Motinystė Ugnei netrukdo užsiimti mėgstama veikla: neįsivaizduoju, kaip išgyvena mano vyras

Dviejų sūnų mama Ugnė Zalieckienė besilaukdama pirmagimio jodinėjo iki šešto nėštumo mėnesio, o kovo pabaigoje pagimdžiusi pagranduką juokiasi, kad nesulauks gydytojo leidimo ir vėl sės ant žirgo. Nuo vaikystės žirgais susižavėjusi moteris kartu su sese rūpinasi pačių įkurti žirgų sporto klubu „Naujadvario žirgai“, treniruoja tiek profesionalus, tiek mėgėjus ir visa tai derina su motinyste.

Ugnė neįsivaizduoja savo gyvenimo be žirgų, tad ir nėštumas nėra kliūtis.<br>„Foto mamos“ nuotr.
Ugnė neįsivaizduoja savo gyvenimo be žirgų, tad ir nėštumas nėra kliūtis.<br>„Foto mamos“ nuotr.
Ąžuolas praėjusiais metais, būdamas penkerių, jau debiutavo oficialiose varžybose<br>A. Strumilos nuotr.
Ąžuolas praėjusiais metais, būdamas penkerių, jau debiutavo oficialiose varžybose<br>A. Strumilos nuotr.
Ugnė su seserimi jodinėja nuo vaikystės – pomėgis peraugo į verslą.
Ugnė su seserimi jodinėja nuo vaikystės – pomėgis peraugo į verslą.
 Ugnė neįsivaizduoja savo gyvenimo be žirgų, tad ir nėštumas nėra kliūtis.<br> „Foto mamos“ nuotr.
 Ugnė neįsivaizduoja savo gyvenimo be žirgų, tad ir nėštumas nėra kliūtis.<br> „Foto mamos“ nuotr.
 Ugnė su seserimi jodinėja nuo vaikystės – pomėgis peraugo į verslą.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Ugnė su seserimi jodinėja nuo vaikystės – pomėgis peraugo į verslą.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 Ugnė neįsivaizduoja savo gyvenimo be žirgų, tad ir nėštumas nėra kliūtis.<br> „Foto mamos“ nuotr.
 Ugnė neįsivaizduoja savo gyvenimo be žirgų, tad ir nėštumas nėra kliūtis.<br> „Foto mamos“ nuotr.
Ugnė pati yra tapusi penkiskart jojimo čempione Lietuvoje.<br> A. Strumilos nuotr.
Ugnė pati yra tapusi penkiskart jojimo čempione Lietuvoje.<br> A. Strumilos nuotr.
 Ugnė neįsivaizduoja savo gyvenimo be žirgų, tad ir nėštumas nėra kliūtis.<br> „Foto mamos“ nuotr.
 Ugnė neįsivaizduoja savo gyvenimo be žirgų, tad ir nėštumas nėra kliūtis.<br> „Foto mamos“ nuotr.
 Ugnė neįsivaizduoja savo gyvenimo be žirgų, tad ir nėštumas nėra kliūtis.<br> „Foto mamos“ nuotr.
 Ugnė neįsivaizduoja savo gyvenimo be žirgų, tad ir nėštumas nėra kliūtis.<br> „Foto mamos“ nuotr.
 Ugnė neįsivaizduoja savo gyvenimo be žirgų, tad ir nėštumas nėra kliūtis.<br> „Foto mamos“ nuotr.
 Ugnė neįsivaizduoja savo gyvenimo be žirgų, tad ir nėštumas nėra kliūtis.<br> „Foto mamos“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Apr 24, 2022, 8:02 PM

– Prisiminkite, kada prasidėjo jūsų meilė žirgams? Kada pradėjote jodinėti?

– Su sese visada augome tarp gyvūnų: tėtis kieme veisė medžioklinius šunis, jų mokymui laikė mešką ir vilkus, močiutė laikė vištas, karvę, kiaules.

Dar vaikystėje, kuomet man buvo dešimt, o sesei vos šešeri, atostogaujant Slovakijoje, tėtis užkėlė mus abi ant turistinio žirgo ir nors sunku tai paaiškinti sveiku protu, tą dieną tarsi nušvitimas aplankė, kad žirgas yra būtent tas gyvūnas. Grįžus namo nedavėme tėvams ramybės, kol vieną dieną mus nuvežė į tuomet dar Užtrakio dvare įsikūrusį žirgyną, kuriam vadovavo pirmoji mūsų trenerė – Laima Martinavičienė.

