– Pirmiausiai, papasakokite apie savo veiklas – kur save realizuojate?
– Kiek save pamenu, nuo pat vaikystės man labai patikdavo rūpintis mažais vaikais. Labai nudžiugdavau, kai kaiminystėje atsirasdavo mažylių, tuomet prašydavau, kad leistų juos pasaugoti, su jais pažaisti, pavežioti lauke vežimėlyje. Svajojau apie tai kaip užaugusi būsiu mama.
Ir mano svajonė išsipildė su kaupu, tad save realizuoju būdama mama. Būdama mama augu, kaip asmenybė. Aš auginu vaikus, o vaikai augina mane. Man svarbu būti šalia vaikų, kol jie mažučiai. Noriu matyti kasdien kaip jie auga, kuo jie gyvena, dalintis su jais ir išklausyti jų džiaugsmus ir vargus. Su vaikais turime įvairių visokių veiklų, nuobuodžiauti tikrai nėra kada.
O kad augčiau ir kitose srityse, ne tik kaip mama, bet ir kaip žmogus, kad nestovėčiau vietoje, pagaliau dar ir todėl, kad atsikvėpčiau ir pailsėčiau, mane, kaip hobiai, traukia ir kitos veiklos.
Augindama pirmuosius du vaikus, šviečiausi vaikų auginimo klausimais: su vyru mokėmės Šeimų universitete, perskaičiau daug knygų ta tema, lankiau įvairias paskaitas, mamų grupes.
Iš didelės meilės knygoms įkūriau skaitovių klubą, kuriam šiais metais sukaks jau 10 metų. Skaitydama knygas jau nuo mokyklos laikų užsirašydavau patinkančias autorių mintis, citatas – taip atsirado feisbuko puslapis „Citatos, ištraukos iš knygų“.
Atsiradus trečiam vaikui, kartu su nauja gyvybe, atėjo ir stiprus poreikis išmokti kažką naujo, tad ėmiau lankyti gidų kursus. Po jų sėkmingai, tarpais tarp maitinimų ir gimdymų, darbavausi kaip vokiečių kalbos gidė.
Su ketvirtu vaiku tapau labai visapusiška: poilsio valandomis tęsiau gido veiklą, taip pat bėgdavau padirbėti kaip aptarnavimo kokybės vertintoja ir, kai tik turėdavau pasiūlymų, niekada neatsisakydavau filmavimosi reklamose, kino filmuose. Tiesa, kartais išbėgdavau viena, bet dažniausiai su visais vaikais (juokiasi).
Ir visą tą laiką skaičiau, skaičiau, skaičiau, todėl pradėjau lankytis dar viename knygų klube, kuriame auga mano intelektualioji pusė.
Tuomet netikėtai užėjo karantinai, visi pamėgti darbai užsidarė, tad pradėjau mokytis. Iš pradžių mokiausi seniai norėto meditacijos pradžiamokslio, tuomet „Wow university“, dar spėjau įšokti į „WomenGoTech“ kursą ir galų gale ėmiau studijuoti Klaipėdos universitete.
Gimus penktam vaikeliui, gimė ir dailininkės Jūratės Leikaitės „Mandalų magija ir citatos“ spalvinimo knyga, kuriai aš rinkau citatas.
– Žinau, kad šių metų pradžioje ir studijuoti pradėjote – kokią specialybę? kodėl tam ryžotės? Ir visa tai – paskutiniais nėštumo mėnesiais.
– Visą laiką norėjau pratęsti turimas studijas ir studijuoti toliau. Bet vis neapsispręsdavau kur ir kokios specialybės norėčiau. Šią vasarą, jau baigusi žindyti ketvirtą vaiką, netikėtai, vienoje kelionėje vežant vokiečių turistus, kolega visai netikėtai papasakojo apie andragogo (suaugusių mokymo teorijos ir praktikos) studijas Klaipėdos universitete. Sužavėjo.
Supratau, kad tai man tiktų ir patiktų, tad apsisprendžiau studijuoti. Ir tuomet paaiškėjo, kad laukiuosi penkto vaikelio. Buvo tikrai, kaip sakoma, kaip perkūnas iš giedro dangaus (juokiasi). Prieš akis stovėjo užvertų durų vaizdas ir aš – įstrigusi tarp puodų ir namų ūkio. Bet vis gi, paskatinta, nusprendžiau pabandyti studijuoti.
Besilaukdama penkto vaikelio, dalyvavau paskaitose, rašiau darbus, kursinį, ruošiausi egzaminams ir juos sėkmingai išlaikiau. Visa tai tęsiasi ir gimus vaikeliui.
– Penki vaikai! Aš su savo trimis kartais taboru jaučiuosi ir kreivų žvilgsnių būna, o kaip jūs ryžotės tokiai gausiai šeimai? Kiek dabar metų kiekvienam vaikui?
