– Erika, kaip galėtumėte apibūdinti – kokia esate mama savo dukroms?
– Esu tokia, kokia nesitikėjau, kad būsiu. Galvojau, kad būsiu auklėjanti vaikus padoriais niekam netrukdančiais visuomenės piliečiais, griežta, bet tiesa tokia, kad dabar tie vaikai vysto mane aplink pirštą, kaip nori. Esu pakankamai minkšta, man išsitrynė įsivaizdavimai, kad itin laikysiuosi taisyklių. Man smagiau su jomis žaisti, nei auklėti, augti kartu, nei diktuoti sąlygas.
– Pamenu, dar prieš susilaukdama dukrų kalbėjote apie nenorą turėti vaikų? Kaip viskas pasikeitė?
– Pasikeitė, kaip kiekvienai mamai. Pavyzdžiui, dabar išgirdusi svetimą vaiką verkianti lėktuve nebegalvoju, kodėl jis trukdo man pailsėti, dabar mąstau, kad vargšas tas vaikas, nes jam kažkas blogai, jei verkia ir labiausiai gailiu mamos, kurią visi aplinkiniai smerkia.
– Ieva, mamos dažnai dukroms sako – suprasi mane, kai pati tapsi mama. Planuoji tapti ar tapai mama, o mamos šalia nėra. Kiek mums svarbus mamos palaikymas, pagalba ar net patarimai nėštumo, pogimdyminiu periodu?
– Neretai ta motinystė kada tik pradedame lauktis, klausimas – kaip buvo mamai? Pradedi domėtis, kaip gimdė mama. Taip, mes paveldime tam tikrus dalykus, bet kartais ta informacija mamų būna kitokia.
Jos gyveno kitame laikmetyje – mūsų visuomenė yra virsmo visuomenė, kokios yra normalios dabar taisyklės, taip nebuvo prieš 30 metų. Buvo viena knyga, pagal kurią augino vaikus, buvo aiškios ir apibrėžtos taisyklės, kaip vaikai gali elgtis. Dabar ta motinystė turi labai daug krypčių – belieka tik atsiremti į mamos petį.
– Erika, ar dažnai susidurdavote su ta tuštuma – būtų mama, padėtų, patartų, bet dabar esi viena?
– Negaliu palyginti, nes nesu turėjusi auginimo su mamos pagalba patirties. Tačiau, manau, kad svarbiausia turėti savo artimų žmonių ratą. Vyro įsitraukimas į auginimą, nuoširdi ir mūsų mergaites mylinti auklė, kuri mūsų šeimai buvo daug daugiau nei tik ji, darželio darbuotojai, draugės – visi jie neleidžia pajusti motinos trūkumo.
Kalbant apie patarimus, tai yra begalės internetinių seminarų ir apskritai daug informacijos apie rūpimus klausimus. Jeigu užsiregistruotumėte į visus vykstančius renginius, netgi neliktų laiko būti su vaikais (juokiasi).
Ne viename seminare taip pat išgirdau skundą, kad didžiausia problema, kaip neįžeidžiant mamos nepasiduoti mamos spaudimui ir kaip auklėti vaiką pagal savo, o ne mamos standartus. Mamos didelės pastangos padėti, kad ir labai nuoširdžios, gali būti net varžančios ar apsunkinančios, laikai keičiasi, praktikos taip pat. Aš tuo tarpu turiui galimybę kurti mūsų šeimos tradicijas nuo balto lapo, be jokios frustracijos ir konfrontacijos.
– Ieva, grįžkime šiek tiek anksčiau, kai dar gimdant namuose prie nėščiosios stovėdavo ne vyras, o jos mama. Ar būna dabar gimdančių su mamomis? Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– Tai gana retas atvejis – dabar labai aktyviai dalyvauja vyrai. Pirmos maudynės ir kiti ritualai taip pat būna be mamų. Aš, kaip turėjusi patirtį auginimo su mama, kartais noriu paskatinti įsileisti, nes tai yra didžiulė parama. Šiuolaikiniai tėvai labiau renkasi specialistų pagalbą.
– Erika, iš kur dabar semiatės žinių, kokia būti mama savo dukroms? Kas naudingiausia?
– Aš esu jau vyresnė mama, ilgai atidėliojau tą žingsnį. Kai sužinojau, kad laukiuosi pajutau didžiulę atsakomybę. Būti atsakingu už kito žmogaus gyvybę, gyvenimą, požiūrį į pasaulį – didelis darbas.
Dar besilaukdama, nuolat bendravau su psichologe, nes euforija nėra vienintelis apimantis jausmas. Daug moterų susiduria su mintimis ar išvis sugebės būti geromis mamomis, ar bus pakankamos, lengvai prieinamos ir besąlygiškai mylės savo vaiką.