Ir nuo tos dienos jau daugiau nei 20 metų nėra nė dienos be žirgų. Pirmuosius penkis jodinėjome Užutrakyje, o tada pradėjome kurti nuosavą žirgyną Jovariškėse, tiesiog senelio kieme. Šis iniciatyvą itin palaikė, mat, pasirodo, pats jaunystėje turėjo kelis nuosavus, sportinius žirgus, kuriais varžėsi net Sartų lenktynėse.

– Kaip ir kada įsigijote pirmąjį žirgą?

– Pirmąjį žirgą įsigijome už pinigus, uždirbtus pardavinėjant močiutės užaugintas braškes. Tai buvo šetlandų veislės ponis – Zefyras, kurį dar ir šiandien galite išvysti mūsų arklidėje. Iš pradžių tai buvo mano pirmasis sportinis žirgas, o kai „išaugau“ ir kojos pradėjo siekti žemę – ant jo persėdo sesė. Kartu jie pasiekė įspūdingų pergalių tais laikais labai populiariose estafečių, lygiųjų lenktynių ir šuolio galingumo rungtyse.

Vienas įsimintiniausių vaizdų mano atmintyje, kaip jie su sese varžydavosi šuolio galingumo rungtyje ir vos 90 cm ūgio ponis su ilgakoje raitele įveikė 115 cm aukščio kliūtį. Šuolio metu sesė turėdavo išskėsti kojas į šonus, kad jomis neužkliudytų kliūties (juokiasi).

– O kaip šis pomėgis peraugo į rimtą sportą?

– Turbūt „kalčiausi“ čia buvo mūsų pirmieji nuosavi žirgai: šetlandų veislės ponis Zefyras ir kumelės Golubka bei Sirena. Zefyrą dar galite išvysti mūsų arklidėse, o kumelės visus stebi iš amžinai žalių pievų... Tai buvo neeiliniai žirgai, turėję dideles širdis visomis prasmėmis. Žirgai, privertę patikėti, kad galime viską. Šie žirgai buvo sutverti pergalei ir tai įrodėme su kumele Sirena keturis kartus tapusios Lietuvos ištvermės jojimo čempionėmis.

O vėliau, turbūt, suveikė principas „kartą paragavęs negali sustoti“. Pirmųjų pergalių jausmas buvo pernelyg stiprus, kad sustotume. Tik žirgų sportas nėra iš pigiųjų, todėl būdamos dar mokyklinio amžiaus turėjome galvoti, kaip užsidirbti, nes augant ambicijoms atitinkamai augo ir pinigų poreikis. Pradėjome priiminėti jojimui turistus, vėliau, paskatintos klientų, įkūrėme jojimo mokyklą, pradėjome organizuoti vaikų vasaros stovyklas ir taip atsidūrėme užburtame rate, kuris šiandienai atvedė iki to, kad pradedame veisti arabų veislės žirgus.

– Kokiais pasiekimais galite pasidžiaugti?

– Karjeros pradžioje teko išbandyti praktiškai visas oficialias žirgų sporto disciplinas, net ir voltižiravimą – gimnastiką ant žirgo (juokiasi). Tai mus su sese padarė labai universaliomis raitelėmis. Mane labiausiai žavėjo jojimo karaliene tituluojama trikovė, tačiau taip susiklostė aplinkybės, kad saugant sveikatą ir norint neapleisti mokslų, šią šaką teko apleisti. Dėl paauglystėje patirtos rimtos stuburo traumos buvo iškilusi grėsmė galimybei vaikščioti, jau nekalbant apie jojimą, tačiau tuomet pasakiau daktarams, kad jūs manęs dar nepažįstate ir po pusmečio lovos režimu bei sunkios reabilitacijos programos, grįžau į balną.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera – taip atradome ištvermės jojimą, kuris tapo gyvenimo būdu ir leido likti sporte išsaugant sveikatą.

Keliame sau labai aukštus tikslus, todėl sakau, kad didžiausi pasiekimai dar priešakyje. Dabar galime pasidžiaugti, kad abi su sese esame jau po penkis kartus tapusios šalies čempionėmis, mūsų šešiolikmetė mokinė du kartus tapo Lietuvos suaugusiųjų čempione, o kita – jaunimo kategorijos šalies čempione. Dalyvavome Europos jaunimo čempionate ir nuskynėme pergales tarptautinėse varžybose jau trijuose žemynuose. Vienas iš paskutinių ryškesnių pasiekimų – komandinis sidabras iškovotas Šiaurės–Baltijos šalių čempionate.

