate su „Kitokių receptų knyga“ – papasakokite apie jos kūrimo procesą ir ką skaitytojai joje ras?
– Tai buvo labai ilgas procesas. Užtrukau šiek tiek daugiau nei 2 metus.
Turėjau viziją ir didžiulę svajonę sukurti tarsi receptų knygą, kur patiekalai virstų veiklų idėjomis, kur kiekvieno puslapio prisilietimas kviestų išbandyti, ką nors naujo ir linksmo. Kad nereikėtų sukti galvos, ką čia nuveikus, o priemonės veikloms būtų randamos čia pat namuose.
Norėjau, kad pati knyga kviestų tyrinėti ir laiką leisti kūrybiškai bei prasmingai. Norėjau tokios knygos, kokios dar nėra. Kad būtų spalvinga, gražiai iliustruota nuotraukomis, o veiklų receptai lengvai suprantami. Kad užtektų žvilgtelt į nuotrauką ir jau žinotumėt, ką veiksit šiandien.
– Kokio amžiaus vaikams skirti šie receptai?
– Veiklos skirtos darželinukams nuo 1,5 metukų iki 5-6 metų. Tikslaus amžiaus neįmanoma nusakyti, nes yra veiklų kurios įdomios tiek dvejų metų vaikui, tiek penkių. Visi vaikai yra labai skirtingi, todėl niekada neužbrėžiu tikslių ribų, nes juk žaidimuose ne tai svarbiausia.
Ir nuoširdžiai tikiu, kad ši knyga atras kelią į daugelio namus ir širdis.
– Šiuo metu gyvenate Norvegijoje – gal galite palyginti šios šalies vaikų auklėjimo tradicijas su lietuviškomis – kur galėtume mes pasitempti ir kuo didžiuotis?
– Tai visiškai dvi skirtingos žmonių tautybės su savo išskirtiniais gyvenimo būdais. Esame dvi unikalios tautos. Nemanau, kad reiktų lygintis.
Norvegijoje tokio, kaip ankstyvasis ugdymas, vedant į įvairius būrelius apskritai nėra. Čia svarbiausia iškylos, laikas lauke, keliaujant ar kopiant į kalnus. Norvegams svarbiau vaiką išmokyti susikurti laužą, o ne lavintis muzikuojant.
Tuo tarpu Lietuvoje dabar tikrai daug įvairių įstaigų, kurios užsiima ankstyvuoju vaikų ugdymu. Čia daugybė ne tik įvairių būrelių, bet ir renginių mamoms.
– Dalijatės labai gražiu ir tvirtu sūnaus ir mamos ryšiu – kokias pastangas dedate dėl to, kaip pavyksta jį išlaikyti?
– Man atrodo, kad sūnų auginu gana intuityviai, nesikliauju kažkokiais principais ar kažkieno parašytomis taisyklėmis, nors iš tiesų labai artima širdžiai yra prieraišioji tėvystė. Mūsų namuose labai svarbu vienas kitą išklausyti ir elgtis taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Man labai svarbus yra vienas kito pasitikėjimas, meilė ir saugumo jausmas. Nors ir pykstamės, nesd dienose būna absoliučiai visko, esame svarbiausi vienas kitam.
Manau svarbiausia yra nesistengti būti tobula mama, tačiau svarbu pabandyti būti geriausia.
– Na, o pabaigai, neatsispirsiu nepaprašiusi, kokios smagios veiklos, darbelio ar užsiėmimo idėjos – kaip praskaidrinti tą užsitęsusi karantiną?
Kiekvienais metais kviečiu dalyvauti gerumo akmenukų akcijoje, šie metai ne išimtis. Juolab, čia nereikia ypatingų priemonių. Užtenka prisirinkti akmenukų, juos nuspalvinti, užrašyti palinkėjimą: „Laimės“, „Sėkmės“ ir pan.. ir juos palikti ten, kur vaikšto žmonės. Procesas tikrai įtraukia, o palikti spalvoti gerumo akmenukai tiesiog primena, kaip yra paprasta daryti gera, dovanoti šypseną ir teigiamas emocijas.
Dar viena smagi ir tikrai įtraukianti idėja lauke – einant pasivaikščioti ieškoti spalvų. O ieškoti, galima pačių įvairiausių dalykų: juodos rajos, žalio chameleono, pilko dramblio, rudo liūto ar raudono obuolio. Juk pavasaris! Laikas džiaugtis budančia gamta!
