– Kaip kilo mintis įkurti mokyklą?
– Mintis apie kitokią mokyklą galvoje sukosi maždaug 10 metų. Pirmą kartą apie tai pradėjau galvoti, kuomet dirbau vadovėlių ir mokomosios literatūros leidykloje „Šviesa“. Vėliau, gimus dukrai ir pradėjus galvoti apie jos išsilavinimą, pirmas klausimas buvo ne „koks darželis?“, o „kuri mokykla?“
Aš pati esu įgijusi filologijos bakalauro laipsnį, turiu pedagogo kvalifikaciją. Tačiau gyvenimas taip susiklostė, kad dar studijų metais pasinėriau į marketingo ir pardavimų sritį, tad realiai mokykloje nedirbau.
Tačiau mokyklos kasdienybės pajutimas visuomet buvo šalia: sesuo jau 20 metų dirba nuostabia mokytoja gimnazijoje, sesers vyras – taip pat pedagogas, buvęs mokyklos direktorius, ir dabar dirbantis švietimo sektoriuje. Tad šeimoje nuolat diskutuodavome apie tai, kaip realiai yra, ir kaip galėtų, o gal turėtų, būti geriau mokykloje.
Dirbant rinkodaros ir pardavimų srityje, o ypatingai tuo periodu, kai dirbau nuostabioje kūrybinėje reklamos agentūroje, pradėjo kilti klausimai: „kokia mano darbo vertė ir prasmė?“, „kiek tai, ką aš dirbu, atliepia mano vertybes?“
Tuomet sekė pirmosios Lietuvoje pusmetį trukusios koučingo studijos, padėjusios išsigryninti tikruosius savo poreikius ir stiprybes. Po kurio laiko atėjo ir profesiniai pokyčiai: tikrai prasmingas, nors ir labai sunkus, nes teko važinėti į Kauną, darbas „Šviesoje“.
Sukūrus šeimą ir gimus dukrai Patricijai, natūralu, į akiratį grįžo visa su vaikų ugdymu bei lavinimu susijusi literatūra. Tuo pačiu, vos po mėnesio nuo gimdymo, jau skambinau į Vilniaus universitetą teirautis dėl galimybės studijuoti rinkodaros ir pardavimų magistrantūroje. Šiame etape esu be galo dėkinga savo sesei: auklės neturėjau, prasidėjus studijoms ji man atveždavo dukrą pamaitinti per pertraukas tarp paskaitų.
Ko gero, dukrai buvo vieneri, o gal jau dveji, kai pradėjau realiai galvoti: kur ji mokysis? Padariau didžiulę privačių ir geriausiai kotiruojamų valstybinių mokyklų analizę – lentelėse atsigulė viskas, kas man atrodė svarbu: pradedant darbo valandomis, dėstomais dalykais, maistu, kaina ir baigiant mokyklos vertybėmis bei vizija. Tai buvo iš tiesų didelė „paklodė“ (kvatoja).
Po šios analizės sekė mokyklų lankymas, nes nuolat kirbėjo klausimas: o gal jau yra TA mokykla? Gal man nieko nereikia daryti, tiesiog džiaugtis tuo, kas jau padaryta?
Kol startavo „Apvalaus kvadrato mokykla“ praėjo dar daug laiko, nuolat atsidarinėjo privačios mokyklos ir mano lentelė vis didėjo. O idėja, kokia turėtų būti TA mokykla man vis nedavė ramybės. Tačiau, mokykla yra ne būrelis, tai didžiulis gyvas organizmas ir vienas jos nesukursi. Tam reikia ne tik milžiniškų vidinių resursų, ryžto, drąsos ir žinių, bet ir palaikymo, pagalbos, patarimų, noro kasdien mokytis pačiam.
Na ir, žinoma, kalno pinigų. Kelerius metus, besidalindama mokyklos idėja su aplinkiniais, sulaukdavau kritikos, pašaipos kupino žvilgsnio ir maždaug tokių komentarų: tai per didelis dalykas, tai neįmanoma, tau niekaip nepavyks, tu – ne mokytoja, tai per didelė investicija, tu neturi pinigų...
Prisipažinsiu, kad dabartinė mano kolegė Vilma Grigoraitienė, su kuria esame pažįstamos daugiau kaip 12 metų, buvo paskutinis žmogus, kuriam ryžausi pristatyti mokyklos idėją. Maniau, jeigu ne Vilma, tuomet viskas, nuleidžiu rankas.
Vilma turi didžiulę patirtį švietime: ji pati yra pradinių klasių mokytoja, Vilniuje įkūrusi sėkmingai veikiantį privačių darželių tinklą „Klaužada“. Vilmos darželio vaikų tėvai dažnai paklausdavo apie tokio ugdymo tęstinumą – mokyklą, tačiau, matyt, viskam savas laikas.