Ištvermės jojimo sporto specifika lemia, kad keliaudamos į varžybas pamatome ir nemažai pasaulio. Įsimintiniausi startai vyko Argentinoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Ispanijoje. Mūsų šalių, kuriose dalyvavome oficialiose varžybose, skaičius artėja prie dvidešimties.

– Minėjote, kad jodinėti pradėjo ir sesuo. Kaip sugalvojote atidaryti žirgyną kartu su sese?

– Kaip ir daugumoje šeimų, jaunėlė iš pradžių tiesiog kopijavo vyresnę sesę. Kadangi dar buvo maža, pirmuosius metus žirgyne ji daugiausiai buvo tik stebėtoja, paskui leisdavo baigus treniruotę, ją apvesti ratuką. Ji buvo kantri ir itin atkakli, kol galiausiai tapome lygiavertėmis raitelėmis. Nuo pat pradžių žengėme koja kojon, kartu kūrėme ateities planus, dalinomės buities rūpesčiais. Per tiek metų bendros veiklos išmokome viena kitą papildyti. Tiesa, kartais pasvajojame, kaip būtų smagu būti tiesiog sesėmis.

Dabar mūsų gyvenimai yra persipynę 24 valandas per parą, nebūna net pusdienio, kad dėl kažko nesusiskambintume. Bendra veikla neišvengiamai sukuria tam tikrų įtampų, o kai kažkurios taurė persipildo, susėdame ir dažnai su ašaromis akyse išsišnekame. Tuomet seka kelių dienų nesikalbėjimas, kol susidėliojame viską galvose į vietas ir judame pirmyn tapę dar stipresnėmis. Nuolat kartoju, kad be sesės nebūčiau nė pusės tiek įveikusi, kiek esu dabar. Ir svarbiausia – jei ne sesė, tikrai nepajėgčiau suderinti karjeros su šeima, kas leidžia jaustis maksimaliai laimingu žmogumi.

– Girdėjau, kad pas jus arkliukai labai lepinami – masažai, osteopatijos procedūros... Tiesa?

– Taip, savo žirgus tikrai mylime labiau nei save. Jei norime, kad jie mums atiduotų 100 proc. savęs, turime kažkaip atsilyginti, todėl darome tai investuodamos į jų gerą psichinę ir fizinę sveikatą. Reguliari kalvio, veterinaro, osteopato, mitybos specialisto priežiūra yra būtina siekiant aukštų sportinių rezultatų. Taip pat reikia nepamiršti paįvairinti treniruočių plano veiklomis, kurios džiugina žirgą. Jei žirgas nesijaus laimingu, nepriversi jo tapti čempionu.

– Kokias dar paslaugas teikiate? O ko žmonės labiausiai ieško – kur didžiausia konkurencija, o kur neužimta rinka?

– Darbuojamės dviem pagrindinėmis kryptimis – ištvermės jojimo sporto vystymas bei jojimo mokykla ir pramoginiai jojimai turistams. Iš pastarųjų gaunamos pajamos leidžia plėtoti sportinę veiklą. Deja, pasirinkome ne krepšinį ar mūsų rajone itin vertinamą irklavimą, todėl iš valstybės negauname praktiškai nieko. Bet dėl to neverkšlename ir randame būdų užsidirbti.

Kalbant apie mėgėjus raitelius, tai vis dažniau sulaukiame klientų, kurie žirgų draugijoje bando pabėgti nuo likusio savo gyvenimo ir bent valandžiukei atsipūsti nuo kasdienių problemų. Ir jojimas yra viena efektyviausių veiklų šia prasme, nes ant žirgo esi priverstas įdarbinti tiek savo kūną, tiek galvą, todėl kitiems dalykams tiesiog nelieka vietos.

Žirgų nuomos paslaugas teikiančių vietų yra nemažai, tačiau vienetai teikiančių kokybiškas paslaugas. Užtenka pasiteirauti, ar treneriai turi tokiai veiklai reikalingas licencijas, kokia jų darbo patirtis ir požiūris į tai, kokią atsakomybę prisiima keldami visiškai žalią žmogų ant mažiausiai pusę tonos sveriančio gyvūno.

