– Turbūt karantino metu sulaukėte daugybę komentarų, kaip jums gerai, nes gyvenate nuosavame name. Ar pajutote šiuos privalumus?
– Iš tiesų, kai manęs paklausia, kaip mes išgyvenome karantiną, drąsiai galiu sakyti – mūsų gyvenimas nepasikeitė. Suprantu, dauguma kenčia, laukia pabaigos, o aš nė nežinau tiksliai kada jis prasidėjo ar baigėsi.
Jo metu buvau antrojo sūnaus Motiejaus priežiūros atostogose, penkiametis Vilius teoriškai lankė darželį, bet, iš tiesų, dar prieš karantinį į jį vesdavau retai. Karantino metu teko grįžti į darbą po ilgų motinystės metų, bet viskas vyko nuotoliu, aš esu namų žmogus, tad jaučiausi labai komfortabiliai.
Dar iki karantino supratau, kad dėl pieno pakelio į parduotuvę nevažiuosiu, tad maistą mums pristato kurjeriai – tai irgi nepasikeitė, tad jei ne artimųjų ilgesys, rutina buvo tokia pati.
– Juokaujama, kad dabar nekilnojamo turto rinkoje net nėra ką pirkti, nes visi kraustosi į užmiestį ar net mažesnius miestelius – pastebite tokias tendencijas? Ar sekėjai dažniau teiraujasi patarimų?
– Taip, pritariu, kad žmonės masiškai migruoja į užmiestį. Nors tai jaučiau ir prieš karantiną. „Living in a farmhouse“ pagrindinė žinutė – nebijokite pabandyti gyventi užmiestyje, kaime, nes čia galima susikurti labai gerą ramų gyvenimą, propaguoti lėtą gyvenimo tempą, kuris šiuolaikiniame pasaulyje yra prabangos prekė, daugelio siekiamybė.
Siūlau negalvoti šimtą metų į priekį – išsikraustyti galima neilgam, pabandyti pasimatuoti tokį gyvenimą ir nuspręsti tinka ar ne. Jei ne, visada galima grįžti į miestą. Aplink didžiuosius miestus nekilnojamas turtas yra labai likvidus, tai gali būti ir pelninga investicija.
O sekėjų klausimų visada sulaukiu – jiems ir smalsu, ir reikia palaikymo, paskatinimo.
Neslepiu, dar neteko su vyru susėsti ir pasikalbėti, kad gal grįžtam į miestą. Jau ketvirtus metus gyvename užmiestyje, bet nesakau, kad tokio pokalbio nebus ateityje. Turbūt, kai vaikai užaugs ir turės priekaištų dėl šio mūsų sprendimo, tada galvosime, kaip patenkinti vaikų poreikius.
– Gyvenote Vilniaus centre, kai nusprendėte keltis į užmiestį – ar svarstėte, kaip tai pakeis vaikų auginimą?
– Mes iš tiesų visą laiką žinojome, kad butas miesto centre yra laikina stotelė. Žinoma, kartais laikina tampa amžina, bet visada norėjome grįžti į gamtą, kaimą. Jei būtų buvusios darbo galimybės, turbūt būtume grįžę į tėviškę, nes abu esame kilę iš mažų miestelių. Ilgai ieškojome tos tikrosios vietos, kur norime gyventi – visi nekilnojamo turto skelbimai buvo žinomi, buvome aplankę ne vieną namą ir sklypą.
Aš mėgstu viską planuoti, tad kai išsirinkome preliminarų rajoną, kur norime gyventi, pradėjau domėtis, kaip ten yra su darželiais. Supratau, kad vietą lietuvių darželyje gauti praktiškai neįmanoma, būtume 70-ti eilėje. Tada pradėjome galvoti apie miesto darželius, kurie yra mūsų pusėje ir pavyko gauti vietą ne tik tinkamoje vietoje, bet ir labai geroje ugdymo įstaigoje.
– Dažniausiai šeimas atbaido viena didžiausių problemų – vaikų vežiojimas į ugdymo įstaigas, iš jų, nuvežimas į būrelius ir pan. Kokia jūsų nuomonė? Kiek tai vargina?
– Vežame vaikus 15 km į vieną pusę ir jei tai skamba toli, iš tiesų, kelyje yra vienas šviesoforas ir užtrunkame 15-20 minučių. Turbūt panašiai, kaip ir gyvenantys mieste.
Aišku, galvoju apie mokyklą, vaikų būrelius, bet esu linkusi nekurti ir nesimuliuoti problemų, kur jų nėra. Kai jos kyla, tada ieškau sprendimo būdų, bet kol kas nekuriu. Kitą rugsėjį vyresnėlis išeis į mokyklą ir kai ateis ta akimirka, kai reikia registruoti į ją – tada ir spręsime. Kas keisčiausia, tada viskas ir išsisprendžia (juokiasi).