Puikiai atmenu, kaip liedama ašaras, nes buvo labai jautru kalbėti apie tai, kas širdyje gyveno jau 6 metus ir nuolat sulaukdavo „ne, tu negali“, baigiau pasakoti Vilmai apie svajonių mokyklą ir ji, patylėjusi, pasakė: „Man reikia pagalvoti“. Tai buvo kažkas tokio. Šios akimirkos nepamiršiu visą gyvenimą. Ir dar niekuomet nepamiršiu, kaip Vilma, pagalvojusi tris mėnesius, paskambino ir pasakė: „Darom“.
Tuomet prasidėjo visa „virtuvė“, kurios didelę dalį Vilma, kurdama darželį, tikrai gerai išmanė. O viso kito – mokėmės ir mokomės kartu kasdien. Iki šiol.
Be jokios abejonės, abi esame atsakingos už tas sritis, kurių profesionalės esame: Vilma dirba mokykloje trečiokų klasės vadove bei mokytoja, kuria mūsų mokyklos ugdymo programas, yra ne tik steigėja, tačiau tikras, gyvas, kasdienis pavyzdys mokyklos pedagogams.
Aš esu organizatorė, administruoju visą mechanizmą, rūpinuosi rinkodara, pardavimais ir, svarbiausia, tuo, kad išsaugotume mokyklos idėją. Kad tai, dėl ko mudvi su Vilma tai darome, taptų realybe, ne vien tik gražia deklaracija internete.
– Daugelis nustemba sužinoję, kad kai kurių dalykų „Apvalaus kvadrato mokykloje“ berniukai ir mergaitės mokosi atskirai. Kodėl?
– Nes vyrų ir moterų smegenys yra skirtingos ir veikia skirtingai. Vadinasi, vieniems arba kitiems nuolat tenka gaišti laiką ir energiją tam, kad dekoduotų arba kitaip sakant – išsiverstų tai, ką girdi, į „savo“ kalbą.
Pasikonsultavę su neuromokslininke dr. Gabija Toleikyte priėmėme sprendimą, kad norime suteikti vaikams galimybę mokytis efektyviau. Įsivaizduokite: mokytojas vyras berniukams aiškina matematiką. Temos tos pačios, programa ta pati, tačiau jie kalbasi sava kalba ir pamokoje yra vyriška tvarka: lengvas šurmulys jiems netrukdo, greitai atlikus užduotį norisi pajudėti ar bent mintimis atitrūkti nuo temos.
Tas pat su mergaitėmis. Kuomet berniukai matematikos mokosi vyriškai, mergaitės – moteriškai: klasėje vyrauja tyla, o tol, kol neužbaigsime darbo, nepakelsim nei galvos. Toks mergaičių gebėjimas išlaikyti dėmesį gali tęstis ir visą pamoką, tuo tarpu berniukams to realizuoti kone neįmanoma (juokiasi).
Žinoma, didžioji dalis pamokų vyksta kartu. Tad vaikai tikrai mokosi bendradarbiauti ir dirbti bendroje aplinkoje. Tiesa, su kvalifikuotais pedagogais vyrais yra ypač sudėtinga, tad šiuo metu ieškome bent keleto mokytojų, kad galėtume tęsti šios koncepcijos realizaciją.
– Atvėrėte duris ir... kas tada? Kaip prisimenate pirmuosius metus?
– Prieš atveriant duris buvo beveik dveji metai darbo „užkulisiuose“. Pirmąjį rugsėjį šventėme su 7 pirmokais ir 9 pedagogais – tiek jų reikia tam, kad išpildytume savo idėją, nes mokykloje vaikai mokosi ne tik matematikos ir lietuvių, o ir tokių privalomų dalykų kaip: šachmatų, anglų, kinų, ispanų, rusų kalbų. Vyksta jogos, teatro, gatvės šokių, dailės terapijos pamokos.
Pirmieji metai buvo lyg gyvenimas didelėje šeimoje. Užupyje esančioje pilaitėje, kur dabar įsikūręs Klaužados darželis, mes gyvenome nuo pusės aštuonių ryto iki pusės septynių vakaro. Didžiulis tylus vidinis džiaugsmas man būdavo girdėti, kaip tėvams atėjus pasiimti vaiko šis sako: „Juk prašiau ateiti pusė septynių, kodėl atėjai šeštą, neisiu namo...“ Ir didžiulis malonumas suvokti: tai, ką dabar čia mes darome, vaikui gyvenime bus ypatingai naudinga.