– Aš girdžiu komplimentus ir palaikymą „kokia didelė šeima, kokie šaunuoliai“ (šypsosi).
Du nepažįstamieji gatvėje yra pasakę, kad atrodau kaip iš to filmuko apie beždžionėlę su beždžioniukais. „Tų vaikų tiek daug ir jie laksto visur – kaip jūs juos ir sugaudot,“ – nusistebėjo gražiai šypsodamiesi.
Mūsų pirmagimė turi Dauno sindromą, tad dėl jos ir ryžomės turėti didesnę šeimą. Vyriausiąjai greit sukaks 12 metų, o toliau visi gimė kas trejus metus – 9, 6, 3 ir mažiausia Vasarė gimusi šį sausį.
– Kaip sekasi tvarkytis, o ypač karantino metu – kur didžiausi iššūkiai?
– Didesni iššūkiai būna ne karantino metu, nes reikia nuvežti – parvežti į mokyklas, būrelius. Stengiamės, derinam, kad vaikai lankytų būrelius toje pačioje vietoje ar tam pačiam pastate, nes neįmanoma visų suvežioti į skirtingas vietas.
Karantino metu sunkiau kaimynams, nes vaikai daug laiko leidžia namuose, tad triukšmingesni, o kieme būdami prigalvoja kartais kokių pokštų (šypteli). Mums sunkumas gal tame, kad kol vyresnėms vyksta nuotolinės pamokos, mažyliai bėgioja, parėkauja – sunkiau susikaupti. Bet pliusas tas, kad mažieji, stebėdami pamokas, kartu pramoko skaičiuoti, pažinti raides.
– Prieš keletą metų kolegė kalbinu jus ir jūsų vyriausią dukrą Rugilę, kuri turi Dauno sindromą. Kaip jai sekasi dabar?
– Nuotolinės pamokos jai visai patiko, bet labai trūksta „gyvų“ būrelių. Iki karantino ji buvo gan aktyvi, lankė baseiną ir gimnastiką – buvo lanksti, liekna, aktyvi. Per tuos metus ir svorio priaugo, ir aktyvumas dingo, ir demotyvuota tapo.
– Pamenu, tuomet buvo klausimas dėl jos mokyklos pabaigus pradinę – ar lengvai radote, kur ji dabar lanko pamokas?
– Rugilė šiais metais dar mokėsi pradinėje mokykloje. Esame paieškose ir apmąstymuose. Pateikėm prašymus į dvejas mokyklas: į bendrojo lavinimo, kuri priklauso pagal gyvenamąją vietą, ir, kad ir kaip būtų gaila, į specialiąją, skirtą vaikams, turintiems sutrikimų.
Nors situacija Lietuvoje pagerėjusi ir mokyklos nebesako griežto „ne“, po pokalbių su bendrojo lavinimo mokyklos direktoriais apima neviltis, nes mokyklose trūksta specialistų: tiek logopedų, tiek mokytojų padėjėjų, tiek tokių, kurie padėtų vaikui integruotis.
– Kas toliau? Paaugs mažiausias šeimos narys – kokių planų turite savo veikloms?
– Kai paaugs mažiausias šeimos narys, prasidės naujas gyvenimo etapas, Labai norėčiau dirbti ir užsidirbti. Vėl sugrįšiu į teatrus, daugiau laiko leisiu su vyru, draugėmis. Taip pat planuoju būtinai savanoriauti, padėti daugiavaikėms šeimoms ten, kur tos pagalbos joms reikės.
– O ar lieka laiko jums pačiai sau ir su savimi – kaip jį leidžiate?
– Kai turiu laiko sau, mėgstu būti tyloje. Dažniausiai darau tai, ko negaliu padaryti būdama triukšme ir su vaikais: nueinu į masažą, mokausi, medituoju, tvarkausi. Tokius laikus dažniausiai „išgaudau“ kasdienybėje.
– Neabejoju, jog kitos mamos skaitančios šį straipsnį turbūt tyliai pagalvoja, kad jums viskas va taip savaime ir einasi, tos energijos niekad nepritrūkstate. O iš tiesų – kur ir kaip semiatės stiprybės ir randate jėgų?
– Ji tiesiog yra. Turbūt įgimta. O galbūt idiegta tėvų, kurie augino su meile ir rūpesčiu. Daug stiprybės suteikia ir stiprus vyras šalia, kuriam esu labai dėkinga.
Visko būna. Būna kad ir palūžti. Keliesi – ir vėl eini. Būna gerų, sėkmingų dienų, bet būna ir sekinančių, sunkių. Po sėkmingos dienos prieš užmiegant, padėkojame ir pasidžiaugiame su vaikais už įvykusią dieną. Po sunkios dienos taip pat padėkojame už pamokas ir pasakome, kad „ryt bus geresnė diena“. Juk, kaip rašo Džoelas Olstinas: „Gyvenimas prasideda kiekvieną rytą“.