– Vystyti verslą ir net jodinėti nesustabdė ir motinystė – papasakokite derinate šiuos užsiėmimus ir vaikų auginimą?

– Vyresnėlis sūnus Ąžuolas rudenį jau eis į pirmą klasę, o jaunėlis Vėjūnas pasaulį išvydo kovo 17 d.

Su pirmuoju net nesijaučiau nėščia, jojau iki šešto mėnesio, o paskutines tarptautines varžybas laimėjau trečiame nėštumo mėnesyje ir jos buvo man lengviausios fiziškai ir emociškai.

Po šių varžybų jojau tik formos palaikymui ir tik saugiais žirgais. Jaučiu atsakomybę ir viską nėštumo laikotarpiais dariau su atsarga, derinau veiksmus su savo daktare, kuri būdama itin išmintinga moterimi man pasakė: „Jeigu tu labiau pergyvensi, kad nejoji, geriau jok, juk tu tai darai visą gyvenimą, tik būk atsargi“. Tiesa, lengvas nėštumas baigėsi itin komplikuotu gimdymu ir esu dėkinga visai specialistų komandai, kad abu su sūnumi išgyvenome.

Su antruoju nėštumu viskas nuo pradžių buvo sudėtingiau, ganėtinai anksti teko išlipti iš balno ir apsiriboti trenerės vaidmeniu. Gimdymas irgi buvo su niuansais, tačiau nepalyginamai lengvesnis už pirmąjį, todėl dabar, skaičiuodama jau ketvirtą savaitę po gimdymo, nekantrauju sėsti ant žirgo. Tiesą pasakius, nežinau, ar išlauksiu tos šeštos savaitės, kurią turėčiau pasirodyti daktarui ir gauti oficialų leidimą joti, nes jaučiuosi puikiai ir noriu grįžti su dar didesne jėga.

Pirmagimis praėjusiais metais, būdamas penkerių, jau debiutavo oficialiose varžybose. Dar anksti prognozuoti, ar iš jo bus sportininkas. Nuo 6 mėnesių jis keliauja su mumis į varžybas ir man labai smagu stebėti kaip jį ugdo bendravimas su vyresniais už jį mūsų mokiniais, kaip lavėja jo bendravimo įgūdžiai.

– Kaip suderinate viską – žirgai – vaikai – varžybos – verslas – žirgynas – klientai?

– Turbūt galiu pavadinti tai savo gyvenimo moto – „kuo daugiau darai, tuo daugiau suspėji“. Nesakau, kad viską suderinti yra lengva ir kartais, bandydama vienu metu būti bent dviejose ar trijose vietose, tiesiog einu iš proto. Teko patirti ne vieną išsekimą, kai nebeturėjau jėgų išlipti iš lovos, o širdis lipo iš krūtinės ir be stiprių vaistų to suvaldyti nebegalėjau.

Ne mažiau svarbu tinkamai pasirinkti gyvenimo partnerį, kuris suprastų tave ir palaikytų visus tavo realius ir nelabai planus. Galiu pasidžiaugti, kad sutikau be galo drąsų vyrą. Įsivaizduoju, kaip jis išgyvena, matydamas mane ant žirgo, o ypač besilaukiančią. Neįtikėtina, kaip jis pasitiki manimi, kai susikrovusi į automobilį vaikus, o į priekabą žirgus, važiuoju per pusę Europos į varžybas.

– O jei kitos mamos turi nuo vaikystės likusią svajonę – jodinėti. Ar ne per vėlu ją išpildyti?

– Pildyti svajones niekada nevėlu! Atvažiuoti pirmam kartui pramoginiam jojimui nereikalingas joks specialus fizinis pasirengimas, o jei po pirmojo karto noras išauga, deriname individualius treniruočių planus, duodame „namų darbų“. Kartais į jojimo aikštę šalia žirgo važiuoja ir vaiko vežimėlis. Dar geriau, kai mama į treniruotę atsiveža vyrą, savo mamą ar auklę, kurie išeina pakvėpuoti grynu oru, kol mama atgauna jėgas ant žirgo. Vaikams paaugus, pereiname prie šeimos treniruočių.

Jokia moteris neturėtų išsižadėti savęs, savo svajonių dėl šeimos. Visi bus laimingesni, jei mama bus laiminga.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.