Visuomenėje tai yra tabu, nors daugybę mamų turi tą baimę, nesvarbu su mama ar be mamos. Aš visas bėdas bandžiau kompensuoti žiniomis, lankiau ir lankau be galo daug kursų, skaitau daug literatūros. Žinios duoda laisvę elgtis laisvai, gamta daro savo prigimtinį darbą, o žmonių palaikymas sukuria saugumo jausmą.
– Ieva, o kur jūs patartumėte ieškoti tos motiniškos išminties, jei tikrosios mamos nėra ar su ja moteris nebendrauja?
– Pradžioje, tiek ankstyvuoju, tiek vėlyvuoju naujagimystės periodu, tai gali būti akušerė. Paprasti dalykai kaip maudymas, atsakymai į klausimus, gali atrodyti sudėtingi, žmonės kviečiasi specialistus. Svarbiausia būti budriems ir prašyti pagalbos. Net jeigu ir neturi susikūrusi socialinio burbulo, psichologas, akušerė, draugė – gali būti padėsiantys žmonės.
Man, išgyvenus mamos netektį, netikėtai labai padėjo mamos draugės. Jos neatrodė labai artimos, tačiau aš tą pagalbą priėmiau. Sugebėjau paleisti „viską galiu pati“ jausmą. Svarbu atsiverti ir girdėti, kas mums nori padėti.
– Erika, ką atsakytumėte kritikams, kad geriau bet kokia mama, negu jokios?
– Gerbiu kritikų nuomonę, tačiau gerbiu ir savo mamos pasirinkimą. Ji dar jauna, turinti savo gyvenimą ir iš karto pasakė, kad nebus sėdinti su anūkais močiutė. Kompensuoju jos nebuvimą kitais metodais.
– Ieva, jūs akušerė, padedate moterims ir pirmaisiais pogimdyminio periodo mėnesiais – kokių dažniausiai žinių pritrūksta moterys, kurios neturi ar net neturėjo mamos?
– Ne veltui kai kurios šalys turi bendruomenės akušerės pagalbą. Specialistas ateina vėlyvuoju pogimdyminiu laikotarpiu, kai moteris labiausiai pažeidžiama ir emociškai, ir psichologiškai bei, žinoma, fiziologiškai. Gimdymas yra didžiulė emocinė patirtis, kurią reikia „iškalbėti“.
Visam dėmesiui susitelkus aplink naujagimį, moteris ieško bendrystės, palaikymo, pasikalbėjimo. Tada mama ir ieško mamos. Pogimdyminėse palatose jau dažniau sutiksi mamas: jos atneš skanaus maisto, suvystys naujagimį, leis pamiegoti. Tai, žinoma, gali būti ir draugė ar kitas artimas žmogus.
Apskritai, visgi tiesiog reikėtų nebijoti ieškoti pagalbos, nesėdėti mamų portaluose ir negauti dezinformacijos. Reikia ieškoti seminarų, kursų, kuriuos reikia tik išsirinkti. Svarbu ir aplinkinių palaikymas, pavyzdžiui, draugės duota knyga. Vienas iš esminių žmonių yra vyras, kuris nori padėti, tačiau ne visada žino kaip.
Tėčiams informacijos trūksta, parama savo žmonai nėra aiškiai iš komunikuota. Bendrinė informacija netinka, kiekviena situacija yra „čia ir dabar“. Tuomet kartais yra kreipiama į mamą ar kažką iš išorės. Tai labai individualu ir jautru, galbūt ją tiesiog reikia išleisti išgerti kavos su drauge.
– Erika, kaip jus paveikė, kaip mamą vaikystėje patirtos psichologinės traumos?
– Turiu didžiulį troškimą nesutraumuoti vaikų, padaryti jų vaikystę kaip įmanoma laimingesnę. Tačiau, lankydama seminarus supratau, kad vis tiek aš jiems kažkaip pakenksiu – ne taip, kaip mano mama, bet kitaip. Su tuo jau susitaikiau (juokiasi), todėl mano pagrindinis noras yra kurti ryšį su vaikais, kad jie galėtų pasakyti, kas jiems yra ne taip.
O jeigu apskritai, ką aš gavau esminio, tai norą pakeisti visuomenės požiūrį į vaiką. Noriu padėti dabar skriaudžiamiems vaikams, noriu, kad žmonės juos išgirstų. Džiaugiuosi, kad žmonių požiūris jau keičiasi ir labai ženkliai. Siekiu geresnio gyvenimo ne tik savo, bet ir kitų vaikams. Suvokiu nuskriaustus vaikus kaip savus, nes kas jais pasirūpins, jei ne mes – visuomenė.