Taip pat abejojantiems dėl ugdymo įstaigų siūlyčiau nors vienam žmogui nuvažiuoti į neseniai pastatytą Ažulaukės pradinę mokyklą ir pamatyti, kokių šaunių mokyklų yra rajone. Jų klasės neperpildytos, pedagogai puikūs.
Pavyzdžiui, aš iki atsikraustant į rajoną nebuvau girdėjusi apie Melkio mokyklą, kurioje eketėje žiemą norintys maudosi ir vaikai, ir mokytojai.
Nors su vyru esame kilę iš mažų miestelių, tikrai nesijaučiame nuskriausti, kad nesimokėme didmiesčio mokyklose – kartais, tai dovanoja didžiulę priežiūrą.
Na, o jei nėra šalia namų, verta paieškoti ugdymo įstaigos šalia darbovietės, tai irgi labai patogu.
– Dar vienas iššūkis yra namo priežiūra. Juk reikia rūpintis tai žole, tai stogu... Ar tikrai daug daugiau reikalų nei rūpintis butu?
– Visiška tiesa ir dauguma tų nuvalkiotų frazių apie namo priežiūrą taip pat yra tiesa (kvatoja). Jei įsigijote namą, reikia nuspręsti – ar tai jūsų gyvenimo projektas, ar norite gyventi patogiai. Jei antrasis variantas, verta pagalvoti apie inovatyvias sistemas.
Aš vis dar negaliu atsidžiaugti vejos robotu, mūsų žolė atrodo tobulai! Visi tie darbai, kurie gąsdina, pavyzdžiui laistymas, dabar gali būti išspręsti technologijų pagalba.
Mūsų namas šildomas elektra ir tai vienintelis išteklius už kurį mokame – nors turime saulės elektrinę, bet neturime akumuliatoriaus, kurie vis dar kainuoja labai daug. Būtų jis, gyventume visai autonomiškai.
Viskas priklauso nuo sprendimų ir nepataupius, galima gyventi gerai. Bute taip pat daug reikalų – mes gyvenome senamiestyje, kultūros paveldo saugomame name, tad teko rūpintis net to namo fasadu, kas nebuvo pigu.
Tiesa, ta frazė, kad „eisi ir eisi prie namo“, pasitvirtina, bet jei myli namus, tai tampa visai maloniu dalyku.
– Tai šiuolaikinės šeimininkės tik technologijų mygtukus spaudo? Ar turite daržą?
– Esu visiškai tradicinė gaspadinė ir galėčiau tradicinės moters konkurse dalyvauti (juokiasi). Aš ir sriubą verdu, ir konservuoju, ir daržą turiu. Man asmeniškai būti šeimos ir namų šeimininke yra svajonių darbas. Aišku, darbuojuosi ir įprastoje darbovietėje, nes manau, kad viskas suderinama, kai žmogus nori – čia vienintelis ingredientas visuose gyvenimo klausimuose. Jei tas noras yra tavo viduje, žmogus viską gali – derinti darbą su šeimyniniu gyvenimu, namų lokaciją su vaikų darželiais, pastatyti namą ant pliko lauko.
– Kaip atsirado paskyra socialiniuose tinkluose „Living in a farmhouse“, sutraukusi 12 tūkst. gerbėjų?
– Aš esu finansininkė, dirbu su skaičiais ir tai visai, rodos, nesuderinama su mano veidu socialiniuose tinkluose (šypsosi).
Turiu asmeninę paskyrą, kur dedu gyvenimiškas akimirkas, lyg šeimos dienoraštį. Pamenu, maitinau mažiuką, kai vyras atsiuntė labai dekoratyvią nuotrauką iš tuomet dar statomo namo. Pagalvojau, kaip noriu ja pasidalinti su sekėjais – parašiau ilgiausią tekstą, bet supratau, kad galbūt ne visiems įdomu tos statybos. Taip pat dažnai sulaukdavau ir draugų klausimų, kaip tos mūsų statybos, tad sugalvojau padaryti atskirą puslapį, kur draugai, sekėjai galėtų matyti informaciją būtent tik šiuo klausimu.
– Pasikalbėkime apie namų statybas ir įrengimą – kūrėte šeimos namus, kas buvo svarbiausia planuojant erdves?
– Man buvo svarbu pasaulio pusė, kaip stovi namas – šiaurė, pietūs, nes žinojau, kur noriu, kad kiltų, leistųsi saulė. Ir, manau, neblogai pavyko pasukioti tą namą.
