Skaudi patirtis
„Aš esu kilusi iš skurdžios šeimos, stokojome įvairių dalykų ir nuo mažens buvau mokama, kad reikia pataupyti, visi daiktai turi būti praktiški ir vietoje malonaus mažmožio svarbiau yra maistas. Labai įstrigo momentas, kai tėtis, kuris gyveno atskirai atvežė gražesnę striukę ir mama pakomentavo, kad geriau būtų nupirkęs maisto. Noras gražiau apsirengti, turėti žaislų buvo slopinamas. Suprantu, kad taip gyveno nemažai šeimų ir tas „apsieisi“ buvo taip įaugo, kad atrodė, jog normalu nenorėti“, – atvirauja K.Busilaitė.
Prisiminimai bumerangu grįžo tuomet, kai mama pastebėjo, jog ir jos vaikai net gimtadieniui neturėdavo svajonių ar ypatingų norų.
„Kilo klausimas, ar nebus tai perėmę iš manęs – baimę svajoti ir norėti, nekūrybiškumą. Todėl nusprendžiau pakeisti tai“, – pasakoja Kristina.
Kaip išmokti svajoti?
K.Busilaitė nupirko užrašinę ir pakvietė vaikus kartu svajoti – kas vakarą jie užrašydavo įvairiausius savo norus.
„Pradžioje baikščiai, paskui pradėjo vardinti daiktus, kurių norėtų, tada atsirado jau vidiniai norai, kaip atsikratyti vienos ar kitos baimės, pradėti sportuoti ir panašiai. Iš to kildavo labai daug pokalbių, kodėl kas kaip. Tie vakarai buvo labai sąmoningi, kalbėdavome apie draugystę, įsitikinimus“, – prisimena pradžią Kristina.
Vardijant svajones yra svarbiausia taisyklė – neriboti, nesakyti, kad neįmanoma, neišsipildys ir neslopinti vaikų fantazijos.
„Kitas dalykas, kurį patyriau, tai suaugusio atsakomybė – kad vardindamas jas su vaikais turi atsakingai rašyti ir stengtis įgyvendinti tai, nes vaikai žiūri į tave, kaip į lyderį, įkvėpėją“, – šypteli mama.
Padeda rasti ryšį
Vienas iš Kristinos iš tuomet užrašytų norų buvo sukurti tokį dienoraštį ir kitiems, platinti jį viešai. Taip atsirado „Svajonių kūrėjas“.
„Atsimenu, kai atvežė knygas iš spaustuvės į namus ir vaikams buvo toks įspūdis, kad svajonės pildosi. Jie matė, kaip sunkiai to reikėjo siekti, kiek jėgų tai kainavo, bet suprato ir tai, kad jei labai stengiesi – viskas įmanoma“, – džiaugiasi K.Busilaitė.
Tai, kad jos idėja aktuali ir kitiems ji suprato ir pagal pirkimo rezultatus – dienoraštį moteris išleido 1000 vienetų tiražu, o dabar liko tik kelios dešimtys.
Dienoraštyje „Svajonių kūrėjas“ atsirado kvietimas užrašyti ne tik svajones, bet ir įvardinti, kas ypatingo nutiko šiandien.
„Dažniausi tėvų klausimai vaikams – ar pavalgei ir ar viskas gerai? Vaikai į tai yra paruošę standartinius atsakymus. Norėjosi pasigilinti, kas nudžiugino, nustebino ar net kas blogo nutiko ir ko iš to galime pasimokyti, taip ištraukiant gerus dalykus“, – teigia moteris
„Svajonių kūrėjas“ pasipildė ir seminarais – pagal specialybę socialine pedagoge dirbanti Kristina tėvams vedė dešimtis paskaitų ir daugybę jų patalpinusi puslapyje www.svajoniukurejas.lt. Jose pasakoja, kaip suvaldyti vaikų pyktį, susikalbėti su vaiku ir panašiomis temomis. Savo patarimais tėvystės mentorė dalijasi ne tik instagrame ar feisbuke, kaip įprasta, bet ir jaunimo pamėgtame „Tik Tok“ tinkle, kuriame tikina irgi pasiekianti tikslinę auditoriją.
Užrašai taps šeimos vertybe
Šiuo metu Kristina dėlioja paskutinius štrichus antrai knygai, kuri bus lyg „Svajonių kūrėjo“ tęsinys – šeimos dienoraštis, kuriame bus veiklos, užduotys, klausimai, kurie stiprins ryšį su vaikais, paskatins pasigilinti į šeimos santykius, jausmus.
Po Naujų metų pasirodys jos knyga tėvams „Kaip stiprinti ryšį su savo vaiku?“.
Tai, kad bendrai rašomos šeimos mintys turi didžiulį poveikį, rodo ir daugybė tėvų atsiliepimų, kuriuose jie džiaugiasi, galimybe kurti ryšį, išsakyti savo jausmus ir net gauti grįžtamąjį ryšį iš paauglių, kurie meilę rodo saikingai.
Kristina pataria dienoraštį pildyti vakare, visiems kartu, neskubant. Jei vaikai nemoka rašyti – emocijas, svajones galima nupiešti.
„Toks dienoraštis taps šeimos vertybe. Jau dabar mano vaikai mielai atsiverčia paskaityti, kaip prieš metus buvo didžiausias noras, kad baigtųsi karantinas, o įsivaizduokite, koks įspūdis bus skaitant po 20-ties? Net anūkams bus smagu parodyti“, – juokiasi K.Busilaitė.
Motinystė – tarsi dovana
Devynerių Mėtą ir vienuolikmetį Ąžuolą Kristina augina viena ir neslepia, kad iššūkių ar net pykčių pas juos kyla, kaip ir kiekvienuose namuose.
„Tik pabrėžiu, kad pas mus nėra neišaiškintų pykčių. Reikia suprasti, kad pyktis dažniausiai kyla iš lūkesčių, kai mes bandome pakeisti savo vaikus, o ne priimame juos tokius, kokie jie yra. Siūlau stebėti, bet ne vertinti“, – pataria K.Busilaitė.
Jos motinystės kelias nebuvo lengvas – su vyru moteris išsiskyrė kai vyresnėliui buvo ketveri, o mažajai dveji.
„Buvau karjeristė, dažnai sirgau pati, sirgo vaikai – buvo labai sunkus etapas ir žiūrint atgal net nežinau, kaip išgyvenau, bet motinystė kiekvienai moteriai duota, kaip dovana ir vaikai yra dvasiniai mokytojai. Jei iš vaikystės turime traumų, tai gimus vaikams viskas išlenda. Man motinystė irgi davė daug suvokimų – susirgau pogimdyvine depresija, išėjau iš samdomo darbo ir pasisukau į save“, – prisipažįsta Kristina.
Ji pradėjo analizuoti, skaityti knygas, dalyvauti seminaruose ir po truputį viskas susitvarkė – pasitarukė ligos, moteris rado savo kelią ir sėkmingai save realizuoja tokiuose projektuose, kaip „Svajonių kūrėjas“.