O tada atėjo pandemija. Ir, kovo 17 dieną, kaip ir visi, „išėjome“ į nuotolį. Viskas nutiko per vieną naktį. Neturėjome jokios pertraukos, nes buvo visiškai nesuvokiama, kaip galima nevesti pamokų, juk ryt penktadienis, darbo diena.
Pirmaisiais mokslo metais dirbome be vadovėlių ir pratybų – kiekvienai pamokai, kiekvienam vaikui mokytojai ruošdavo tai temai, tam vaikui tinkamą medžiagą. Ir staiga – nieko. Vaikai namuose prie ekrano liko tuščiomis. Visko buvo: kai kurios šeimos pačios pirko spausdintuvus ir sekmadieniais spausdindavo medžiagą visoms savaitės pamokoms, kitoms šeimoms veždavome į namus. Tačiau nuotoliu vedėme pamokas ir vaikai kasdien toliau mokėsi su savo mokytojais.
Ar buvo paprasta? Ne. O bet kam tuo metu buvo paprasta?
– Kaip mokyklai sekasi dabar? Kiek klasių, moksleivių?
– Šiuos, trečiuosius mokyklos mokslo metus pasitikome gerokai didesniame būryje: priešmokyklinukai, pirmokai, antrokai ir trečiokai. Viso – beveik 40 vaikų. Suprantu, didelėms mokykloms tai – dvi mažos klasės. Mums – tai didelio darbo rezultatas. Tiesa, neturime tikslo tapti milžinais. Mokinių skaičius klasėse niekada neviršys 16 vaikų. Dirbame vardan kokybės, ne kiekybės ir svajojame augti bent iki devintos klasės. Ar kursime ir gimnazijos klases? Dar sunku atsakyti. Dar daug darbo laukia iki jų (šypteli).
– Kalbama, kad didžiausia problema yra pedagogų trūkumas – ar susiduriate su tuo?
– Ir dar kaip! Juk mokykloje nepakanka tiesiog iki vidurdienio atlikti funkciją. Čia reikia iš tiesų nuoširdžiai ir daug dirbti. Profesionalumas ir kūrybiškumas – privalomi pedagogo atributai. Tokių pedagogų – brandžių asmenybių, asmenybių, kurios gali duoti vaikui daugiau ir kurios nenustoja nuolat tobulėti pačios – tikrai yra. Nedaug, bet yra. Ir mes nuolat tokių ieškome bei kviečiame prisijungti toliau augti kartu.
– Mokyklą atvėrėte prieš dukrai pradedant žingsniuoti į pirmą klasę, tiesa? Ar ji buvo pirmoji mokinė? Kaip jai sekasi?
– Taip, dukra iš tiesų žengė į pirmą klasę šioje mokykloje. Ji – nuostabus vaikas. Be galo protinga, atidi, sąmoninga mergaitė, kurios atsakomybės bei pareigos jausmas kartais pribloškia net mane. Žinoma, kiekviena mama apie savo vaikus kalba neadekvačiai (kvatoja). Ar esu išimtis? Nemanau. Tad apie tai, kokia Patricija yra mokykloje daugiau galėtų pasidalinti jos mokytojai.
Kartais pagalvoju, kad į jos ugdymo procesą kiščiausi gerokai daugiau, jei ji mokytųsi bet kurioje kitoje mokykloje. O dabar, tarsi sąžinė graužia, kad kaip mama turiu daugiau galimybių stebėti vaiko augimą, nei kiti tėvai, ypač šiais pandemijos laikais. Tad nieko nematau, nieko negirdžiu, kol dukra pati nepasidalina. O su mokytojais pasiekimų aptarimo pokalbius iš tiesų turiu gerokai rečiau, nei visi mokyklos tėvai – vis tik batsiuvys be batų (juokiasi).
– Kaip sekasi suderinti ir mokyklos direktorės, ir mamos vaidmenis – pripažinkime, dažnai stovima skirtingose barikadų pusėse?
– Tikrai taip. Kiek tik įmanoma, esu maksimaliai atsiribojusi. Reikia pripažinti, kad dukrai keliu daug didesnius reikalavimus nei kitiems vaikams. Ir taip yra būtent todėl, kad ji – direktorės dukra. Jeigu kiti vaikai gali sau leisti nevaldomai šėlti – direktorės dukra – ne. Iš kitos pusės, aš absoliučiai pasitikiu pedagogais. Esu rami ir nesmulkmeniška mama. Jeigu man reikės kažką žinoti, esu tikra, mokytojai informuos. Su dukra esame sutarę, kad mokykloje į mane kreipiasi taip pat, kaip ir kiti vaikai – vardu.
– Tai ką, jūsų nuomone, turėtų pradinukai išsinešti iš mokyklos?