Taip pat žinojau, kad bus viena svarbiausia erdvė, virtuvė su svetaine, kur bus leidžiamas šeimos laikas. Mes į savo miegamuosius grįžtame tik pailsėti, todėl jie mažiukai, jaukūs, o visą laiką visi būname būtent svetainėje. Pasakykite bent vieną mamą, kurios mažas vaikas vienas žaidžia kambaryje? Juk žaislų kalnai visad būna svetainėje, tad aš juos bent perkėliau į dekoratyvias dėžes.
– Sūnūs gyvena viename kambaryje ar atskiruose? Kas svarbu buvo įrengiant juos?
– Dabar jie miega bendrame miegamajame dviaukštėje lovoje, o šalia – mūsų laikinas miegamasis. Laikinas jau ketveri metai (kvatoja). Laukiame, kada vaikai išmiegos visą naktį, neatsikels ir neateis pas mus, tada vienam jų užleisime dabartinį miegamąjį, o patys kraustysimės į mūsų tikrąjį miegamąjį antrame aukšte.
– Šiuose namuose gyvenate jau ne pirmus metus – ką dabar darytumėte kitaip, juos įrengiant?
– Daryčiau namo veidrodinį variantą – mūsų terasa gavosi rytinėje ir pietinėje pusėje, o vis dėl to ją būtų buvę geriau įrengti vakarinėje. Na, bet dabar ten turiu verandą, kurią prie gerų norų ir nagingo vyro paversiu žiemos sodu.
– Namo tobulinimas vis reikalauja finansų? Ar lieka jų atostogoms?
– Taip, kartą per metus perkame kažką didesnio – turime sąrašą dalykų, kurių reikia. Jei turime pinigų, tikriausiai rinksimės įsirengti pirtį, nei keliauti į Balį. Bet tai yra todėl, kad taip norime – tai didesnis noras už kelionę ar naują automobilį.
Svarbiausia, sakyčiau, gyventi pagal tai, kokios tavo pajamos ir nesivaikyti tendencijų. Gali pakeisti tolimą šalį į atostogas prie ežero Utenoje, kur šeima tikrai gali puikiai praleisti laiką.
Nesijaučiame, kad save skriaudžiame – penkerius metus nebuvome egzotinėje kelionėje, bet tik kitiems atrodo, kad kažko atsisakėme, mums taip nėra. Džiaugiamės savo sukurtu projektu ir niekada negalvojame apie prarastas keliones
– Kaip dar norite patobulinti namus?
– Kaip tik vakar su vyru sėdėjome garaže, atsinešėme lentų ir svarstėme pradėti didįjį garažo įrengimą, kuriame įsikurs garažas, pirtis, priešpirtis ir mano dirbtuvės.
Piešiau vaikiškomis kreidelėmis ir matau, kaip viskas bus – esu be galo dėkinga vyrui už tai, kad pastatė mums namus ir džiaugiuosi jo nagingumu. Aišku, visad pasveriame, kuriuos darbus geriau daryti patiems, o kur reikia profesionalų rankos.
– Kokias pramogas įrengėte kieme vaikams? Kas pasiteisino, o kas ne?
– Batutas smagus tada, kai yra daugiau vaikų. Pastačius jį atsišokinėja per kelias valandas ir tada pamiršta, kol neatvažiuoja daugiau vaikų.
Vasarą dar statome baseiną vaikams, bet jie labiausiai mėgsta viską daryti kartu su mumis – su tėčiu pjauna žole, su manimi laisto šiltnamį. Motiejus taip nuravėjo gėlyną, kad dabar nežinau kur važiuoti nusipirkti augalų (kvatoja).
– Ką patartumėte šeimoms, kurios svajoja apie savo namus – kas svarbiausia planuojant šeimos būstą?
– Rimtai imti ir tai padaryti. Nenukelti kitam pirmadieniui, kitam pavasariui ar kitiems metams. Tiesiog atsisėsti, susidėlioti ko norite, galbūt nuvažiuoti apžiūrėti. Naujas projektas labai suartina šeimas, užkuria suaugusiems kūrybingumo ugnelę.
Labai sunku patarti, ką pirkti – namą ar sklypą. Čia tas pats, kaip automobilį rinktis. Mūsų planas buvo įsigyti įrengtą namą – neradome. Tada neįrengtą namą – taip pat nebuvo, tada tiesiog namą, bet baigėsi planu pirkti sklypą.
Ir noriu priminti, kad pastatyti namą yra daug reikalų – nereikia maišyti to su bėdomis, atskirti šiuos du dalykus. Tai namo reikalus tiesiog imi ir išsprendi, čia ne bėda.
Monikos namų istorijos www.instagram.com/living_in_a_farmhouse/