– Mums labai svarbu, kad pradinę mokyklą baigęs vaikas būtų įgijęs ne tik jo amžiui privalomų akademinių žinių bei įgūdžių tomis žiniomis naudotis, o ir gebėtų pažinti bei pripažinti savo ir kitų jausmus, įsitikinimus. Žinotų bei gerbtų savo ir kitų teises. Atsakingai priimtų pareigas. Pozityviai bendrautų ir bendradarbiautų. Ieškotų pagalbos ir stengtųsi ją deramai priimti, padėtų kitiems. Žinotų ko nori išmokti, sužinoti. Būtų smalsus ir žingeidus, norėtų tyrinėti, atrasti, nepažeisdamas kitų teisių. Juk mūsų laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė.
– Ne visi turi galimybę lankyti privačią mokyklą dėl finansų, ar dėl gyvenamosios vietos, kaip tėvai galėtų prisidėti prie vaikų ugdymo?
– Taip, tikrai ne visi, tačiau pokytis šioje srityje yra milžiniškas. Ir šeimos tikrai kitaip dėlioja finansų prioritetus tam, kad galėtų vaiką leisti į privačią mokyklą. Mitas, kad tik turtuolių vaikai mokosi privačiose mokyklose: daugybė tėvų ieško galimybių sutaupyti kitose kasdienio gyvenimo išlaidų eilutėse, o mokestį už mokslą įvardina kaip geriausią savo investiciją. Yra tokių, kurie į mokyklą atvažiuoja po 30 ir daugiau kilometrų.
Tačiau, jeigu vis tik tokios galimybės nėra, svarbiausias dalykas, ką gali tėvai padaryti augindami pradinuką, tai kalbėtis – daug ir apie viską, kalbėtis ne vaikiškomis temomis ir ne vaikiškomis sąvokomis. Kalbėtis taip, kaip yra pasaulyje arba taip, kaip jie mato pasaulį. Laikas su vaiku ir pokalbiai, ko gero, numeris vienas.
O dar? Skaityti. Skaityti vaikui garsiai, tiek ilgai, kiek jis to nori, skaityti savo knygą šalia tyliai sau skaitančio vaiko, klausytis garsiai skaitančio vaiko, kalbėtis apie tai, ką perskaitė ir ką skaitys toliau.
Na, ir dar vienas, banalus, bet tikrai reikšmingas: riboti ekrano laiką. Laiką ir turinį.
– Jei turėtumėte galimybę, kokį dalyką panaikintumėte valstybinėse pradinėse mokyklose?
– Kiekvienas mokomas dalykas yra svarbus. Vienintelį dalyką, kurį panaikinčiau iš visų absolučiai mokyklų – patyčios. Mes, suaugę, dažniausiai užsimerkiame, tarsi nurašome sakydami „et, tie vaikai“ arba patys esame tie, kurie rodo netinkamą pavyzdį vaikams. Tad, pradėkime nuo savęs, nuo kiekvieno iš mūsų kasdienybės.
– O kokią naujovę įvestumėte?
– Sąmoningumo ugdymo laiką arba kitaip – vaikų meditacijas. Nuo jų mes kasdien pradedame dieną ir mūsų mokykloje. Be galo svarbu išugdyti šį įprotį. Kodėl? Apie tai kalba daugybė vaikų ir suaugusiųjų psichologų bei edukologų, tad nebesikartosiu.
– Ką patartumėte tėvams, besijaudinantiems dėl vaikų išsilavinimo?
– Tėvai ir mokykla dirba bendrą darbą: formuoja asmenybę. Vertybinį pamatą suteikia tėvai, tad ypatingai svarbu atidžiai pasirinkti mokyklą, kuri atlieptų šeimos vertybes ir jas stiprintų. Mokykla suteikia akademines žinias bei moko jomis naudotis. Tėvai, besirenkantys mokyklą, turėtų pasidomėti, kokiais ugdymo metodais vadovaujasi mokykla.
Sutapus vertybiniam ir metodiniam supratimui, belieka pasitikėti. Pasitikėti savo vaiku, kad jis darys viską, kaip supranta ir geba geriausiai. Ir pasitikėti mokykla, kad ji daro ir darys viską, ką gali geriausiai dėl kiekvieno vaiko. Pasitikėti, tai nereiškia, palikti likimo valiai ir dvyliktoje klasėje pažiūrėti į egzaminų rezultatus. Pasitikėti reiškia leisti vaikui mokytis pagal savo sugebėjimus, mokytojui – dirbti kasdienį darbą ir bendradarbiauti. Esant šiems elementams tėvai gali sau leisti nebesijaudinti ir žinoti, kad padarė viską, ką gali geriausio.
